Atostogų - ne tiesiausiu keliu

 „Kelionių istorijos“ tęsiasi. Vairuoju pajūrio link, ir visas ekipažas iš apmaudo kramtom lūpas – juodą debesį keičia dar juodesnis, silpną lietutį – beveik audra, ir taip – beveik iki posūkio link Kretingos.

Jokūbavo pavadinimą XVII a. sugalvojo  Žemaičių kunigaikštystės pakamaris Jokūbas Nagurskis, Mišučių dvaro palivarką pavadinęs savo vardu. Bažnyčia savo istoriją skaičiuoja nuo 1789-ųjų, o šioji pastatyta tik 1996-aisiais, nors įrašas virš durų skelbia dar kitą datą – „2000“. Nesupaisysi... Kaimo gale – jaukus parkas ir paminklas Lietuvos Respublikos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui, valdžiusiam dvarą tarpukariu, dar išlikęs dvaro ūkinis pastatas ir alėja.

Kretingoje stojam pačiame centre, prie Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios, seniausios Žemaitijoje. Bažnyčia ir šalia esantis bernardinų vienuolynas pastatyti 1617 m. Žemaičių seniūno ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Jono Chodkevičiaus iniciatyva. Labai labai norėjau pamatyti seniausias Lietuvoje bažnyčios duris, kurioms – apie 400 metų. Viskas puiku – bažnyčia atvira, duris galima ne tik apžiūrėti ir paliesti, bet ir pajausti jų svorį užveriant 😊 Prieš akis – didžiausias medinis altorius Lietuvoje, net 8x16 m., nė gabalėlio akmens ar betono, papuoštas 21 skulptūra. Vargonai – irgi seniausi Lietuvoje… Štai tiek trumpos istorijos. 

Tiesa, griovoje už bažnyčios, prie tvenkinio, dar yra 1933-aisiais pastatytas Lurdas, bet prie jo nebeeinam, pažiūrim tik nuo šaligatvio. Kapinės toje pat Vytauto gatvėje – lyg iš dviejų dalių, abipus gatvės. Dešinėje – 1893 metais grafų Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus, visa eilė kunigų ir vienuolių kapų. Kairėje – net dvi koplyčios, šv. Jurgio ir Jurgio Ambrozijaus Pabrėžos, dar žinomo Tėvo Ambrozijaus vardu, kapo koplyčia. O kai žiede suksite prie jūros, būtinai pastebėsite 12 metrų aukščio matinio stiklo kryžių. Jau dieną verčia stabtelėti, o tamsoje šviečia ryškia šviesa, tarsi pasitikdamas ir išlydėdamas keliaujančius… Žodžiu, pasidairyt yra į ką…

Vydmantai, Lazdininkų koplyčia, Prezidento Tėvo vėjo malūnas, ir tuoj tuoj – Darbėnai, į kurių centrą, lyg siūlai į kamuolį, subėga apylinkių keliukai, net miestelio herbas panašus… Kol nelyja, apeinam nedidelį ratą. Miestelio aikšėje telpa visa istorija - paminklas Nepriklausomybės 10-mečiui, kokių pilna visoje Lietuvoje, kiek tolėliau - vienuoliui Petrui Perkumui, visai prieš šventoriaus vartus – išnykusiems apylinkių kaimams… Vieno iš namų fasade skaičiai – “1909”. Pajūrio provincija visomis prasmėmis.

Laukžemė – Lietuvos pakraštys, nuo čia iki Latvijos sienos – tik per žvilgsnį. Miestelio centre nė gyvos dvasios, visa gyvybė - dvi mažos mergytės su paspirtukais. Apeinam bažnyčią su varpine, blyški melsva sienų spalva tikrai neatrodo viliojančiai. Drėgna, todėl dvigubai nemalonu… 

Už trumputės liepų alėjos – Laukžemės dvaro didybės trupiniai. Gražaus būta, deja… Net artintis dėl byrančių sienų jau kiek baugoka, o vidun lįsti – ir visai baisu. “…duodamas” – skelbia iškaba, suprask – “parduodamas”, bet, matydamas dvaro būklę, netikiu pardavėjo sėkme… Istorija susikrovė lagaminus ir išėjo neatsigręždama…

Miškais Būtingės link kratomės iki nepadorumo bjauriais keliukais, taškydami glitų purvą. Kelias prie jūros, deja, gali būti ir toks, bet mes juk neieškome lengvų kelių, ir kai ratai užsiropščia ant išsvajoto asfalto juostos, net atsidūstam, koks jis mielas 😉 Deja, palaima tetrunka vos vos, tuoj už braliukų sienos – posūkis į Papę, ir vėl – beveik arimu…

Kaip sakė kažkoks žymus poetas – “O, jūra, jūra…”, ir jis buvo teisus - čia tik jūra, vėjas ir smėlis 😊 Ai, tiesa, - dar ir pagaliau iš po debesų šydo išlindusi saulė, lyg pati besidžiaugianti, kad beprotiškai užtrukęs lietus pagaliau baigėsi.

