Sekmadienis dar tik rąžosi pataluose, kai pasukam link Raseinių. Gražūs tie romantiški rudeniniai rūkai, jie visada kiek dvelkia liūdesiu... Važiuojam tylėdami, dar mieguisti, mėgaujamės „teisinga“ muzika. Pirmas sustojimas – jau Raseinių rajone, prie Kejėnų archeologinio komplekso, kurį sudaro kapinynas, pilkapiai ir piliakalnis. Laiptai statūs, slidūs, tenka paėjėti gerą gabalą.
Pilkapiai lyg pakalnutėmis baltai šviečia paliktų žvakių kepurėlėmis. Kelią link piliakalnio žymi trispalviai kaspinai. Gražu. Ir piliakalnis vertas dėmesio, pasidabinęs griovių žiedais, grakščiai atsiveria visu stotu prieš akis, tarsi kviečia – nagi, kopkit į mane.
Grįžę apsižiūrim, kad beskubėdami prašokom tik 2018-aisiais atrastą Mankūnų piliakalnį, jis visai netoli kelio, galulaukėj, tereikia tik turėti kantrybės prasibrauti pro šabakštynus. Randam lengvai, vienu atsikvėpimu. Tik nuotraukos dar nelabai gražios, čia nei tako, nei išvalytos piliakalnio aikštelės. Ir istorijos dar nėra...
Kryptelim vairą dešinėn, užmesti akį į Milašaičių bažnytėlę. Kukli kaimo medinukė, skaičiuojanti dienas nuo tolimų 1855-ųjų. Tylu, vėjyje vos ne vos sudejuoja pakrypę varteliai.
Nuoroda sugundo užsukti į Palūšio dvarą. Gal ten ir gražu, bet įvažiavimas išpuoštas draudžiančiais kelio ženklais. Nesibrukam ir nusprendžiam negrįžti į Žemaičių plentą, o Raseinius pasiekti vieškeliu, taip įdomiau. Pradedam nuo miesto piliakalnio. Jokios nuorodos, net mažiausios rodyklytės, verskitės, kaip išmanot. Kita vertus, gal mes „šturmavom“ ne nuo paradinės pusės, tai nepykstam. Bet gražu, tuo ir atperka. Aukso kilime dar įžiūrim nuo SSSR laikų likusį žemės riboženklį, 30 metų praėjo, bet kai niekam netrukdo, tai tebūnie, juk irgi istorija.
Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios parapija šiemt mini 600 metų (!!!) jubiliejų. Šalia esantis vienuolynas jau daug metų spindėjo kita šviesa – čia buvo įsikūręs Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Raseinių skyrius. Šiandien sienos griūva, langų rėmai seniai kiauri, durys užrakintos, gaila, kad taip...
Miesto simbolis – paminklas Žemaičiui, stovintis centrinėje aikštėje. Pastatytas 15-osioms Nepriklausomybės metinėms paminėti, baigtas 1934 m. Ant postamento stovi valstietis žemaitis, užspaudęs Žemaitijos simbolį mešką. Postamente – trys bareljefai, menantys Nepriklausomybės kovų metus ir Klaipėdos krašto grąžinimą Lietuvai.
Surandam ir Magdės šulinį, ir paminklą Laisvės kovų dalyviams, ir stačiatikių cerkvę Maironio parke. Gražus miestas gyventi.
Galkaičių piliakalnis – iššūkių mėgėjams. Randam antru bandymu, paaukoję ir laiko, ir kilometrų, toliau – lendam po elektriniu galvijų aptvaru. Pajungtas, kad jį kur, krečia! Dukros purtosi dar neprisilietę, bet galop irgi išdrįsta. Vogčiomis besidairydami į kiek tolėliau besiganančius grėsmingus bulius, traukiam link piliakalnio. Anie irgi dairosi, baubia, bet nesiartina, gal kad sotūs... Viskas baigiasi laimingai, randam, prasibraunam, užkopiam. Grįždami pabaidom zuikį, nežinia, ar mes, ar buliai, tas dingsta krūmuose nespėjus paklausti...
Dar vienas įveiktas.
Iš Blinstrubiškių parko telikęs tik kumetynas dabar jau plastikiniais langais, jame įrengti butai. Žiūrėti nėra ką, stabtelim tik prie paminklo bajorų Blinstrubų giminei. Laikas mus spaudžia.
Viduklė. Užmatom koldūnais baltuojančią kavinės vėliavą, vilioja, bet mes ne „užkalniai“ ar „riebūs katinai“, skubam toliau. Pirmoji bažnyčia Viduklėje pastatyta apie 1416 m. (viena pirmųjų Žemaitijoje), valdant LDK Vytautui, dabartinė – 1806 m. Šalia išlikęs namas, kuriame prieš daug metų gyveno Redos Tėčio krikštatėviai, stabtelim. Reda lankėsi čia dar vaikystėje, o prisiminimai tokie ryškūs, tarsi - vakar.
Kitas STOP – Virgainiuose, būtinai reikia įsiamžinti, kaip gi kitaip :)
Molavėnų piliakalnių kompleksas – tikras čempionas pagal nuorodas, suskaičiavom bent devynias. Na, tikrai nepaklysit. Ir tikrai tikrai yra ką pamatyt, nepagailėkit laiko. Abu galiūnai apraizgyti Šešuvies vagos, šlaituose - didingi ąžuolai, laiptai ir takai – super. Kovų su kryžiuočiais metu Molavėnų piliakalniai su pilimis buvo antrojo Lietuvos gynybinio skydo pilių grandinėje. Labai gražu. Net labai labai :)
Kiek tolėliau nustebina šiltus kraštus pamiršęs ir apšepusiame gandralizdyje galvą besukiojantis gandras. Nelengvos dienos laukia...
