Brazių šeima. Kelionių istorijos: Pirmas ir paskutinis kartas

Už lango – baltaskarė žiema, pažeme lengvai, vos pastebimai pusto... Ir tai kiek trikdo, nes dar niekada nekeliavom tokiu metų laiku, laukdavom pavasario. O ir neaplankytų piliakalnių pašonėj beveik neliko, tikra bėdų bėda, kai iki artimiausio – bene šimtas kilometrų. Svarstom, dėliojam visus „už“ ir „prieš“, ir galų gale nusprendžiam važiuoti. Pirmas kartas, koks jis bebūtų, visada kelia kiek nerimo, tiesa? 😊

Pradžia sunki, nes sukam aplankyt sodybos. Kelias čia visai nevalytas, sušalęs bangelėmis lyg sena skalbimo lenta, net dantys subarška. Kaime ramu. Kaimas lyg miega. Dukros įmeta po gniūžtę sniego į kamuolio pasiilgusį lanką, ir riedam toliau.

Neris žiemą

Jau beveik visai prieš Ukmergę – vėl į šoną, link Deltuvos, ir pačiam miestelio pakraštyj iš tolo pamatom reformatų bažnyčio griuvėsius. Graži jos istorija, prasidėjusi dar XVI amžiuje, deja, baigėsi per II Pasaulinį karą. Ir jau padėtas taškas, ne daugtaškis, niekas nieko čia negaivins...

Deltuvos evangelikų liuteronų bažnyčios griuvėsiai

Ieškom akmens su dubeniu, pasirodo - toks visai nedidelis sniege prasmegęs akmuo miestelio centre. Užtat kultūros centro languose – jauki imbierinių namelių paroda, tik užrakinta.

Bažnyčioje – mišios, tai tik apeinam ratelį, bet kur kas įdomiau – buvusi klebonija. Būtent į klebonijos, kurioje anuomet buvo bolševikų štabas, stogą 1919 metais atskriejo pirmasis Lietuvos kariuomenės iššautas sviedinys, tik, deja, sako, nesprogo... 😊 Bet tai buvo mūsų artilerijos pradžių pradžia, ir čia ją prisimena.

Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčia

Senoji klebonija

O prie miestelio ribos – paminklinis akmuo ir obeliskas 1812 karui atminti. Būtent čia vyko vienintelis Lietuvoje prancūzų ir rusų kariuomenių mūšis, čia žuvusieji ir palaidoti...

Ukmergei, jei kada važiuosit, vienos dienos – per mažai 😊 Kiek čia visokiausių subtilių, gražių ir istorija dvelkiančių dalykėlių – patikėkit, nespėsit dairytis, rodos, kiekvienas kampelis turi savito žavesio... Va, gal tik pagrindinė miesto eglė mūsų simtpatijų prizo negautų, bet šiaip – puiku.

Švenčiausios Trejybės bažnyčia

Ukmergės didžioji sinagoga

O piliakalnis apskritai - 100 balų!!! Tiesa, paniokotas, gavęs ne vieną žmogaus ir istorijos niuksą, paslinkusiais šlaitais, bet puikus. Būtinai būtinai nuvažiuokit... Galvoju, ir mes kada nors grįšim... ;)

Ukmergės piliakalnis

Pailsinę akis (bet ne kojas!), sugriūnam į busiuką ieškoti Juodausių piliakalnio, jis tuoj tuoj už kelio į Vilnių. Rodos, turėtų būti nesunku, bet... Navigacija painiojasi ir pykstasi pati su savimi, ženklų ar takų miegančiame miške nematyti, kai kam pabyra pirmosios ašaros... Ir dabar, šiltai sėdėdamas namuose, matau, kad tiesiog paklydom, nepasitikrinę ir neparuošę namų darbų, nors vis pasižadam tai padaryti... Ech, gaila...

Kaimo kryžių radom, piliakalnio - ne...

Vaitkuškio piliakalnis – kažkaip ne Vaitkuškyj, o Varinės kaimo gale. Tiesa, prieš tai netyčia dar stabtelim prie Pašilės šv. Barboros bažnyčios, ji visai pakeliui, tai lyg Ukmergės priemiestis, virtęs atskiru mikrorajonu. Per savo ilgą istoriją bažnyčia pabuvo ir šokių sale, ir kino teatru, ir tik dabar joje vėl renkasi tikintieji. Nustembu prie tvoros su gediminaičių stulpais, taip ir nesupratęs, kas čia bendro...

Pašilės šv. Barboros bažnyčia

O piliakalnis – toks didelis pasislėpęs kalnas šonu į Šventąją. Didelio būta, dabar šlaitai nuslinkę, nelankomas, snaudžia visiškoj tyloj...

Vaitkuškio piliakalnis

Vaitkuškio dvaras – „po spyna“. Ir gerai, kad nesusigundom lyst pro plyšį tvoroje – jau belipant į automobilį, prie vartelių atrieda toks solidus dėdė, matyt, šeimininkas. Kiek matyt - vien griuvėsiai, tik visai sodo gale esantis bokštas atrodo tvarkingiau. Bet jei spyna yra, reiškia, yra ką saugoti, juk čia - grafo S. Kosakovskio gyvenimo istorija, jo palikimas.

Vaitkuškio dvaras

Namo. Ką besakytumėt, žiemą „piliakalniauti“ gerokai sunkiau, supratom ir patyrėm. Riedam tylėdami, ir tik likus keliems kilometrams iki posūkio, sugalvojam pasistiprinti ir aplankyti Jonavos egles. Geras sprendimas - čia labai labai gražu. Tiesa, pataikom dar iki sutemų, jaukumo kiek trūksta, bet Kalėdų dvasia ir šiluma juntama kiekvienam žingsnyj… Pasimėgaujam neskubėdami...