Laiptai (VII dalis)

„Kaunas. Galutinė maršruto stotelė“.

Kažkaip panašiai sakydavo, o gal ir tebesako moteriškas balsas traukiniuose. O mūsų maršrutas čia tik prasideda 😊 Ankštomis Šančių gatvelėmis prasibraunam iki KTU Vaižganto progimnazijos ir sustojam kiek atokiau, pačiame Servitutų gatvės kampe. Laiptus į žemiau besidriekiančią Šaldytuvų gatvę saugo puiki kompanija – šimtametis ąžuolas ir ant šalto turėklo prisnūdusi vieniša sraigė 😊

Lėtai leidžiamės. Kuo žemiau, tuo daugiau rudens, ir paskutinės laiptų pakopos visai panyra į auksinį lapų kilimą. Gražu.

Neskubėdami kopiam atgal. 173 žingsniai. Laiko tikrai negaila...

Beveik pačiame A. Juozapavičiaus prospekto gale, įsiterpęs tarp Gudų, Ringuvos ir Čekų gatvelių, rymo jaukus Vilijos parkas. Visai tuščia. Ranka paliečiu šlapią medinį kryžių, kurio pagrinde perkskaitau giliai įrėžtą įrašą: „Šis kryžius pastatytas prisiminti čia stovėjusią Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią 1883-1950, kuri buvo ateistų sunaikinta 1950“. 

Tokia štai atmintis, nors jos priešistorė dar senesnė – nuo XIX a. čia stovėjo medinė Kauno tvirtovės įgulos cerkvė, tik apie 1920 metus pertvarkyta į bažnyčią. Maždaug tuo pačiu metu šventoriaus šiaurinėje dalyje buvo pradėti laidoti Lietuvos savanoriai, o 1931 metais rudenį pastatytas paminklas „Garbė žuvusiems dėl Tėvynės“. Deja, istorija neturi galių kovoti su žmogumi – po II-ojo pasaulinio bažnyčia virto sandėliu, karių kapai buvo sulyginti su žeme, o paminklas nugriautas. 1950 m. kilęs gaisras galutinai prarijo istoriją, kuri vėl atgimė prieš keletą metų. Prie paminklo suskaičiuoju beveik aštuonias dešimtis kryžių, anuomet kovojusiems už Lietuvą, kone visi – eiliniai kareiviai. Kažkieno tėvai, broliai, vyrai. Tėvynės sūnūs...

Užšilių gatvės laiptų ilgai nerandam. Sukam ratus, lendam tarp namų, braidžiojam lapų geltoniu.  Tik apsukę antrą ratą ir nusileidę į Švenčionių gatvę, pagaliau aptinkam. Nebandykit to kartoti dabar – gatvės remontas, reikia daug kantrybės ir šiek tiek negražių žodžių mintyse, tuomet lengviau 😉 O laiptais pasigėrėti tikrai verta – kopdamas aukštyn, iš vasarą dar primenančių žolynų patenki į tikrą aukso skrynią – tiek daug čia rudens... Suskaičiuoju 240 pakopų, net akyse spindi 😊 Apačioj dar užkalbina vietinis – klausia, gal dėl vandens latako vaikštau, panašus į valdininką 😊 Šypsausi, pamažu įsikalbam, bet jam, matyt, menka paguoda, ne to laukė... 😊

K. Grybausko gatvės laiptų ieškom bene 40 minučių. Matom žemėlapyje ir žinom, kad kažkur čia, o laiptų – nėra. Randam mokslo šviesulių K. Grybausko, K. Vasiliausko, rašytojo P. Cvirkos namus, o laiptų – nėra... Paklausti nėra pas ką - kiemai užrakinti, žmonių nematyt... Klaidžiojam. Šlaitai neįmanomo statumo, galo nematyt, grioviuose pavasariais, matyt, srūva upeliai, ąžuolai – kokių reta. „Puiki vieta piliakalniui“, - pagalvoju 😊 Grįžtam nudelbę nosis, ir tik vėliau Reda internete aptinka, kad avarinės būklės laiptus Kauno valdžia nugriovė dar 2015-aisiais. Tai va – būtinai ruoškite namų darbus, bus lengviau gyvenime 😊

Antras bandymas ieškoti Kapsų gatvės laiptų – sėkmingas 😊 Tiesa, dar namuose panaršom žemėlapius, todėl šiandien iškart pataikom tiesiai į dešimtuką. Mūsų nuostabai, laiptai netikėtai baigiasi beveik šlaito viduryje, tiesiog pradingdami už privataus sklypo vartelių, toliau veda tik žolėse vos matomas takelis... 

Dar viena keista detalė – Kapsų gatvė driekiasi apačioje, o šiaip jau visi laiptai vadinami pagal esančią viršuje. Lėtai leidžiamės šimtamečiu duobėtu akmenų grindiniu, kuris stačiu šlaitu išnyra tiesiai į Jonavos gatvę.

Jau kitame Neries krante kylam Baltų prospektu ir laiptus jo šlaituose pamatom beveik visi kartu. Dešinėjė – įkalnės, kairėje – nuokalnės, matyt, taip. Stojam viršuje. Nieko įdomaus – 39 nuobodžios pilko betono pakopos, gerai, kad nedaug 😊 Ana pusė iš tolo atrodo kiek mieliau – bent lapų prikritę, lyg žavinga rudens paletė. Čia visai neužtrunkam, tik nuotraukoms.

Į kvartalo pakraštį nuveda vingiuota ir ne pati plačiausia Rasytės gatvė, net prasilenkti sunku arba neįmanoma. Sustojam visai prieš laiptus. Jei žemėlapyje į juos žiūrėtumėt nuo Pikulo gatvės, laiptai primena subtilią kokteilių taurę, net su citrinos griežinėliu 😊 Tikrai gražu. Mano laiptų skaičiuotojos, sako, nesuklydo, tai sudėjus viską, čia - net 379 pakopos.

Šlaitą tarsi įrėmina stotingi ąžuolai, o jaunesni medžiai, matyt, nuo vėjų, kryptingai pasvirę Neries link. Reda su Emilija Marija dar pabando patiesinti, bet niekaip, nė krust 😊 Kiek tolėliau nuo šaligatvio įrengtas namelis katėms. Gerai, kad kažkam rūpi.

Daug tų laiptų, tiesa? Visokių. Ir dabar kažkuriais jų lipa žmogus, kuriam laiptai – tiesiog kelias namo. Pats geriausias kelias gyvenime…

Laiptai (VI dalis)

Auksinis ruduo. Gražu, kai sausa, ir vėjas – vos vos...

Kiek pasimaišę niekada nenurimstančio Kauno gatvėmis, įsukam į trumputę Antano Purėno gatvelę tarp KTU bendrabučių. Jei neteko girdėti – Antanas Purėnas buvo žymus Lietuvos mokslininkas, pedagogas, kultūros, visuomenės ir politikos veikėjas, dirbęs ir Steigiamajame Seime. Jo vardu pavadinta gatvė ir baigiasi prie laiptų per Gričiupio parką ir bendravardį upelį, kitame slėnio krašte – jau KTU rūmai. Smagiai klegėdami, leidžiamės plačiomis pakopomis, tik tas rudens oras maišosi su balzgano upelio vandens dvoku ir verčia sukti nosis... 

Tiesa, antims tinka, turškiasi kiek atokiau nuo laiptų. O sako, anksčiau upelyje net žuvys veisėsi...  Pats parkas švarus, nepapriekaištausi, žavi žali plotai miesto viduryje. Atgal grįžtam tylėdami – Reda ir Elena Marija skaičiuoja pakopas. Tai va – 120 laiptų, o sudėjus ir lygias atkarpas – 319 betoninių plokščių 😊

M. Riomerio gatvės laiptais kylu nuo nuokalnės R. Kalantos gatvėje, beveik prieš pat geležinkelio viaduką. Čia estetikos ir istorijos neieškokit, tiesiog 27 pilko, laiko kiek pagraužto betono pakopos į viršų, toliau – platus išmintas takelis. Pastebiu kažkada buvus ir turėklą – žiojėja skylės betone, matyt, „geradariai“ išlupo ir pridavė į metalo supirktuvę. 

