Pabūti istorijos dalimi

Girdžiu garsiai grojant radiją. Reiškia, viduje yra žmogus, ir jam viskas gerai, jei jau klauso 😊 Mudu su Emilija Marija stovim prie išlikusio Jiezno dvaro malūno, kuriame gyvena Vytautas Gusas. Viduje esam buvę, tuomet ilgai kalbėjomės ir klausėm begaliniai įdomaus Vytauto pasakojimo apie Jiezno dvarą, kurį jis taip myli ir kurio istoriją puoselėja... Šiandien netrukdysim, bet jei esat žingeidūs ir turit laiko klausyti, pabelskit į  pono Vytauto duris, nenusivilsit...

Grįžtam prie bažnyčios. Ją XVII a. pastatė dvaro savininkai Pacai, kurių palaikai ilsisi po bažnyčia įrengtame mauzoliejuje. Sienos akina pieno baltumu. Suskamba varpai – netrukus sekmadienio pamaldos. Virš fasado langų esančioje nišoje lyg kažko trūktų – gal skulptūros, gal paveikslo... Viduje visai vėsu, pamažu renkasi tikintieji, kažkas jau garsiai meldžiasi. Pabūnam. Akį traukia neįprastai ištapyti bažnyčios skliautai ir virš altoriaus pakibusi saulė. Gaudau kiekvieną smulkmeną, man viskas įdomu, bet neužtrunkam, žmonių kiekvieną minutę vis daugiau ir daugiau, tuoj prasidės...

Plačiame šventoriuje kažkada buvo kapinės, dar belikę tik keli kunigų antkapiai. Bažnyčios rytinėje sienoje - vos įžiūrimas lotyniškas užrašas, kuris skelbia:

„G (eriausiam) D (idžiausiam) D (ievui) Garbingajai (Dievo) Motinai Marijai ir visiems šventiesiems, šventojo Mykolo arkangelo, angelų vadovo vardu ši garbingoji Jiezno bažnyčia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vicekanclerio Pono STEPONO PACO kadaise buvo išvaduota iš erezijos. Vėliau jo palikuonio (sūnaus) vyriausiojo L. D. Kunigaikštijos kanclerio Garbingiausio ir Šviesiausio Pono KRISTUPO PACO buvo pastatyta (išmūryta) ir apdovanota. Pagaliau Klemensui X esant Šventuoju Tėvu, viešpataujant Lenkijos karaliui ir LDK valdovui Šviesiausiajam Mykolui Kaributui, Vilniaus vyskupo Garbingiausio ir Šviesiausio Pono ALEKSANDRO SAPIEGOS iš Macejevo autoritetu ši bažnyčia Žemaičių vyskupo Garb. ir Švies. Pono KAZIMIERO PACO buvo pakonsekruota ir atiduota (Dievo kultui). Rugpjūčio 17 diena 1670 Viešpaties metai.”

Negalvokit, kad laisvai “kertu” lotyniškai, tiesiog ten pat yra graži lentelė su lietuvišku tekstu 😊 Taigi, bažnyčiai jau visai greit  - 353 metai…

Senosiose Jiezno kapinėse prie vieškelio į Kalvius pradėta laidoti prieš pustrečio šimto metų, panaikinus senąsias prie bažnyčios. Beje, namo šituo keliu nevažiuokit, bent kiek anksčiau buvo gerokai išmaltų vietų. Stojam prie akmeninės tvoros ir plačiu taku žengiam link Šv.Kryžiaus koplyčios, nežinau, nei kam ji buvo pastatyta, nei kuomet naudojama. Šiandien pro užrakintų durų plyšį viduje bematau tik lentų krūvą… 

Aplink koplyčią gausu senų antkapių, kai kurių epitafijas jau sunku ir perskaityti… O juk čia palaidoti daug kilmingų žmonių, mat anuomet prabangūs ir svetingi Pacų rūmai sulaukdavo daug svečių, be to, per miestelį ėjo kelias iš Vilniaus į Gardiną. Kunigai, gydytojai, teisėjai, dvarininkai ir sukilėliai atgulė šalia paprastų kaimo žmonių, o jų gyvenimų prisiminimus ištrynė laikas… Istorikai rašo, kad amžinąjį atilsį čia rado  Abiejų Tautų Respublikos karaliaus rūmų šambelionas Ignacijus Voicechovskis, Jiezno notaras ir rotmistras Dominykas Volkas, Kauno iždininkas Martynas Margevičius, net  Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio šambelionas ir iždininkas Apolinaras Moravskis… 

Keli žingsniai link šiaurinės tvoros – Lietuvos savanorių kapai, juk būtent miestelio apylinkėse 1919-ųjų žiemą vyko nuožmūs mūšiai už nepriklausomybę. Gražiai sutvarkyti, prižiūrimi, na, gal žolė jau kiek per aukšta, tik tie bevardžiai kryžiai – čia jau mūsų skausmas - pamiršom, nesuspėjom… Gaila, labai gaila.

Kiek užtrunkam gražiai sutvarkytoj ežero pakrantėj. Yra tokia graži legenda, kaip atsirado Jiezno miestelio pavadinimas. Matuojant ežero gylį, vis niekaip nepasiekdavo dugno, ir kai pagaliau pavyko, kažkas sušuko – “Есть дно!” („Yra dugnas!“). Taip ir liko Jieznu ir ežeras, ir miestelis… Nuo prieplaukos stebim, kaip šimtamečių liepų apglėbtu taku pasilepinti saule jau ateina vienas kitas miestelėnas. Gražus šitas žodis, toks senoviškas, tiesa? 😊

Gatvės vingyje už krūmokšnių slepiasi dvaro kumetyno griuvėsiai. Spėju, prieš šimtmečius atrodė visai gražiai, nes net pabirusių plytų sienojai tikrai išvaizdūs. Atsidūstu ir nuraminu save – taip, matyt, ir liks…

Saulės nutviekstoj miestelio aikštėj – tuščia ir tylu. Senuose žydų prekybininkų namuose aplink ją –visai kitokie pokalbiai, kitokie vardai ir gyvenimai... Priglaudžiu ranką prie trijų kalavijų - paminklo trims savanorių kartoms. Nuleisti kalavijai primena, kad būtume pasiruošę bet kurią akimirką pakelti ginklus ir ginti nepriklausomybę... Jeigu prireiktų. O mums už nugarų – Pacų suoliukas ir batai, papuošti didikų herbu. Tarsi kviečia – ateik, prisėsk, pasimatuok mūsų batus ir nors akimirką pabūk istorijos dalimi...

Paskutinįsyk stabtelim kelyje namo, tuoj už Kašonių. Nuoroda veda į kunigo Prano Bieliausko tėviškę, anksčiau vis nerasdavom laiko. Keliukas tuoj pat pranyksta žolėse, kiek padvejoję, lėtai braunamės pirmyn. Deja, kunigo tėviškės vietoj – tik stendas, atminimo akmuo ir senutėlis šulinys po ąžuolu. 

Kas žino, gal ir kunigas, užrašęs ir palikęs mums daugiau kaip 3000 liaudies dainų, malšino troškulį jo vandeniu... Delnu nubraukiu bręstančias varpas. Kvepia vasara, tikra lietuviška vasara, visai kaip vaikystėj...

Apie kitą Kauną

Šiandien ir vėl papasakosiu apie Kauną 😊 „Kiek gi galima?“ – iš nuostabos ar gal net iš nusivylimo kilstesit antakius, ane? 😊 Bet šįsyk - apie kitą Kauną 😊

Dešiniajame Neries krante, kiek atokiau nuo pagrindinio kelio į „Achemą“, medžių paunksnėje snūduriuoja Skarulių Šv. Onos bažnyčia. Tikrai nesuklysiu parašydamas - viena vertingiausių ir autentiškiausių ne tik Jonavos rajone, bet ir apskritai Lietuvoje. Pernai 400 metų jubiliejų skambiai atšventusi Skarulių bažnyčia unikali gotikos ir renesanso stilių darna. 

Bažnyčios vidų puošia autentiškos XVII a. medinės skulptūros ir vienas seniausių Lietuvoje bažnyčios altorius, stovintis čia nuo bažnyčios pastatymo laikų. O prieš mišias po apylinkes aidi prieš pusketvirto amžiaus garsiojo Jono Delamarso nulietas varpas... 

Sakoma, kad ši bažnyčia pastatyta pagal vienos iš Jeruzalės bažnyčių pavyzdį, kurį dvarininkas A. Skorulskis nusižiūrėjo, kartu su Radvila Našlaitėliu keliaudamas į Šventąją Žemę, ieškoti Kristaus kapo. Aną kelionę primena priekiniame bažnyčios fasade, kaip tik virš durų, išlikęs vadinamasis Jeruzalės kryžius – Šv. Kapo riterio ženklas.

Visuomet, važiuodamas pro šalį, čia užsuku, tų kelių minučių nė kiek negaila. Šiandien vaikštau beveik absoliučioje tyloje, tik savaitę nepjauta žolė šiugžda po kojomis. Bažnyčios durys užrakintos, kapinėse – tuščia. Neskubėdamas skaitau pavardes ir metus – lenkiškus įrašus keičia lietuviški, paskui – vėl ir vėl… Akys nejučia užkliūna už visai neišvaizdaus pilko akmens atkapio – “Juozas Kaunas, Jonavos burmistras 1926-1935”. 

Štai – Kaunas 😊 Pasirodo, Juozas Kaunas 9 metus ėjo Jonavos burmistro pareigas. Buvo labai išsilavinęs žmogus, mokėsi, o vėliau ir mokytojavo keliose šalyse. Kaip ir turėtų būti, Juozas Kaunas paliko pėdsaką ir Kaune – dirbo mokytoju, vėliau užėmė aukštas pareigas Savivaldybių departamente, daug nuveikė, kurdamas nepriklausomos Lietuvos savivaldą, sudarydamas administracinius vienetus. Iš Jonavos burmistro pareigų pasitraukė savo noru, tik visiškai sušlubavus sveikatai. Liko tik trapi atmintis – kuklus pilko akmens paminklas, pro kurį dažnas praeinam nė nestabtelėję…

Beje, prieškario Lietuvos istorijoj ryškų pėdsaką paliko ir Juozo Kauno brolis Jonas, bet tai jau būtų kita kelionė ir kita istorija… Gal kada nors… 

Gatvės spalvos

Skubėdami miestų gatvėmis, būkim atviri, tikrai per retai surandam laiko pasidairyti… Jei kas nežinot, tai slavišku žodžiu „Slabada“ gilioje senovėje vadinti laisvi nuo baudžiavos kaimai, nors pats žodis, matyt, atisradęs iš lenkų swoboda („laisvė“).. Vilijampolė (arba kitaip – Slabodkė) yra istorinė gyvenvietė, įkurta 1652 m., kai Jonušas Radvila pakvietė užsienio pirklius ir amatininkus atvykti į Kėdainius bei kuriamą Vilijampolę, kuri prieš 104 metus buvo prijungta prie Kauno.

Kauno getas Vilijampolėje pradėtas kurti ano karo pradžioje, 1941 m. liepos 10 d., teritorija buvo aptverta spygliuota viela ir izoliuota nuo išorinio pasaulio. 2018-aisiais „Kiemo galerijos“ įkūrėjas Vytenis Jakas prie pagrindinių geto vartų, ant buvusios Darbo skyriaus pastato sienos, sukūrė projektą „Degantys akmenys“. Namo neįmanoma nepastebėti – vasaros saulėje ir automobilių šviesose spindinčios veidrodžių šukės tarsi simbolizuoja gete dužusius žydų gyvenimus… Užsukit, kai neskubėsit - A. Kriščiukaičio gatvė 21, čia gal ir ne pati maloniausia vieta įsiamžinti nuotraukose, bet tikrai stipriai gerai susimąstyti, koks trapus mūsų gyvenimas…

Lyg protesto forma prieš pilką sovietmečio laikų gyvenimą – pernai žiemą vieną iš Sąjungos aikštės namų (Neries kr. 7) papuošęs išskirtinis kūrinys „Skliautas“. Miesto erdvė, karo metu buvusi žydų geto dalimi, sovietmečiu vadinta Komjaunimo aikšte, ir šiandien neatrodo jaukiai. Didelis, bene 200 kvadratinių metrų piešinys namo sieną pavertė tikru atviruku, lyg arka tarp praeities ir dabarties…

Bene naujausias Kauno galerijos po atviru dangumi eksponatas – piešinys ant Švietimo muziejaus sienos. Rudų plytų siena tarsi atgyjo skubančiais, skaitančiais, šokančiais, kitaip nė nepasakysiu – gyvenimu besimėgaujančiais žmonėmis… Štai jis, nuostabiausias menas – mėgautis gyvenimu 😊

Beje, ta pati menininkų grupė prieš 10 metų realizavo tuo metu didžiausiu piešiniu Lietuvoje buvusį „Senelį išminčių“. „Fluxus ministeriją“ papuošęs dūmojantis seneliukas tapo savotišku Kauno gatvės meno atgimimo simboliu.

Dar vienas dėmėsį traukiantis namas – Kauno gatvės meno festivalio „NYKOKA 2015” palikimas. Dailininko Lino Kaziulionio dekoruotas apšiuręs ir pilkas gyvenamojo namo fasadas spalvomis patraukia dėmesį net nuo dešiniojo Nemuno kranto. Veiverių g. 50-u numeriu pažymėtas namas ilgus metus atrodė tarsi nušiuręs vargetos švarkelis, o dabar kviečia sulėtinti gyvenimo apsukas ir nusišypsoti spalvotiems langams 😊

Tai vat tiek šiandien apie spalvas. Raskime laiko jas pastebėti ir džiaugtis…

Tarp senų macevų

Jei net gerokai pasididinę kompiuterio monitoriuje nagrinėsite Kauno žemėlapį, Aleksoto žydų kapinės jame pažymėtos tik menku taškeliu. O iš tikrųjų, vienintelės šiuo metu Kaune veikiančios žydų kapinės užima pailgą hektaro ploto žemės sklypą kairiajame Nemuno krante, prie Aleksoto kalno šlaito, už senos geležinkelio vėžės. Įvairuoju į kiemą už buvusių Kauno tvirtovės sandėlių, ir stojam šešėlyje. Savaitgalio rytas, tai visai beveik visai tylu, Minkovskių gatve nuskuba tik vienas kitas automobilis.

„Saugokis traukinio“ – perskaitau ant vos pravertų vartelių. Už jų – bėgiai ir dar vieni varteliai, jau į kapines. Nuo gyvųjų pasaulio kapines tarsi atskiria geležinkelis ir peraugusių tujų alėja. 

Dar XIX amžiuje įkurtose kapinėse vėl pradėta aktyviai laidoti maždaug prieš 70 metų, kai sovietų valdžia kitas Kaune veikusias žydų kapines sovietų uždarė arba visiškai sunaikino. Nenuostabu – istorikai mano, kad prieš II-ąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 200-240 žydų kapinių, o dabar daugelis jų  yra užmirštos ir apleistos, kai kurių vietoje iškilo pastatai, o antkapiai  buvo panaudoti kaip statybinės medžiagos. Šalia laiko graužiamų senųjų macevų eilėmis į šlaitą rikiuojasi sovietų laikų antkapiniai paminklai su užrašais hebrajų, jidiš, rusų ir lietuvių kalbomis. 

Akys niekaip nepripranta, kad užrašai ant žydų paminklų – iš kitos pusės, atvirkščiai nei mes įpratę. Pamatai įdomesnę kapavietę – turi apeiti, kad pasižiūrėtum ir perskaitytum įrašą. Ant dažno kapo kažkodėl pridėliota didesnių ir mažesnių akmenukų, matyt, žydams jie kažką reiškia, tokią pagarbą mačiau ir ant D.Dolskio kapo Žaliakalnio žydų kapinėse. 

Aukštėliau šlaite iš tolo pamatom baltai nuteptą namelį, mėlynomis durimis, atrodytų – lyg kokiems kapinių įrankiams sudėti, bet užrašas virš durų gundo jas praverti. Nubraukiu voratinklį, atstumiu skląstį, pasirodo, viduje – nedidelis karsto formos antkapis. Ir tie akmenukai... Šiurpoka...

Beveik pačiame alėjos gale - paminklas 1958 metais čia perlaidotiems 1941 metų liepos 6 dieną nužudytiems senųjų Rumšiškių žydams. Senos nublukę puokštės ir nešluoti pernykščiai lapai byloja, kad nelabai kas juos prisimena, juk liepos 6-oji buvo visai neseniai. O senieji Rumšiškių žydų kapai likę Kauno marių dugne...

Visai kapinių pabaigoje stūkso du atskiri paminklai. Paslaptingas nedidelis mauzoliejus – garsaus Kauno rabino, kadaise kauniečių lyginto su Vilniaus Gaonu, Ischako Elhanano Spektoriaus ir jo sūnaus Robino Cvihiršo Rabinovičiaus  palaidojimo vieta, kažkodėl maždaug prieš 40 metų jie buvo perlaidoti čia iš Radvilėnų pl. kapinių. Už menoros motyvais papuoštų grotų matau du antkapius, akmenukų ir paliktų vilties raštelių, lyg Raudų sienoje. Kažkas gal prašė sėkmės ar pagalbos, kažkas – sveikatos ar turtų... 

Vienišas juodo akmens obeliskas žymi II pasaulinio karo tragediją – čia 1979 metais perlaidoti Kauno gete nužudytų žydų palaikai iš panaikintų Vilijampolės kapinių. Buvo 1944-ųjų liepa... 

Tiek istorijos. Grįžtam tuo pačiu taku, visai tylėdami, kažkaip slegia. Bet prisiminti reikia viską... Sako, mirštame ne tuomet, kai užmerkiame akis, o tuomet, kai nustojame augti kaip žmonės...

Lyg mažos žibuoklių puokštelės ant kapų vis šmėsteli mėlynos žvakių skardinėlės.

O „maceva“ hebrajų kalba reiškia "paminklinis akmuo"...