Laikas dviems

 "Nesvarbu, kiek tau metų, svarbu tik tai, kiek kelių nuėjai."

/Jimi Hendrix/

 Geras laikas. Pritilę telefonai, kelias baltais šalikelių smilkiniais, mano Žmogus šalia…

Ir rūpesčiai lieka už užvertų namų durų…

Jieznas. Dešimtis kartų čia buvę, ir kaskart kažkas vis keičiasi. Arba, kaip šį kart, atrandam visai visai naujus dalykus. Netyčia “išsigooglinę” apie Jiezno motorinį malūną, ieškom. Vienas posūkis, antras, trečias, ir – op, yra. Tik veltui klebenam duris, tuščia. Labai norėjosi išgirsti gyvą žodį iš čia gyvenančio ir Pacų giminės istoriją gaivinančio Vytauto Guso, bet šiandien -nelemta. Aišku, patys kalti, nesiruošėm. Apeinam ratu, rūsio lango nišoje pro apmusijusį stiklą pamatau senovines lėkštes, bet tik tiek… Čia pat, per miestelio turgaus kampą, - tų pačių Pacų dar XVII a. pastatyta Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia, labai graži tiek viduje, tiek iš išorės. Varpai kaip tik skamba mišių pradžiai, tai tik trumpai pasidairom, kad netrukdytume. O sukdami ratą nematytomis miestelio gatvelėmis, stebimės jaukia ežero pakrante, kiek triūso ir šilumos…

Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia

Jiezno Šv. Kryžiaus koplyčia pastatyta XVIII a. pabaigoje

Paminklas trims savanorių kartoms...

Tuoj už Jiezno žiedo Vilniaus - Alytaus kelyje džipas gauna pirmą kovos krikštą purvu – sukam ieškoti senojo Verbyliškių tilto. Arkinis tiltas per Verknę stovi atokiau nuo naujojo kelio ir tarsi stebi istoriją iš šono. Nuvažiuokit aplankyt ir pasiklausyt Verknės čiurlenimo, gal iš čia – ir upės pavadinimas, nuo nesibaigiančio upės verkimo...

Senojo kelio iš Birštono į Alytų atkarpoje stabtelim prie nedidelio kryžiaus ir Marijos statulos. Jokios žinios – nei kam, nei kokia proga, nors smulkiame žemėlapyje rasti nesunku, tik kantrybės reikia 😊

Į Nemajūnus užsukam jau tvirtai žinodami, kur ieškoti vandens matavimo stoties, ir po antros, dar smagesnės purvo vonios, nesunkiai randam. Manėm, kad bus įdomiau, bet nelabai yra kuo gėrėtis, gal tik įspūdinga šimtamete liepa šalia. Na, sutikit, kad balti burbuliukai žolėse – joks stebuklas 😊

Laikas mūsų nespaudžia, o juk šiandien – paskutinis mėnesio sekmadienis, muziejų lankymas nemokamas. Naudojamės proga, lengvai randam Birštono miesto muziejų. Nė gyvos dvasios, tik guvi ir šneki muziejininkė viduje, gaila, vardo nepaklausiam. Bet ką norim - išgirstam, pamatom, net pačiupinėjam. 

Dar pasiliekam brangių minučių romantiškam popietės pasivaikščiojimui po šventinius apdarus besimatuojantį Birštoną, taip taip, susiėmus už rankučių… 😉

Vytauto kalnas

Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

O baigiasi viskas pirmadienį, smagiu pabendravimu su Birštono senbuve ir antpirščių kolekcininke ponia Irena ir kiek kartėlio palikusiu vizitu į suvenyrų parduotuvę VESA, kai, užliūliuoti pokalbio su pardavėja, pamirštam nusipirktą kolekcinį stikliuką… Štai ką reiškia geras laikas dviems… 😉

Jau trečdalis Lietuvos piliakalnių...

 Kol rudens orai neįvedė savo karatino kelionėms, mes nerimstam 😊

Šiandienos kryptis – Dzūkija. Atsirado reikalų, yra „piliakalnių-skolininkų“, oras – visai OK, taigi – į kelią.

Rinkdami medžiagą būsimiems projektams, kiek pasimakaluojam Alytaus gatvėmis. Miestas džiugina. Gal tikrai prie rajono ribos visuomet todėl ir nusišypsau perskaitęs – „Alytaus rajonas. Čia gyventi gera“. Toks savas.

Prisimenu geležinkelį mieste...

Dzūkai supras :)

Mūsų istorija

Skrybėliuotas Alytus. Šauniai.

Bazorai. Taip, čia tas mūsų „piliakalnis – skolininkas“, prie kurio anąsyk gulėm ant busiuko dugno ir ilgai kasėmės iš bėdos. Šiandien mes gudresni, pasirenkam kitą kaimo keliuką privažiuoti, ir piliakalnio kepurę pamatom dar iš tolo. Tiesa, gerą gabalą nuklampoję pažliugusia pieva, kiek sutrinkam prie neįveikiamo melioracijos griovio – mūsų kojoms ir per platus, ir per gilus. Bet čia jau išlenda neparuošti „namų darbai“ – juk matėm žemėlapyje krūmų liniją, galėjom įtarti. Tenka eiti palauke iki pralaidos, ką darysi. Paskui – traktoriaus vėžėmis, kiek sunkiau - per pievą, dar toliau - arimu. Va, gražuolis – prieš akis! Net ir senas pakrypęs žymuo yra. Užsirepečkojam nuotraukai. Šiauriniam šlaite nerimsta vagą išsigraužusi Punelė, bet ji čia dar visai siaurutė, negąsdina. Reikalas sutvarkytas, skolą gražinom 😊

Bazorų piliakalnis iš toli

Įveikėm!

