Tarp senų macevų

Jei net gerokai pasididinę kompiuterio monitoriuje nagrinėsite Kauno žemėlapį, Aleksoto žydų kapinės jame pažymėtos tik menku taškeliu. O iš tikrųjų, vienintelės šiuo metu Kaune veikiančios žydų kapinės užima pailgą hektaro ploto žemės sklypą kairiajame Nemuno krante, prie Aleksoto kalno šlaito, už senos geležinkelio vėžės. Įvairuoju į kiemą už buvusių Kauno tvirtovės sandėlių, ir stojam šešėlyje. Savaitgalio rytas, tai visai beveik visai tylu, Minkovskių gatve nuskuba tik vienas kitas automobilis.

„Saugokis traukinio“ – perskaitau ant vos pravertų vartelių. Už jų – bėgiai ir dar vieni varteliai, jau į kapines. Nuo gyvųjų pasaulio kapines tarsi atskiria geležinkelis ir peraugusių tujų alėja. 

Dar XIX amžiuje įkurtose kapinėse vėl pradėta aktyviai laidoti maždaug prieš 70 metų, kai sovietų valdžia kitas Kaune veikusias žydų kapines sovietų uždarė arba visiškai sunaikino. Nenuostabu – istorikai mano, kad prieš II-ąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 200-240 žydų kapinių, o dabar daugelis jų  yra užmirštos ir apleistos, kai kurių vietoje iškilo pastatai, o antkapiai  buvo panaudoti kaip statybinės medžiagos. Šalia laiko graužiamų senųjų macevų eilėmis į šlaitą rikiuojasi sovietų laikų antkapiniai paminklai su užrašais hebrajų, jidiš, rusų ir lietuvių kalbomis. 

Akys niekaip nepripranta, kad užrašai ant žydų paminklų – iš kitos pusės, atvirkščiai nei mes įpratę. Pamatai įdomesnę kapavietę – turi apeiti, kad pasižiūrėtum ir perskaitytum įrašą. Ant dažno kapo kažkodėl pridėliota didesnių ir mažesnių akmenukų, matyt, žydams jie kažką reiškia, tokią pagarbą mačiau ir ant D.Dolskio kapo Žaliakalnio žydų kapinėse. 

Aukštėliau šlaite iš tolo pamatom baltai nuteptą namelį, mėlynomis durimis, atrodytų – lyg kokiems kapinių įrankiams sudėti, bet užrašas virš durų gundo jas praverti. Nubraukiu voratinklį, atstumiu skląstį, pasirodo, viduje – nedidelis karsto formos antkapis. Ir tie akmenukai... Šiurpoka...

Beveik pačiame alėjos gale - paminklas 1958 metais čia perlaidotiems 1941 metų liepos 6 dieną nužudytiems senųjų Rumšiškių žydams. Senos nublukę puokštės ir nešluoti pernykščiai lapai byloja, kad nelabai kas juos prisimena, juk liepos 6-oji buvo visai neseniai. O senieji Rumšiškių žydų kapai likę Kauno marių dugne...

Visai kapinių pabaigoje stūkso du atskiri paminklai. Paslaptingas nedidelis mauzoliejus – garsaus Kauno rabino, kadaise kauniečių lyginto su Vilniaus Gaonu, Ischako Elhanano Spektoriaus ir jo sūnaus Robino Cvihiršo Rabinovičiaus  palaidojimo vieta, kažkodėl maždaug prieš 40 metų jie buvo perlaidoti čia iš Radvilėnų pl. kapinių. Už menoros motyvais papuoštų grotų matau du antkapius, akmenukų ir paliktų vilties raštelių, lyg Raudų sienoje. Kažkas gal prašė sėkmės ar pagalbos, kažkas – sveikatos ar turtų... 

Vienišas juodo akmens obeliskas žymi II pasaulinio karo tragediją – čia 1979 metais perlaidoti Kauno gete nužudytų žydų palaikai iš panaikintų Vilijampolės kapinių. Buvo 1944-ųjų liepa... 

Tiek istorijos. Grįžtam tuo pačiu taku, visai tylėdami, kažkaip slegia. Bet prisiminti reikia viską... Sako, mirštame ne tuomet, kai užmerkiame akis, o tuomet, kai nustojame augti kaip žmonės...

Lyg mažos žibuoklių puokštelės ant kapų vis šmėsteli mėlynos žvakių skardinėlės.

O „maceva“ hebrajų kalba reiškia "paminklinis akmuo"...