Laiptai (V dalis)

Yra Kaune Čigonų laiptai, jungiantys Žaliakalnį su miesto centrine dalimi. Kodėl taip vadinami? Sako, bent jau anksčiau laiptų apačioje gyveno čigonai, tai ir toks pavadinimas ir prilipo 😊 A.Mackevičiaus gatve pro Kauno chasidų sinagogą pakilę iki pat Pelėdų kalno, pėstute leidžiamės kiek  žemiau, iki 38-uoju numeriu pažymėto namo. 

Kažkas pamiršęs krepšį ant ratukų… Čia prasideda, o gal baigiasi Čigonų laiptai, jie kiek tolėliau nuo gatvės. Pirmi žingsniai žemyn – labai įspūdingi. Pačiame laiptų centre, lyg uždarame rate, auga medžiai, kuriuos galima apeiti iš abiejų pusių. 

Tūkstančių rankų paliestas turėklų geltonis jau nusitrynęs iki metalo… Yra dar ir takas į šoną, kiek paėję, visiškai netikėtai stačiame šlaite aptinkame gyvenamąjį namą… Kaip jie čia sugebėjo… 

O nusileidžiame beveik į “Kauno alų”, nuo laiptų galima visai neblogai pažvelgti į aludarių virtuvę. 243 betoninės pakopos, toliau – kiemais, kiemais, tarp garažų, ir jau Savanorių apačioj… Grįžę dar kiek pastovim priešais skulptoriaus J. Zikaro namus-muziejų. Lapų auksu nuklotas šalitgatvis lyg dar kartą primena – ruduo...

Nusileidę iki šv. Gertrūdos gatvės, iš karto stojam. Prisimenu studijų laikais čia veikusią valgyklą, skaniai maitindavo… 

O tuoj už jos – trumpa ir siaurutė Lietuvos savanorio Prano Eimučio gatvė, prisimenu anąsyk Eigulių kapinėse matęs jo kapą. Užverčiam galvas – namo fasadą puošia skaičiai “1923”, beveik 100 metų… Žvilgterėjęs vidun, prieblandoje dar įžvelgiu stilingus smetoninius turėklus, dabar tokių nedaro. Laiptams, atrodo, net ankšta tarp besvyrančios seserų benediktinių vienuolyno tvoros ir VDU teologijos fakulteto, lyg susigūžę, išsivarčiusiom ir subyrėjusiom pakopom… Dar kiek paeinam tolyn, iki buvusių vienuolyno vartų. Grožio nedaug.

Būtinai užsigeidžiam pamatyti Kauno Mitinio Žvėries dantį, yra tokia skulptūra senamiestyje, Jonavos ir A. Jakšto gatvių sankryžoj. Na, tebūnie gražu… Sunku ginčytis su menininkais, kai jie viską mato savo šviesoje… Pasišaipom iš milijono mašalų, prikritusių stiklinėje danties dėžėje – gal čia Žvėries maisto likučiai?... 😊

Visai tuoj už “Lituanicos” žiedo – Ievų takas. Nesiseka rasti įvažiavimą, visur “draudžiama”, tai pėdinam. Kuo toliau nuo gatvės, tuo mažiau Kauno, atrodo, lyg gūdžiame kaime – šiukšlės, purvas, skurdas languose... 

Limos laiptų nematyt, tenka klausti, ir pamatom iškart. Laiptų pavadinimas likęs nuo tarpukario, kai šalia dabartinės Jonavos gatvės veikė tekstilės fabrikas “Lima”. Istorija pasiglemžė “Limą”, pamažu užmarštin grimzta ir Limos laiptai, kopti jais draudžiama ir jau tikrai pavojinga, patys išbandom. Bet ir čia gyvena žmonės – šlaitai lyg inkiliukais apkibę nedideliais nameliais. Kauno centras, kaip gi 😊