Liolių bažnyčios šventoriuje – dailios akmenų kompozijos, tikri meno kūriniai. Iki kaimo piliakalnio brukamės per jėgą, busiukas dūsauja kaip įskaudintas vaikas. Jokios nuorodos, tiesiog galulauke, gerai, kad nešlapia. Paliktas vandalams ir keturračiams sudarkyti, vėžės, duobės, ženklą „aistringi istorijos mylėtojai“ net bandė iškasti... Atsidūstam.
Kelioms minutėms stabtelim prie Maironių koplytėlės visai už asfalto briaunos. Seni, pavirtę, bet kažkam dar svarbūs kryžiai. Sunkios durys. Pavėsinėj šalia – apvalainas daug rankų matęs medinis stalas, gal metų palenkti kaimo žmonės čia dalijasi bėdomis ar džiaugsmais, tik vis rečiau ir rečiau...
Ant Bulavėnų piliakalnio, matyt, dar gyva žemaičių dvasia. Lieka nenugalėtas. Ieškom ir bene triskart klausiam kelio ar takelio... Jis ten, kažkur miške, už upelio,- sako mums. Bet bus sunku,- priduria patylėję. Ir negaištam, paliekam reikalus kitam kartui. Bet grįšim ir įrodysim, kad neįveikiamų piliakalnių nėra.
Lyduvėnai - kelionės „vinis“, šios dienos „bamba“ ir „žemės centras“. Bažnyčia pasitinka užmūrytomis durimis, pasirodo, reikia apeiti. Tokia, sakyčiau, palei skurdo ribą, matyt, nebeliko pernelyg atsidavusių ir azartiškų parapijiečių.
Pagrindinis miestelio akcentas – Lyduvėnų tiltas, aukščiausias ir ilgiausias tiltas visoje Lietuvoje, jo ilgis 599 metrai, plotis 4,5 metro, aukštis 42 metrai.
Šiandien dūzgia kaip avilys – tiltą šveičia ir dažo ukrainiečiai, dirba taip, kad vietiniai net langų negali praverti, o uogos daržuose nuo metalo dulkių visai nevalgomos.
Kopiam ant Lyduvėnų III-iojo piliakalnio, kiek tolėliau nuo pirmų dviejų. Atrastas neseniai, bet puikiai matomas ir pasiekiamas nuo Tilto gatvės, tiesa, jokios nuorodos ar žymens. Yra kaip yra.
II-asis (Barsukalnis) – visai miške, braunamės alkūnėmis ir kumščiais, kol įžiūrim takelio siūlą. Super didelis, super stačiais šlaitais, bet įveikiamas, juk riba – tik mes patys :)
Lieka III-asis, Danutės piliakalnis. Jamam!!! Azartu, užsispyrimu, patirties ir jaunystės mišiniu, prakaituotom ir subraižytom rankom – kiek daug visko…
Štai jis, MŪSŲ 300-ASIS!!! Mintyse, rodos, net girdim, kaip gaužia pergalės trimitai, o mes juokiamės, bučiuojamės ir patys sau rėkiam VALIOOOOOOOO!!! Ištraukiam „Pergalės“ šokoladą, piliakalnio šlaitus nulaistom specialiai šitai progai pirktu šampanu – džiaugsmas sunkiai įsivaizduojamas, jis net netelpa krūtinėse...
Va taip va – 300 viršūnių su šeimos vėliava! Kokie dideli mes užaugom!
Po atokvėpio ir kavos, vėl tolyn - link Šiluvos. Pakelėse vis dažniau kryžiai, koplytstulpiai ar koplytėlės. Čia Marijos žemė. Šiaulelių piliakalnį pievose kiek nuo plento pamatom iš tolo. Toks su biografija, atkentėjęs savo – čia buvo ir kapinės, ir karjeras. Dabar – ori senatvė, apšienautas, prižiūrėtas, labai tikimės, kad ir lankomas. Mūsų 301-asis.
Šiluvoj, deja, neužtrunkam, mus baisiai spaudžia jau žeme vakarop besiritinėjanti saulė. Keli žvilgsniai į koplyčios vidų, dar kažkiek – bažnyčiai, kelios akimirkos – prie namo, kuriame 1942-1944 gyveno Jonas Žemaitis-Vytautas. Tai nepakartojamos istorijos pamokos šeimai.
Raudona lemputė rėkte rėkia, kad kuras norėtų baigtis, o degalinės – nė kvapo... Mintys blaškosi, kuriam išsigelbėjimo variantus, bet riedam toliau.
Visai Betygalos kapinėse – du piliakalniai. Mes čia buvę, šiandien mūsų tikslas kitoks – pagerbti Redos senelius ir prosenelius. Negalime pamiršti savo šaknų. Kol gyvi. Kaip visada, dar stabtelim minutei prie poeto Maironio Tėvų kapų.
Ariogala – labai laiku, mūsų viltis ir išsigelbėjimas, čia ir kuras, ir vanduo, ir šokoladai stresui sumažinti...
Ir viskas. 12 valandų, 420 nuvažiuotų kilometrų ir beveik 24000 nueitų žingsnių.
Geras nuovargis. Teisingas.
Sunkiausia šiandien buvo nugalėti save. Ir tai buvo geriausia, kas galėjo nutikti mūsų Šeimai...
2021-10-10 23:30
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą