Gyvenimas per trumpas, kad galėtume atidėti malonius dalykus vėlesniam laikui…
Sekmadienis, 9:30. Busiukas kvepia sumuštiniais, sausainiais, dar kažkuo skaniu – mes “keliam sparnus” į Dzūkiją.
Pakelėj lieka Kruonis, Jieznas, kiek toliau - Alytaus kaimas, ir viduryj nebaigto sakinio stojam prie Alovės Švč. Trejybės bažnyčios.
Paskutinį kartą čia buvau, berods, tolimais 1986-aisiais, pusbrolių vestuvėse, menu, pulkuose buvo po 15 porų (!!!), o tuokėsi du broliai :) Na, ne tarpusavyje, tiesiog tą pačią dieną :) Smulkmenos atmintyje išsitrynė, o va dzūkai – tokie pat geraširdžiai, sveikinasi, pasakoja, apdalina religine spauda. Kaip savus :) Užmetu akį pradaryton varpinėn - klebonas muša varpais net pritūpęs, kad aidas nuklotų visus kaimus aplink… Dar pasijuokiam iš tarsi lego kaladėlėmis apkalto begriūvančio namo, užmetam akį į dvaro likučius, bet net įamžinti nėra ką…
Vis pristabdomi priekaištingų greičio matuoklių akių, kiek šone nuo Daugų, visai lengvai randam to paties pavadinimo piliakalnį. Prieš kelis metus, matyt, buvome ne tokie patyrę ir atkaklūs, nepasisekė. Eglėmis apaugęs piliakalnis apardytas jame buvusių rūsių, šlaitu tarsi nuslysta į Neveiglo ežerą. Jokios nuorodos, jokio gyvybės ženklo.
Daug kartų pralėkę nuorodą į Bobriškių bažnytėlę, šįkart neskubam. Verta pamatyti, ji čia pat, šalia kelio, už kelių pušyno posūkių. Mūsų patogumui – varpas virš šventoriaus vartelių, aišku, nesusilaikom nepaskambinę, gal parapijos labai nenugąsdinam :) Vakar ar šiandien, matyt, vyko vestuvių ceremonija, takas dar šventiškai margas rožių žiedalapiais. Visai už tvoros – pilna sodyba įvariausių šunų, gal kokia prieglauda, mat visi – “Lietuvos lenciūginiai”, dzūkiškai draugiški ir mandagūs, amtelna tik iš reikalo.
Susiviliojam nuoroda į Glūko geležinkelio tilto liekanas, kažkada miškais čia tūtavo traukiniai iš Varėnos į Alytų. Išlikęs pylimas, akmeninės tilto atramos, bet jau beveik 100 metų, kai horizonte pranyko paskutinis traukinys…
Kiek beatvažiuotum, Senoji Varėna mane stebina savo metaliniu monstru kelių sankirtoje. Vis pagalvoju, ką tie architektai rūkė… :) Suvilioja atviros bažnyčios durys, viduje – jauki vaikų piešinių paroda, smagu ir neįprasta, tik kad ir čia tuoj tuoj mišios.
Šventoriuje išradingai pažymėta M.K. Čiurlionio gimimo vieta gundo iš tolo – “Jums liko 100 žingnių…”, vėliau – “50…”, dar toliau – “ 25…”. Suvilios bet kokiu atveju :)
Giražerio piliakalnis tarsi pasimetęs tarp Varėnų, nežinąs, į kurios glėbį pulti. Anos irgi neskuba juo rūpintis, todėl prie jo - nei kelio, nei takelio. Padeda sveika nuovoka ir užsispyrimas, užkopiam. Didelio būta, geroje saugioje vietoje stovi. Datuojamas I tūkstantmečiu, nelabai ką ir papasakosi, juk dar ir Lietuvos nebuvo.
Varėnoj įamžinu miestelio laikrodį. Bažnyčioje – irgi pamaldos, kunigas moko parapijiečius doros, kalba apie aukojimą ir jo prasmę, truputį pasiklausau. Žodžiai aiškūs, įsimenantys, tėviškai šilti.
Kelis kilometrus sutrumpinę kelią miškais, be didelių vargų randam Ulbinų (Barčių) piliakalnį. Papėdėje – atminimo kryžius “Juozui Ulbinui, Lietuvos sūnui. 1915-1947”. Ir daugiau nieko. Bet gražiai parašyta, nieko aiškinti nereikia. Piliakalnis didelis, apaugęs mišku, išduosiu mažą paslaptį – grybinga vieta ;)
Netikėtai sau patiems įriedam į pasienio ruožą, o dukros, pasirodo, be dokumentų. Bet niekam čia mes neįdomūs, o ir mums rūpi tik piliakalnis, šįkart – Kaniavėlės. Šlaitai visai neaukšti, vietoj aikštelės – didelė beveik taisyklinga duobė. Kiek akys užmato – pievos, dirbami laukai, tikra laisvė akims ir mintims…
Jei niekada nematėte rudeninio lapų lietaus, patikėkite, tai kažkas tokio vauuuu… Tarsi papultum į siautulingą vėjo ir rudens šokį, sukasi, kyla, leidžiasi, ir vėl, ir vėl, ir vėl… Sakau Jums – be proto gražu, dabar gal pats laikas paklaidžioti ir paieškoti… Mus užburia.
Pro abi Varėnas, siauručiu asfalto upeliu šilais pasileidžiam ieškoti Dvarčių piliakalnio. Navigacija nuklaidina į svetingų pagyvenusių dzūkų sodybą pamiškėj, gaunam maišą obuolių, bet piliakalnis iš čia nepasiekiamas. Atsisveikinam, padėkojam ir, gaivindamiesi rūgštele, sukam aplink. Papuolam į bulviakasio pabaigą, beveik “ant cepelinų” :) , bet mums ne tai rūpi, reikia traukti gerą puskilometrį pažliugusiu arimu link piliakalnio. Pašnekūs dzūkai dar perspėja pasidairyti stumbrų porelės, sako, kartais užklysta, tai mažai nepasirodytų. Drožiam drąsiai, piliakalnio galva stūkso visai pamiškėj, tik va mintis apie tuos stumbrus neduoda ramybės, tai ir neužtrunkam, tik nuotraukoms.
Beje, apylinkėse – net trys Perlojos kaimai, nesupainiokit kada :)
Iki šiol Nedzingės kaimas mintyse mums kažkodėl buvo lyg kažkokia archaiška dzūkiška dvasia. Liūdna, bet tikrovė – kitokia, nieko ten tokio. Akmenų tvora apjuosta senutė bažnytėlė, paminklas žuvusiems už Lietuvą ir dvaro likučiai užkaltom langų akiduobėm – štai ir visa romantika, tarsi prieš 50 ar 100 metų sustojęs laikas.
Dar kiek asfaltu, paskui – jau pažliugusiom palaukėm, ir gerą gabalą prasibrovę krūmokšniais, užsikariam ant Mikniūnų piliakalnio. Geltonas baseinas – taip ir ne kitaip, mat plati piliakalnio aikštelė apjuosta aukštu pylimu ir pilnut pilnutėlė auksu dabintų lapų. Toks stilingas rudens akcentas.
Merkinėj labai jau norėjau savo akimis pamatyti liepos mėn. atidengtą paminklą LDK karaliui Vladislovui Vazai, kuris čia 1648 metais ir mirė. Skoningai, gražiai ir solidžiai – kaip mylimam karaliui, tiek pasakysiu. Būtinai aplankykit. O garbusis Merkinės piliakalnis, kad ir su vėliava, jau virsta Radzevičiaus pasaulio maisto restorano šokių aikštele, o gal eilės į restoraną pabaiga… Daug automobilių, daug žmonių, bet gal vieta ne pati tinkamiausia tokioms pramogoms ir verslui? Bet čia tik mano asmeninė nuomonė :)
Pušynais ir nesibaigiančiomis kalvelėmis neužtrunkam atlėkti iki Radyščiaus piliakalnio. Pasitikslinam pas dzūkus ir baisinio dydžio, bet linksmuolį jų šunį, pasirodo, pataikom į dešimtuką, reikia tik paėjėti už arimo. Apžergiam rudeniu dvelkiantį upeliuką, ir mes – jau šlaite. Puikuolis. O kai medžiai liks pliki, net iš tolo pastebėsite, kaip čia gražu…
Grįždami negyvenamoj sodyboj dar pasirenkam prikritusių graikiškų riešutų, gal niekas nesupyks, o mes turėsim lauktuvių.
Kelionės “vinis” – Liškiava. Tikras respect tiems, kas taip išgrynino piliakalnio grožį, rodos, lyg pincetu iščiupinėjo ir išrovė kiekvieną nereikalingą krūmelį ar medį, ir pasirodė visa šios nuostabios vietos didybė. Piliakalnis žydėte žydi, niekuo nenusileisdamas Kernavei, Seredžiui ar Sudargui. Jaučiamės pakylėti.
Tai va taip. 9 valandos kelyje, beveik 360 “įsuktų” kilometrų, o Redos žingsniamatis rodo 22600 žingsnių, tiesa, čia su rytine mankšta, bet vistiek – baugiai džiuginančiai daug…
Nuo šiandien mūsų Šeimos kolekcijoje – 289 aplankyti Lietuvos piliakalniai.
Pavargę, net griūnam.
Bet laimingi kartu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą