Seniai nutilusiais takais...

Visai Elektrėnų savivaldybės pakraštyje tykiai snaudžia senutėlis Kloninių Jagėlonių kaimas, dar senesnis už mūsų Kaišiadoris, nūnai čia belikę vos kelios dešimtys gyventojų... Šiandien ir tų nematyt, tik nenuorama Spengla, jau nubudusi iš žiemos miego, lieja savo energiją per krantus, lyg pasakodama per žiemą primirštas istorijas... Nusuku nuo kelio vingio, ir išlipam kiek pradžiūvusioj aikštelėj. 

Kiek toliau, pievelės gale, rymo senas vandens malūnas. Pajuodusios nuo metų naštos lentos tikrai mena geresnius laikus, nei šiandieną, anuomet apsukraus žydo Birmano valdomame malūne ne tik malė miltus, čia dūzgė ir lentpjūvė. Deja, gražus gyvenimas baigėsi dar pirmaisiais sovietmečio metais... Apeinu malūną. Žolėje mirksta visokiausi žavesį praradę daiktai ir daikteliai, duris saugo menkutė spyna, pro musių nutupėtą lango stiklą įžvelgiu varganos būties pėdsakus... Kažkieno namai, kad ir tokie... Nedidukė trobelė anapus upelio, gal net malūno bendraamžė, nūnai gyvena geresnes dienas, narve amsi didokas šuo, bet daugiau gyvybės nematyt. Kiek pabūnam. Pro balzganą debesų šydą vis išlendanti saulė visai neįkyriai glosto žandus, oras švarus ir tyras, jokio dūmelio. Iš pakrūmių kasdien vis drąsiau dairosi pavasaris... O kalva pašonėj labai labai primena piliakalnį, gal tik todėl, kad pasiilgom to jausmo – kopti link viršūnės...

Kaimo pašonėj stabtelim prie Aujėdo ežero. Ledinis jo veidas jau sutrūkinėjęs, ankstyvų ančių būreliai mėgaujasi atviro vandens blizgesiu. Čia gerokai vėsiau, vėjas įsibėgėja ežeru ir lyg botagu kapoja veidus, net prisimerkiam.

Link Kietaviškių – lyg šachmatų lenta, juodus nuleistų tvenkinių dugnus vis keičia žvilgaus vandens plotai, tik spėk dairytis...

Prie Liutonių, anksčiau vadintų Akmeniniais Strėvininkais, malūno nesileidžiam, mat skardis įmirkęs ir status, o vartai užkelti. Pristabdau, pasidairom, juk ne kartą esam buvę. Užsukam tik į kaimo kapinaites, kur prieš 89 pavasarius amžinojo poilsios atgulė malūno savininkas vokietis Adolfas Scheffleris. Sako, buvo galvotas ir sąžiningas vyras, gal todėl ir atmintis apie jį gyva ir saugoma. Pakeliu galvą - virš kapų sugirgžda senas surūdijęs metalinis šviestuvas, lyg primindamas, koks negailestingas yra laikas.

Pažliugusiomis vėžėmis nusuku į jaunuolyną prie Martiniškių kaimo ir sustoju prie  sentikių kapinių. Tylėdami pasivaikštom. Kai kurių įrašų jau neperskaitau, raidės išsitrynė, bet takai tarp paminklų neužžėlę, senus kryžius keičia nauji, reiškia, tikėjimas gyvas, reiškia, tikrai yra, kam rūpi...

„Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka...“, - kažkada rašė Vincas Mykolaitis - Putinas. Bet nusišypsau – kažko pabaiga tuo pat metu reiškia naują pradžią... Vadinasi, viskas bus gerai, juk dienas iki pavasario jau galim suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Ateina, pamažu ateina. O kokie gražūs gyvybės prisirpę žirginėliai...

Ar matėt jau...?

 

 

 

 

 

Sugrįžimai

Šeštadienio rytas – puiki galimybė pravalyti galvą nuo susikaupusios rutinos. Pasileidžiu šimtus kartų važiuotu keliu link Lomenių. Ledo sluoksnis, ko gero, per visą žiemą nematęs nė kruopelės smėlio, bet vairuoti nesunku ir, svarbiausia, - netoli. Sustoju tuoj už tilto per Lomeną, kiek įmanoma arčiau pakraščio, ir lėtai leidžiuosi prie upės. Tiltas, anot vietinių, pastatytas čia vietoje anksčiau buvusio medinio bene prieš penkias dešimtis metų, niekas dorai nė neprisimena, tik sako, anas jau visai menkas buvęs. Ir kelias vingiavo gerokai kitaip nei dabar...