Mūsų vasara…

Senieji Vilniaus stogai...

Sostinės automobilių mėsmalėj pakliuvę į pačią tirštumą, abu su Reda beveik vienu balsu tariam nuosprendį – „niekada nenorėtume“. Net atsikvepiam lengviau, gatvių labirintais ištrūkę kiek toliau už vakarinio miesto aplinkkelio, čia jau daugiau žalumos, žvilgsnis nesibaigia ties mūro siena... Ieškom Gudelių piliakalnio. Stojam smėlyje, viena automobilio puse vos vos ant žolės, visai kaip kaime. Piliakalnis – čia pat, tik per nešienautą pievą. Čia toks Vilnius 😊 Mes pirmąkart – šešiese, Baika su mumis, nešam glėbyj, bet veržiasi iš rankų, lyg žinodama, kur ir ko 😊 Šlaitas status, kopiam zigzagais, kabindamiesi už lazdynų rykščių, sunku, atpratom 😊 Piliakalnis tikrai didelis, krūmokšniais apžėlusių šlaitų akimis net neaprėpt, nežinia, kur prasideda ir baigiasi. Anoj, šiaurinėj pusėj čiurlena Sudervėlė. Trumpa fotosesija su šeimos vėliava, ir keberiojamės žemyn, dar vienas aplankytas Lietuvos piliakalnis – į kolekciją. Geras jausmas...

Vėl plaukiam Vilniaus gyslomis, nuobodu, gaila laiko, karšta... Navigacija guodžia – „liko mažiau, dar mažiau, visai mažai“, ir pagaliau – „Jūs pasiekėte savo kelionės tikslą“ 😊 Tas tikslas – Pilaitės piliakalnis. Į viršų kopiam visai padoriai, pramintu taku, lyg miestelėnai 😊 Kur pats piliakalnio centras, sunku ir suvokti, nesibaigiančioje ties horizontu aikštelėje burzgia technika, riogso akmenų krūvos – bus kažkas gražaus, bet tikrai dar ne tuoj. Užmatau net kelis smėlio sijotuvus, tokius primityvius, tai ir svarstau – gal archeologų, statybininkai dabar taip nedirba... Čia, atrodo, XVI amžiuje stovėjo kryžiuočių menama Visvaldės pilis... Šeima susėda ant suoliuko, papuošto trisplave juostele, nusprendžiam esą pačiam centre 😊 Antras piliakalnis šiandien.

O tuoj už piliakalnio – Pilaitės dvaras ir malūnas, pradedam nuo jo. Netikėčiau, jei nematyčiau – Vilniaus viduryj stovi tikrų tikriausias 16 metrų aukščio vėjo malūnas! Tiesa, atsirado jis čia tik 2003-aisiais, kai archeologas Zenonas Baubonis nutarė išgelbėti nuo pražūties ir sunykimo Šakių rajono Liepaloto kaime stovintį malūną. Tokie likimo vingiai – 80 metų Liepalote ir jau 19 metų – Vilniuje 😊

Dabar malūne ir aplink jį – duonos kepimo ir kitokių edukacijų erdvė, senovinės technikos ekspozicija, po kurią galima laisvai ir labai smagiai pasivaikščioti. Žodžiu, senas jaukus kaimas Vilniuje 😊 

O dvaras... Nedaug jo likę – vandens malūnas, oficina, rūsiai, pagalbiniai pastatai. Prabangos trupiniai seniai išbarstyti, privatizuoti arba virtę socialiniais butais, iš langų sklinda nerišli rusų kalba, virvės nukabinėtos papilkėjusiais nuo laiko skalbiniais... Pasivaikštom pro tvenkinį iki pirties, kur prasideda „privati valda“... Kažkas kažką kuria, reiškia, viltis gyva...

Tiek istorijos. Kartais manęs klausia, kodėl nerašau tikslių adresų, koordinačių ar nuorodų... Viską galima rasti, žemė juk apvali, už kampo nepaslėpsi 😊 Ieškokite, būkite žingeidūs ir atkaklūs. Rasti, pamatyti, patirti – kas gali būti smagiau...