Bet laiptai reikalingi – ir lipdamas viršun, ir leisdamasis žemyn, prasilenkiu su žmonėmis, ant siaurų laiptų tenka sustoti beveik šonu. Reiškia, laiptai suartina 😊

Vieni sako – Putino, kiti – kad Vaižganto,  ir teisūs būtent pastarieji, mat laiptų pavadinimą paprastai lemia objektas, į kurį atsiremia viršutinė 127 pakopų laiptų dalis. Laiptus 1937 metais suprojektavo architektas Stasys Kudokas, beje, vienintelis iš tarpukario Lietuvos architektų turėjęs teisę projektuoti kitose Europos šalyse. S. Kudokas tikrai daugybę kartų kopė savo kūriniu, mat gyveno kaip tik laiptų viduryje, apie tai ir dabar primena atminimo lenta. Net tvora - stilinga, su angomis korespondencijai, o už vartelių – visai ohoho, užsukit kada akis paganyt. Šiandien viskas atrodo lyg rudens pasakoj…

Vytauto parko laiptai savo stiliumi tikrai gali giminiuotis su Čigonų laiptais, bet tik tuo – didybės ir grožio čia tikrai  kur kas daugiau. O gal kad ruduo toks gražus, tai vis ir norisi stabtelėti.

Beje, parkas pradžioje (nuo 1847 m.) buvo vadimas „Petrovka“, caro Petro I-ojo garbei. Aš sunkiai ropščiuosi kaire puse, Reda su Elena Marija suka į dešinę. Atrodo, mano atšaka trumpesnė 😊 Mano moterys nuklysta prie buvusio Vokietijos konsulato, iš tolo matau ryškiai aprašinėtas sienas ir beveidžius langus. 

Raudonas triukšmingas traktoriukas, lyg beviltiškai gindamas seniai išėjusią vasarą, nuo takų pučia rudens nusviestus lapus... Prieš akis – apmiręs ir jau visiems laikams nutilęs „Autodromas“, atrodo, prisimenu čia save kažkada, po zoologijos sodo. O gal tik nostalgiją iš senų nuotraukų, nebežinau... 

Sako, o gal meluoja, kad kažkur parko šlaituose dar likę ir vokiečių iškasti bunkeriai, bet kiek tame tiesos, ne man spręsti. Vėl pasidalinam – aš lapų kilimu pro murzinus vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų langus brendu ieškoti Kauno tvirtovės komendanto bunkerio (ačiū Redai, visai netyčia pastebėjo žemėlapyje 😊) , Reda su Elena Marija leidžiasi kita Parodos gatvės puse, link laiptų. Beje, rūmus suprojektavo tas pats E. Frykas, apie kurio laiptus rašiau 2022-09-07. 

Auksinių lapų fone bunkeris atrodo tikrai įspūdingai, toks pilkas gąsdinantis monstras. Ant įėjimo angų – solidžios grotos, virbai sulig pirštu, nors dar visai nesenose nuotraukose angos užmūrytos baltomis plytomis. Matyt, smalsuolių plytos nesustabdo 😊 Vos išsiropščiu iš duobės, einu aplink, bunkerio siena – keliolikos metrų ilgio, betoniniai kampai jau rėžiasi iš po žemių…

O Parodos g. laiptai – tik 37 pakopos šlaite link Kauno apskrities viešosios bibliotekos. Lyg laiptai į šviesą... Gerai, jeigu jais kažkas eina prisiliesti prie knygos, reiškia, - tikrai reikalingi... Užkopusius laiptais prie mažyčio jau nebeveikiančio fontanėlio dar pasitinka išmintingos pelėdos šeima…  

Kojas maloniai maudžia. Bet tvirtai žinome – su kiekviena įveikta laiptų pakopa parsivežam iki šiol nežinotus ir dažnai nematomus Kauno istorijos trupinėlius.