Punelė

Kelios ramios minutės – Raižių totorių mečetei su saulės laikrodžiais, vienas jų rodo vietos, kitas – Žalgirio mūšio vietą. O kaimelio gale – Vytauto Didžiojo paminklas, lyg totorių padėka ir įamžintas mūsų valdovo atminimas.

Raižių mečetė

Saulės laikrodžiai

Nors jau lapkričio vidurys, Butrimonių fontanas dar suka vandens sūkurį. Stojam pasimėgauti, juolab, ir vaikams čia smagu – supynės, muzikos instrumentai. Miestelio aikštė – trikampė, nedaug tokių likę. Paieškau šimtalapio pyrago vakaro desertui, nesiseka, jau išparduotas. Bet užtat aptinku krūvą visokiausių Butrimonių suvenyrų – puodelių, stikliukų, rašiklių, magnetukų, ženklelių... Super. Na, sutikit, retas kuris mūsų kaimas su nepilnu tūkstančiu gyventojų moka taip save pareklamuoti. Ką ten kaimas – pas mus pasidairykit tokių suvenyrų, nė su žiburiu...

Su Einoronių piliakalniu reikalų – ajajai... Rodos, kiek čia nuo tų Pivašiūnų pariedėsim, kelis kilometrus, paskui truputį paėjėsim ir - mūsų. Bet ne. Nors matosi nuo kelio, arčiau privažiuoti – niekaip. Bandom vienu keliuku, paskui – antru, trečiu, viskas veltui. Einam, brendam, lendam po įjungtu el. piemeniu tolyn į neturinčią pabaigos ganyklą. Ir kai jau lieka tik keli žingsniai iki piliakalnio, pasirodo... karvės siaubūnės!!! Visa banda, didelės, ragai baisūs, pačių didžiausių - dar baisesni!!! Vienas kadras, ir ojoj kaip sprunkam! Pasakysiu taip – akys užtemę, susišnekėt su puse šeimos – be šansų, tik bėgte, niekas neklauso šalto proto. Viskas baigiasi tuo, kad drebančiom rankom ir kojom iš miško išlendam … vėl Pivašiūnuose… Ir iki palikto busiuko eiti – nežinau kiek… Kai emocijos nuslūgsta, ir mes po 1,5val. ėjimo ir įveikę papildomus 9,6 kilometro saugūs susėdam automobilyje, šaukiam Šeimos Tarybą pasitarimui – kad daugiau taip nebūtų. Lyg ir vienbalsiai, nors ir nedrąsiai 😊 Beje, jei vasarą – piliakalnį ir jo abu ženklus (senajį ir naująjį) keliuku per pelkę galite pasiekti ir iš Pivašiūnų, jei ką – parodysim, žinom 😉

Dangus visai blausiasi, o iki pasižymėto šiandienai Voniškių (Burbonių) piliakalnio – dar gerokai. Pasitariam, ir nuprendžiam bent pažiūrėti. Na, gal ir pabandyti 😊 Pirmas „blynas“ prisvyla, stojam didelės balos pakrantėj, nors navigacija gundančiu moterišku balsu kviečia gilyn ir tolyn. Bandom dar, siauručiais duobėtais šunkeliais aplink, per Žilinų kaimą. Va jis, teisingas kelias – pro girininkiją! Ir netikėkit nei navigacija, nei vikipedija, abi meluoja. Puikus prižiūrimas piliakalnis, puikūs orientyrai - lyg gaivaus oro gurkšnis tokią sunkią dieną. Tiesa, šlaitai tokie statūs, kad net pasiraičiojam nulipdami, bet nieko, išsiplausim 😊

Žilinuose stabtelim prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios, nusifotografuoti ir skanėstų iš šalia esančios “Aibės”. 

Žilinų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (1927)

O kad taip gerai ir laimingai viskas pasisekė, namo sukam ne tiesiai, o per Daugus. Randam palinkusį kryžių Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui, kiek tolėliau – Poteronių geležinkelio stoties keleivių namą su ledaine, tikras wow! Istorija iš XIX-XX a. sandūros, apie kurią niekada nieko nežinojau, verta atskiro rašinio...

Paskutinis STOP - prie Poteronių piliakalnio, prisiminti istoriją. Buvom čia mūsų kelionių pradžioje 2017-ųjų pavasarį, su „pusbroliuku“ Darium, kaip meiliai iki šiol jį vadina dukros 😊 Mūsų kolekcijoje jis – vienas iš pirmųjų, pažymėtas penktu numeriu.

Poteronių piliakalnis

Temsta. Languose kaimo pakraštyj jau užsižiebia šviesos, Alovės upelio visai šlaite jau beveik neįžiūrėt, tik girdisi.

Pilni vidinės šilumos ir džiugesio pajuodavusiais laiptais leidžiamės žemyn.

Vėl beveik 9 val. kelyje, net 292 kaimo keliais nuvažiuoti kilometrai, o žingsniamatis net pasipūtęs išdidžiai rodo 18220 žingsnių.

Jau 333.