Kiek tolėliau krantine – posūkis į nuosavais namukais tarsi nubarstytą Petro Kalpoko gatvę. Šiaip jau, tai dailininkas gyveno Žemaičių gatvėje, o kodėl jo vardu pavadino šią, bala žino. Tebūnie, mes čia dėl laiptų, o jų čia – net treji. Pakrantės tako laiptai prieš akis išnyra už nedidelio gatvės lanksto, čia pat, tik jau kairėje pusėje, pamatau ir P. Kalpoko gatvės laiptus, gal jais dailininkas ir vaikščiojo. Visai teisingai – kur parsideda, taip ir vadinasi 😊 Pasimuistom nuotraukom, ir Reda nubėga į viršų, laiptų galo nesimato, bet gal nedaug… Laukiu, laukiu – veltui, lyg išgaravo… 😊 Gerokai užtrukusi, grįžta alsuodama, raudonio išmuštais žandais, pasirodo, – net 227 pakopos… 

O aš bandau skaičiuot P. Kalpoko laiptus, čia gerokai mažiau – tik 6 granito ir 169 betoninės pakopos. Yra visai suirusių, aptrupėjusių, tamsoje būtų tikri spąstai. Laiptų viduryj sėdi benamis su savo neįmantrios mantos maišais, matyt, čia ir nakvos… Pasislenka šonan, tylėdamas mandagiai mane praleidžia tiek į viršų, tiek į apačią. Netrukdau. Visi turime savo gyveno laiptus – kas viršūnėj, kas - pusiaukelėj, o kas – krenta žemyn…

Bene P. Kalpoko gatvės viduryje – laiptai, vedantys į Vaisių gatvę, jie taip ir vadinasi. Laiptų pradžią žymi paprastasis skirpstas, šiaip jau nedažnas medis, bet atpažįstu 😊

Šitie, kaip ir Limos laiptai, veda į Kauno Brazilką, kurios jau irgi nebėra – vargani nameliai dingo istorijoj… Tačiau šlaitai sagstyte nusagstyti namais nameliais, suskaičiuotas ir išnaudotas kiekvienas žemės centimetras… 151 pakopa į viršų arba žemyn – tiek suskaičiavom. Ir kažkas kasdien jomis išeina ir grįžta, rytą vakarą… Gal čia ir yra tikrasis senojo Kauno veidas…

Jau visai temsta, gatvių žibintai nušvinta kaip tik beieškant paskutinių šiandien – Kapsų gatvės laiptų. Bandau sukti iš Jonavos gatvės – įkalnė atrodo bauginančiai stati ir neįveikiama. Važiuojam aplink, per visą Žaliakalnį. Tos Kapsų gatvės ilgumas – neišpasakytas, ir akmenimis grįstą nuokalnę pasiekiam visai tamsoje. 

O laiptai kažkur čia, žinom 😊 Lyg po gabalą žibintais plėšom tamsą, medžių ir krūmų tankmėje ieškodami laiptų. Jų nematyt, nesugrabaliosim… Ne, šiandien tikrai per vėlu. Atsargiai apžergdami nesibaigiančias duobes, vėl grįžtam į krantinę ir sukam namo. Kiek apmaudu…

Parsivežam įspūdžius nuo 6 Kauno laiptų. Tikrai ne patys gražiausi, ne patys tvarkingiausi ir prižiūrėti. Bet reikalingi. Kažkam virtę nuobodžia kasdienybe išeiti, sugrįžti ar net gyventi, mums jie – lyg Kauno istorija, kurios puslapio nesinori užversti…

 

 

Diena, kai viskas - "Bingo!!!"

Judinu skaudančias kojas ir mintyse tyliai dėlioju skaičius – 9 valandos kelyje, 272 kilometrai kelio, bene 15000 (!!!) žingsnių ir net 8 „sumedžioti“ piliakalniai... „Pavarėm“ 😊

Šeštadienis. Laukiam, kol prasisklaidys rūkai, kiek pradžius rasos, ir neskubėdami kraunamės reikalingus kelionei daiktus bei užkandžius. Vėl link Vilniaus 😊 Greitkelis stebėtinai tuščias, ir kartais atrodo, kad niekas į Vilnių neskuba, tik mes, tačiau arčiau miesto jau pradedam strigti. Laimei, mums reikia tik į pakraštį, taigi, išsirangom į šoną už Gariūnų ir čiumpam tikrinti žemėlapius. Rasti vietą sustoti pakankamai sudėtinga, mat kairėje – Neris, dešinėje – status šlaitas, o ir pati Titnago gatvė – ne iš plačiausių. Stojam galutinėj troleibusų stotelėj.

Kažkur čia šalia - Panerių I-asis ir II-asis piliakalniai. Buvom čia prieš tris metus, rudenį, atsimenu, kojos net klimpo pažliugusioj žemėj, ir nesiryžom. Ir dabar supainiojam kryptį, visai be reikalo užkopiam į statų šlaitą, ir tik tuomet suvokiam – ne čia. Leidžiamės bumbėdami, vėl bandom. Yra! Čia - antrasis, tolimesnis, šlaitai statūs, galo nematyt, kopiam laikydamiesi už šakų ir krūmų. Tinka ir pagal turimus žemėlapius, ir pagal koordinates navigacijoj 😊 Reda apvaikšto pailgą šiaurės-pietų kryptimi nutysusią piliakalnio aikštelę ir randa patogų išmintą taką žemyn 😊

Pasirodo, nusileidęs į slėnį, takas vėl kyla aukštyn, vesdamas tiesiai ant Panerių I-ojo piliakalnio. Gal per skambiai parašiau – ne takas, o krosinių motociklų išskusta provėža. Gaila, bet daug kur matėm motociklais ar džipais nudrožtus piliakalnių šlaitus... Šis panašus į kaimyną, gal tik šabakštynų viršūnėje kiek tankiau, o šlaituose link Neries – šimtamečiai ąžuolai.

Kiek atgal Titnago gatve link Gariūnų – nuoroda, sustojimo vieta ir takas link žydų žudynių vietos. Labai laiku ir vietoj - sumąstom, kad Į Gariūnų piliakalnį nereiks kopti šlaitu, bandysim nueit kalno viršum. Tik bėda, kad keliukas nukrypsta, o mums vėl tenka sekti motociklų padangų žymėmis. Yra ką veikti, vargas vargelis kopti... Prakaitas žliaugia, visų žandai raudoni, net garuojam, ne juokai - 700 žingsnių iki viršūnės ir dar tiek pat atgal😊 Piliakalnis tikrai didelis, didžiausias iš šitų trijų, žvilgsniu neaprėpt, o dar medžiai, krūmai, dairykis nesidairęs... Atrastas visai neseniai, vos prieš 8 metus.

Ilsiuosi vairuodamas, iki Vilkeliškių piliakalnio – tik 8 kilometrai, bet užtrunkam, čia juk Vilnius, na, gerai – Vilniaus rajonas 😊 Stojam prie Gelužės ežeriuko, nors navigacija pučia miglą, kad čia – Gėlužės paplūdimys. Rugsėjo 24-oji, termometras rodo +13, vėjuota, laikrodyje -  13:13. Mes apsisiautę rudeninėm striukėm ir šalikais, o kai kas – maudosi... Žiūrim, kraipom galvom ir šypsomės 😊 

O piliakalnis – anapus gatvės, lyg įsispraudęs tarp Gelužės ir Baltiešos ežeriukų. Užkopiam takeliu tarp jaunų pušaičių ir dairomės – nelabai kas iš jo ir belikę, visą istoriją pasiglemžė sovietiniais laikais čia buvęs karjeras...

Kelias veda tarp sodų bendrijų, nors dabar čia – jau tirštai gyvenami ir siaurutes gatveles užkimšę Vilniaus priemiesčiai. Tiesa, apie gatveles – net juokiamės iš pavadinimų, matyt, niekas nesuko sau galvos – Kalorijų gatvių yra bene trylika, Antros vagos – gal devynios, Technikos ir Gestų – kiek mažiau... 😊

Iki Naujosios Rėvos piliakalnio niekur neklystam, viskas aišku - kiek važiuoti, kur eiti, ko ieškoti. Žmonių ir jų augintinių – lyg mieste, tai saviškę žiopliukę saugom, dalį kelio nešam glėbyj, gi visus reikia jei neaploti, tai bent apuostyti 😊 Gražu, smagi vieta pabūti ir pailsėti. Ir piliakalnis, nors nedidukas, bet labai dailus, patogūs laiptai, įspūdingi Neries šlaitai ir atsiveriantys toliai... Legendos byloja, kad čia galėjo būti senovės baltų šventvietė, kas žino...

Akmenimis grįstu keliuku leidžiamės į Šilėnų kaimą, o čia – vauuuuuuu...!!! Jei kas būtų sakęs, kad vos už keliolikos kilometrų nuo Vilniaus rasime tokį archaišką kaimą, būčiau nepatikėjęs. Šimtametės trobos, lenkiškos gatvių lentelės, baltaveidė močiutė, apsigaubusi skara ir siūlanti obuolius... Apeinam bažnytėlę, delnu braukiu šiurkščių lentų sienas, kvepia ruduo...

Nepadarę namų darbų prieš kelionę, dabar mokam dvigubą kainą – tomis pat siaurutėmis sodų gatvelėmis sukam ratą prie Elniakampio piliakalnio. Paskui einam, vis tolyn ir tolyn į mišką. Kažkur baugiai loja kaimo šunys, net kiek nejauku... Ir kai jau pradedam abejoti ir dairytis, Elžbieta Marija pirmoji pamato piliakalnio ženklą. Šlaitai tiek tankiai apaugę, kad nesupaisysi, kur pradžia, kur pabaiga, kokio platumo... Randam šviesesnę proskyną ir fotografuojamės, pėdinsim atgalios...

Lyg ir norėtųsi sukti namolio, bet dukroms pažadėta pramoga pačiame Vilniaus centre – pasikarstyti laipiojimo siena Olimpiečių gatvėj. 60 metrų kopinėjimo, bet ne aukštyn, o ... tolyn 😊 „Bet vistiek labai sunku“, - sako pailsę 😊

Kai nenori, bet kuris kelias nuobodus. O kai nori, tai 18 kilometrų iki Vaidotų piliakalnio – visai niekai 😊 Čia irgi buvę „žvalgyboj“, šįkart sukam į kitą gatvelę, aukštėliau piliakalnio, vildamiesi, kad nereiks kopti šlaitais. Pataikom tiesiog puikiai, piliakalnis - tiesiai už ariamo lauko, paskui vos keliasdešimt metrų miško takeliu, toks nežymus ir niekuo ypatingai neišsiskiriantis kalniukas su akmeniniu aukuru centre. Puikiai 😊 Pabaidom užsimiegojusią stirną, bet išsigąstam visi, labai netikėta akimirka, vos sekundę... Emilija Marija delnais gaudo saulę, o mes raginam skubėti, gal pavyks dar. Dukroms apie tai pasakom jau tik pajudėję tolyn ir balsuose girdim dienos nuovargį...

Smiglių piliakalnį mes pražiopsojom ryte, dabar tenka už tai mokėti, jis tolokai, beveik tiesiai prieš Neravų piliakalnį, bet jau dešiniajame Neries krante. Užkalbinam kaimo močiutę – jau 60 metų čia gyvena, tik nei piliakalnį žino, nei lietuvių kalbą moka. Bet plepumo – už dvi 😊 Rizikuojam, lendam į gilyn į mišką. Šlaitai statūs, takų nėra, brūzgynai, išvartos – niekaip neprasibraut. Bandom kitur – irgi ne... Būtų gaila – tiek kelio ir laiko... Paskutinį kart stojam visai kaimo gale, už naujakurių sodybų. Vėl kopiam – be tako, jau ir be noro, tik kad reikia. Klystam, sukiojamės, ieškom bent menkiausio takelio, ir tik kai atgyjusi navigacija pradeda rodyti mažėjantį atstumą, atkuntam 😊 210 metrų... 170... 40... 20... Yra! Taip gera, kad net burnoj saldu 😊

Kas galėjo pagalvoti - paėmėm aštuonis iš aštuonių! Tikra piliakalnių karštligė 😊 Apmaudu, pavasarį susipainiojom mūsų piliakalnių „buhalterijoj“, ir dabar reikia vytis skaičius. Bet 400-ojo aplankyto Lietuvos piliakalnio riba jau neatrodo tokia tolima ir nepasiekiama...

2022-09-24