50. Taip taip, būtent šiandien ir buvo tas penkiasdešimtasis kartas, kai išsiruošėm į Lietuvą, „piliakalniauti“. Labai norėjosi surinkti Raseinių rajono piliakalnių „likučius“, trūko visai nedaug.
9:00, išjudam. Kryptis aiški, ryžto daug, imsim :) Pakelės medžių šešėliuose dar baltuoja šalnos likučiai, rudeninės balutės jau surakintos plonyčio vienadienio ledo šarvais, ruduo palengva rodo savo jėgą... Iki Girkalnio šv. Jurgio bažnyčios – šimtas su trupučiu, neužtrunkam. Super daili, balta lyg jaunamartė šaltuose ryto spinduliuose. Puošnūs laiptai – vietinio ūkininko dovana. Va jis, žmogiškumas – liks bendruomenei, anūkams, ateities kartoms, ir visi minės geru žodžiu...
Gabrieliškių piliakalnį irgi randam lengvai, nors purvo vonių neišvengiam. Suspaudžia viduj – lig pat viršūnės ryškios šviežios vėžės, kaip randai - „marozų“ darbas. Užlipus – gražu, visos apylinkės lyg ant delno, ramuma.
Į šalia aviliu dūzgiantį greitkelį negrįžtam, link Kalnujų, trukdydami stirnoms pusryčiauti, pasileidžiam kaimo keliukais. Stojam prie šv. Viktoro bažnyčios griuvėsių, tikras istorijos, nors ir sunaikintos, perliukas. Išlikę tik dvi sienos, bet labai vilioja prisiliesti ir pabūti.
Iš naujosios sklinda ramus kunigo balsas, durys praviros, žmonių – vos keli. Kiek tolėliau kapinaitėse pastovim prie poeto Marcelijaus Martinaičio tėvų kapų, subtiliai gražu. Visai prie greitkelio į Klaipėdą – Kalnujų arba Palendrių piliakalnis, tikras gražuolis. Mes čia buvę, tai neužtrunkam, bet nebuvusiems – labai rekomenduojam. Dar keliolika minučių mašinų sraute, ir raitomės Šešuvio kilpomis, ieškodami, kur arčiau prilįst prie Ižiniškių piliakalnio. Moja žmogus – „čia, važiuokit čia, galima...“. Puiku. Beveik visai už kiemo ir piliakalnis, deja, ano amžiaus viduryje gerokai subjaurota viršūne, kolūkis tuomet čia įrengė šokių aikštelę...
O istorikai spėja būtent šioje vietoje buvus Pilėnus, kas žino... Yra čia didybės, patikėkit. Sutinkam pusamžį raseiniškį, įsikalbam, išsipasakojam lyg seniai nesimatę bičiuliai. Reiškia, dar yra kam rūpi.
Vėl kitapus greitkelio – Nemakščiai. Naujoji bažnyčia visai jauna, švenčia dvidešimtmetį. Šviečia taisyklingai išmūrytais tąšytų akmenų sienojais iki pat dangaus.
O senosios vietoje – už žmonių suaukotus pinigus per tris mėnesius pastatyta įspūdingo dydžio Lurdo grota. Prisipažinsiu, nesinorėjo išeiti...
Visai kaimo pakraštyje – aštuonračio muziejus su gausybe technikos eksponatų, bet šį kartą nesukam, dienos planuose, deja, nėra bent vienos atliekamos valandos. Skubam.
Skaičiuojam vieškelių duobes, posūkius, purvo vonias.
Klystam, tenka suktis. Keli šimtai iškentėtų žingsnių žolėse kartais iki kelių, kartais – iki pažastų, ir pasiekiam Skersinuką, čia toks neperbrendamas upelis :)
Reda šlumšt - įsmunka, guminis batas – sklidinas geliančio vandens. 
Nesmagus nuotykis, kiek sutrinkam, bet nestojam, eidami prieš srovę, ieškom brąstos, ir mums pavyksta! Perkeliam dukras, perbrendam patys, ir štai – jis, Pužų piliakalnis. Lyg net takelis link viršūnės pasimato, bet iki jos dar ohoho kiek... Tik nedūsaujam, tikrai verta pakentėti. Atgal jau lengviau, su vėjeliu :)
Pabalčių piliakalnis matosi nuo kelio, rodos, kas čia tokio, tik op. Bet ne - apraizgytas lyg botagu kertančiu elektriniu piemeniu, skauda. Ir tai dar ne viskas, už jo – banda praalkusių išpūstom akim telyčių. Mes žingsnį artyn, jos – link mūsų, mes – dar, jos – irgi. Ir kai susiduriam beveik akis į akį, sprunkam, kai kas net su ašarom ir rėkimu :D
Sukam šonan į Kryžkalnį, dėl dukrų. Kad ir esam buvę – kad prisimintų, kad žinotų, kad nesikartotų. Vėjas košia kiaurai, rankomis lėtai liečiame memoriale iškaltas pavardes. Kiekviena jų – mūsų tautos tragedija.
Raseiniuose – trumpam. Sustojam tik pamatyti "paradinę“ piliakalnio pusę, juk anąkart lipom atvirkščiai. :)
Sutinkam senjorų porą, nešasi pledą, gal apsigaubti ir pasėdėti kur atokiau prie savo jaunystės takų... “Už Raseinių, ant Dubysos, teka saulė, teka…” – Maironio eilėmis atvingiuojam prie Padubysio piliakalnio. Sunku kopti, galo nesimato. Vis atsisukam - ai, gražumas, ai, koks... Šlaito pusiaukelėj – Kaukuro liepa, kamienams suskaičiuoti nė pirštų neužtenka. Jau viršūnėje sutinkam pagyvenusius raseiniškius, tokie šilti žmonės, visą kelią link automobilių grįžtam kartu, smagiai kalbėdamiesi. Pačios geriausios emocijos ir vaizdiniai. 
Stabtelim Maironio gimtinėj visai šalia plento, niekada nebuvau. Įdomiai ir jaukiai kartu, ir jau pažinusiam Maironį, ir dar jį tik ketinančiam atsiversti. Toks trapus prisilietimas, kurį laikysime savyje ilgai...
Jei ne žmogaus gerumas, Zvėgių piliakalnis būtų taip ir likęs... Klaidžiojam, labai klaidžiojam, juk jokios apčiuopiamos nuorodos, koordinatės meluoja, o vakaro laikas tiksi vis greičiau. Ir kai paskutinės sodybos pamiškėj šeimininkas pats pasiryžta mus palydėti, apsidžiaugiam. Tik... mes vėl klaidžiojam, jau kartu...
„Palaukit“, - sako, - „aš pavažiuosiu tolyn, paieškosiu.“ Liekam Vienišosios pušies apžiūrėti, o jis neužtrukęs grįžta – „radau!!!“Na, vieni mes būtume niekaip niekaip, o čia – kaip ant lėkštutės :)
Užkopiam lengvai, o jis nurūksta savais keliais, nespėjam dorai nė atsidėkoti. Geri tie žmonės Lietuvoj, sakykit ką norit...
Viskas, visas laikas dabar mūsų... Jau neskubam. Redos Tėčio jaunystės keliukais stabtelim prie šalikelės kryžiaus, paskui – Betygaloje, prie Vytauto paminklo.
Tebūnie kiek šlapi ir murzini delnai, priklaupę nurenkam lapus nuo senelių ir prosenelių kapų, uždegam žvakutes. Dar aplankom jau nublizgintą Betygalos piliakalnį, dabar tikras puikuolis, kadais matėm jį apleistą ir laukiantį. Sulaukė.
Paklibinam Ariogalos bažnyčios duris. Tyku, per vėlus vakaras jau, bet mėgautis jos ramybe laiko negaila.
Miestelio gale esančiose kapinaitėse – Daugirdų koplyčia, būtinai būtinai užsukit. Čia ilsisi Tadas Daugirdas, prieškario Lietuvos archeologas, muziejininkas, dailininkas, kūręs Lietuvos tautinės vėliavos, Vyčio, Lietuvos miestų herbų projektus, pirmuosius lietuviškus pašto ženklus... Plazda Trispalvė. Atmintis gyva.
Paskutinius saulės blyksnius dar spėjam pamatyti Kauno marių ramybėje... Dukros pabraido, mes tiesiog mėgaujamės buvimu...
Puiki diena – krūva nepakartojamų emocijų ir dar šeši piliakalniai į kolekciją, dabar jų jau esame aplankę 307.
Laikas kartu.
18000 žingsnių pievomis, miškais, vandeniu.
10 valandų ir 366 kilometrai paliestos Lietuvos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą