Tarp penktadienio tiltų

Rūkai... Nardydami nenurimstančiame automobilių sraute, pasiekiam Kauną. Miestas lieka šalia, mes nesukam, o sulėtinam tik prie Kleboniškio tilto. Dėl besikaupiančio kamščio keikiam vieni kitus, bet pristabdom visi be išmities – juk nekasdien savo akimis pamatysi nugriuvusį tiltą. 

Nelaimė nutiko vasario 14-ąją, kai likusi apardyta vidurinioji tilto dalis ėmė ir tiesiog „atsistojo“, pavojingai pakilusi virš Panerių gatvės. Oficialiai tiltas dar prieš gerą dešimtmetį pavadintas jo statytojo A. Meškinio garbei, šis tiltų statybos profesionalas automagistralėje Vilnius-Klaipėda statė tiltus ir viadukus nuo Bačkonių iki Dubysos. Per daugiau nei du dešimtmečius nuo 1963-ųjų A. Meškinis vadovavo bene 70 tiltų ir viadukų statybai, bet niekada taip ir nebuvo apdovanotas sovietų valdžios, mat dar 1944-aisiais priklausė P. Plechavičiaus rinktinei, o jo tėvas buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi.

Stojam kiek nuošaliau. Nugriuvusi tilto dalis kyla į ūkanas, suskilusi apačioje remiasi į žemę. Arčiau nelendam – viskas aptverta, pluša statybininkai, daug technikos. Rasti bent menką plyšelį mašinų sraute - irgi neįmanoma, o gal ir bereikalinga misija, juk viską matome. Nekasdienis vaizdelis...

Sukam Kėdainių link, mėgaujamės lygumų žaluma. „Užmetam“ akį į Pagynės dvarvietę (patikėkit, čia nėra ko ieškoti), vos pristabdydami pralekiam dar pernai išvaikščiotą Labūnavą, ir mes – Kėdainiuose. 

Bergždžiai panaršę sendaikčių parduotuvę, kelias minutes skiriam senosioms žydų kapinėms, veikusioms čia nuo XVII amžiaus. Daugumos antkapių įrašai – jau nebeįskaitomi, tik vėliausių palaidojimų vietas dar žymi jidiš rašmenimis išmarginti akmenys. Rimtis. Keistai atrodo tik ryškiai mėlynos spalvos metalinė tvora, ji visai čia netinka.

Daili ir prižiūrėta Kėdainių Viešpaties Atsimainymo cerkvė istoriją skaičiuoja nuo 1861 metų, nors stačiatikių parapija čia atsirado XVII a. viduryje, kai kunigaikštis Jonušas Radvila vedė stačiatikę Moldavijos kunigaikštytę Mariją Lupul ir jos garbei Kėdainiuose pastatė Šv. Andrejaus cerkvę ir Kristaus Atsimainymo vyrų vienuolyną. Paklibinu vartus – užrakinti. Kiemelyje šalia cerkvės – atminimo bareljefas bene žymiausiam buvusiam Kėdainių stačiatikių bendruomenės nariui, caro Nikolajaus II-ojo laikų Rusijos ministrui pirmininkui Piotrui Stolypinui. Nereikėtų stebėtis – jo vaikystė prabėgo Kalnaberžės dvare, vėliau jis gyveno ir mokėsi Vilniuje, tarnavo Kaune, beje, jo prisiminimuose minimi ir Kaišiadorys. Tiesą sakant, Kėdainių centre – kiekvienas namas gyvas savo istorija ir atmintimi, čia tiek visko daug...

Dotnuvos gatvės gale stojam prie senųjų Kėdainių kapinių tvoros. Centre – XIX a. viduryje pastatyta grafų Čapskių  mauzoliejinė koplyčia, kiek dešinėje – memorialas 1919-1923 metais kovose už Nepriklausomybę žuvusiems savanoriams, tarp jų – ir pirmojo anuomet žuvusio Lietuvos savanorio, Kėdainių miesto ir apskrities karo komendantūros kario Povilo Lukšio kapas. Tyliai pastovim.

Gaublio formos paminklas „Kovojusiems su okupantais, siekiant atstatyti laisvą ir nepriklausomą valstybę“ – tos pačios gatvės apačioje. Žemės kalvelėse įamžintos kovotojų už laisvę pavardės... Ir vaikiškos pėdos šlapioje žemėje...

Siauromis gatvelėmis, o paskui ir purvu atvingiuojam visai prie geležinkelio tilto per Nevėžį. Upė čia – ohoho kokia, net šniokščia. Žiūriu į tiltą – kažkodėl dešiniajame krante jį laiko akmenų pagrindas, kairiajame – betono. Ko gero, - dar ano karo aidai...

Kėdainių dvaro nebelikę nuo 1944-ųjų, jį mena tik parkas su tvenkiniais ir rūdžių graužiama stela su menamu dvaro vaizdu... Šiurkštus šaltas metalas mums visai nepasakoja istorijos...

Vėl stojam prie tvoros 😊 Tilto gatvės tiltas į Nevėžį įgriuvo ankstų sausio 31-osios rytą. Laimei, be skaudžių pasekmių. Vaizdas neatrodo labai tragiškai, nors tilto konstrukcijos tikrai akivaizdžiai pagraužtos laiko. Prisimenu, dar pernai juo važiavom ir nemąstėm, kiek arti gali prisėlinti nelaimė. Į upės vagą nuvirtusi kelių dešimčių metrų ilgio tilto dalis – ne tokia įspūdinga kaip Kaune, bet iš arti pamatyti – įdomu, ne mes vieni žioplinėjam ir lyg žinovai garsiai aptarinėjam, ką pamatę 😊

Atsisveikindami pamojuojam Kėdainiams, ir su vėju, bet beveik taisyklių numatytose ribose, atskrendam į Jonavą 😊 Pirmą sykį po Ramybės skverą gvėrinėjom prieš kelis metus, žiemą, kai visa šeima džiaugėmės kalėdinių eglių gausybe. Šiandien su Emilija Marija stebimės ir džiaugiamės „Baubokų bulvaru“ 😊 Vaikštom skvero takais ir šypsomės, žiūrėdami į šmaikščius Užgavėnių personažus, čia – ir nuotaka, ir elgeta, ir velniai su raganom... 

Nejučia pagalvoju apie pilką apie mūsų miesto gyvenimą... Tiesa, Jonavos Ramybės skveras – buvusios miesto kapinės, bet dėl rimties čia niekas nesuka galvos – žmonės GYVENA GYVENIMĄ. O ir kapas likęs tik vienas – branginama gydytojo ir vertėjo Jeronimo Ralio atmintis.

Paskutinį kartą stabtelim beveik už miesto, Taurostos g. ir Skarulių g. sankryžoje, tuoj už geležinkelio pylimo. Čia saugomas autentiškas vakarinės senojo tilto dalies konstrukcijos fragmentas. Metalo kniedės – kelių pirštų storio, dar ir dabar visai patikimos, lyg nė nepaliestos laiko. Spragteliu pirštu į lakštą – beveik jokio garso, plienas išdidžiai įrodinėja vis dar esąs patikimas. Nužvelgiu beveik prieš devynis dešimtmečius pastatytą gelžbetoninę slėptuvę pylimo viršuje, dar ir dabar atrodo kiek bauginančiai. Tačiau laikas sėlina…

2023-02-17

Kelionė be vėliavos

Aną savaitgalį Lietuvos Kultūros paveldo departamento nekilnojamųjų kultūros vertybių registre aptikom puikią ir bent mums visiškai naują informaciją – Kaišiadorių rajone atrastas dar vienas piliakalnis!!! Pasirodo, dar praėjusių metų lapkričio 23 dieną Kultūros vertybių registre oficialiai užregistruotas beveik 6000 kv. metrų plotą užimąs Migonių II-asis piliakalnis, stūksantis miškelyje visai netolies nuo seniai mums žinomo Migonių piliakalnio. Na, menką valandžiukę paėjėti palei vinguriuojančią Kruonės vagą, ko gero, reikėtų, bet galima ir pavažiuot 😊 Gaila, dar negalime keliauti visi kartu, bet dabar – itin geras laikas pasižvalgyti. Visai Migonių pakraštyje kelias šakojasi, ir  dar iš tolo pastebiu tiltą per Lapainią, bus 24-asis į mano tiltų kolekciją 😊 

Tuoj už fermų smagumas baigiasi, purvas sušalęs stambiomis riekėmis, ir tikrai nevilioja, todėl gerą gabaliuką kelio riedam tiesiog pieva. Kai visai atšils, keliukas virs pažliugusia buza, o pieva – įmirkusia kempine, tuomet net nebandykit.

Stojam paskutinėj sodyboj. Amsi draugiškas šuo, durys praviros, bet žmones girdžiu tik šalia esančiame miškelyje, matyt, pjauna malkas. Pamatę mus su Elena Marija, išlenda arčiau. „Jo, jo, yra ten piliakalnis, dar pernai vyrai vaikščiojo, erkes net pilnais delnais rinko“, - patvirtina tvirtas vyriškis ir mosteli ranka. Brendam. 

Gerai, kad šiandien žandus dilgina tik lengvas šaltukas, net pirštinių nereikia. Pamatę slėnyje prisnūdusį upeliūkštį, pametam galvas ir ropščiamės ant kalno anapus – gal čia? Bet navigacija užsispyrusiai tvirtina, kad tik nutolom nuo tikslo, todėl pamindžiuokuojam ir grįžtam.

Raudonas taškas ekrane pamažu artėja, ir iš tolo pamatau nedidelį pylimą, reiškia, einam teisingai. Ir kai persiritam per griovį, už kelių žingsnių suprantu bestovįs tiesiai trikampio formos piliakalnio aikštelės viduryje. Jėėėėėėė!!! 

Šlaitai statūs, bemaž 20 metrų aukščio, dešinėje murmena bevardis upeliukas, o kitoje pusėje pavasariškai žvaliai garma Lapainia.  Daug išvartų, duobių, gal net įžvelgiu antrą griovį, nelabai supaisysi. Pabūnam. Juk šiandien – tik žvalgyba, kada nors tikrai grįšime ant piliakalnio visi kartu. 

Sukam atgal, sekdami savo pėdomis sniege, taip kur kas lengviau. Neskubam. Visai prie sodybos dar kartą susitinkam tą patį vyriškį. Burzgia traktorius, tai tik ištiesiu ranką ir pakeliu nykštį, lyg „patiktuką“ piliakalniui. Abu šypsomės.

Štai taip. Galėčiau teigti, kad nuo šiandien mudu su Elena Marija „kolekcijose“ turim po 392 piliakalnius 😊 Bet vėliavos nekėlėm, kelsim visi. Tada ir užskaitysim 😊

Jei ieškosit, tikslios piliakalnio koordinatės – 54.72936, 24.18780.

Ir paskubėkit, tuoj tuoj pavasaris 😉