Lomena nemiega - srovė veržli, lyg jau skelbtų pavasarį, siauresnėse vietose vanduo net burbuliuoja ratilais. Prieš pat tiltą vaga, rodos, išsipilsto į kelias vageles, viduryje palikdama didelę salą, o paskui vėl susilieja į murziną srautą, nesulaikomai besiveržiantį tolyn... Bebrų - nei matyt, nei girdėt, aptinku tik pernykščių jų darbų pėdsakus. Nežinau, gal jie tingiai ilsisi menkutėje užtvankoje, o gal rudeniop kur išsikraustė į patogesnę vietelę... 

Grįžtu, pereinu tiltu ir vėl nusileidžiu dešiniajame upės krante. Dar iš tolo matau juodo akmens obeliską. Vasarą jį slepia krūmokšniai, nematyt, o dabar – kaip ant delno, tik žinok, kur žiūrėt. Visai šalia - stirnų guoliai, mėtosi vėjo nublokštas žvakidės gaubtas. Užrašus paskaitykite patys... Patys ir vertinkite, tinka jis čia ar ne... Yra sakančių – „toli nuo kelio, niekam netrukdo, gal čia privati žemė...“, tik kad viskas, galvoju, gerokai kertasi ne tik su morale, bet ir su atitinkamu kodeksu. O Lomeniuose, tikrai žinau, dar prisimena, kaip prie paminklo pionieriai sodindavo gėles...

Dar užklystu į apleistą sodybą ant kalnelio. Liūdna, bet kažkada turtingi namai skaičiuoja paskutinius pavasarius. Išplėšti, išdraskyti, palikti... Medžiai juodomis rankomis tiesia nenukritusius obuolius... Net neapsakomai gilus šulinys – tuščias, ir į mano šūktelėjimą atsiliepia tik susiraukšlėjęs jo dugnas...

Kitas mano šios dienos tiltas – visai ant rajono ribos, kelyje į Jonavą. Ir žemyn prie Lomenos ropščiuosi ne dėl tilto ar upės, labai noriu pamatyt čia pat stūksantį Tartoko akmenį. Žinomas jis tikrai seniai, tai ir nesuprantu, kodėl iki šiol neturi savo vietos tarp savivaldybės saugomų gamtos paveldo objektų. Kita vertus, ko stebėtis, jei paskutinįsyk tas sąrašas atnaujintas dar anam amžiuje, 1995-aisiais... Fotografuoju nuo Jonavos rajono kranto, paskui tiltu pereinu pas mus. Ant turėklų kabo kelios laiko rūdžių pagraužtos spynos. Nusišypsau, juk sako – „sena meilė nerūdyja...“. Rūdyja, dar ir kaip... 😊 Sunkiai nusileidęs žemyn pridedu ranką prie juoduojančio akmens ir paglostau samanas. Dar metai ar keli, ir paplautas akmuo įgrius į Lomenos vagą, o kai buvom čia pirmąkart, Reda tvirtai stovėjo ant žemės šalia... Kiek tolėliau miške stūkso ir mūsų valstybės pradžią menantis Tartoko piliakalnis, bet keliukas iki paskutinės sodybos skęsta sniege, eiti toli, o ir šlaitai ten statūs, net vasarą sunku. Nesusigundau, juk buvę.

Palei vagą brisdamas link Neries, sniege aiškiai matau vienišas pėdas. Gal kažkas, kaip ir aš, ieškojo savo Lietuvos... Kur Lomena paskęsta Neries glėbyj, vandenys veržlūs, rūsčiai juodi, prieiti arčiau visai negundo. O anam krante, kiek aukščiau prieš srovę, tyliai tyliai upės siautuliui save atiduoda Lietava, toks mažas mažytis upeliukas, kai kas sako, gal jis ir bus davęs pavadinimą Lietuvai...

Kažkodėl prisimenu veriančius Justino Marcinkevičiaus žodžius, labai miglotai, ir tenka paieškoti viską žiniančiame internete:

„Mėginsime sudėti pirmą žodį.

Klausykitės gerai... Širdim klausykit!

Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų

Pajusite medaus ir kraujo skonį,

Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,

Užuosit šieno ir liepynų kvapą,

Regėsit baugų debesio šešėlį

Per lauką bėgant... Taigi pamėginkim.

„El-ie“ bus „Lie“, „tė-u“ bus „tu“, „vė-a“ bus „va“. Kartokite! Kartokit ir klausykit. Ar girdit jau?”