Žemaitijos tryliktukas. II-oji dalis.

 

Jūra, smėlis, saulė... Užverstas paskutinis A.Heilio „Galutinės diagnozės“ puslapis, baigėsi B.Brazdžionio tomelis, kūnuose - malonus atostogų nuovargis, papramogavom... Ir mes vėl ieškom nuotykio :)

Šįsyk – Lietuvos – Latvijos valstybinę sieną žyminčio stulpelio Nr. 001, pradžių pradžios. Bandymai prasmukti miškais pro Būtingę – nesėkmingi, visur – arba grioviai, arba draudžiantys ženklai, bet mūsų kantrybė irgi turi ribas. „Lendam“ po ženklu, tik kelias kažkodėl vis siauryn, siauryn, kol baigiasi kopų smėlio duobe, į kurią šokti nerizikuojam, pagalbos čia sulauksi negreit. Bandom pėdinti pakrante, bet kantrybės ilgiau užtenka tik mudviem su Emilija Marija, o sienos dar nematyti... Jau +33, ir mes gręžiamės atgal, nesikankinsim. Grįžtam prie valstybinės sienos kelyje į Liepoją, pripėduojam Latvijoj, ir to šį kartą užteks. Ai, dar pasikvatojam prie kelio ženklo „Šunims eismas draudžiamas“, na, patikėkit, niekur tokio nematėm :)

Dar vienas nuotykis – prie tako link jūros randam piniginę, viduje – pensininko pažymėjimas ir keliasdešimt eurų. Mūsų nuostabai, piniginės savininką, senjorą kaunietį su žmona policija suranda per valandą. Štai ką iš tiesų reiškia „Ginti. Saugoti. Padėti“, taip ir turėtų būti. Smagu daryti gera, gražindami piniginę, susijaudinam ir mes, ir senukai...

Kelias namo prasideda nesėkme, niekaip nerandam Purmalių piliakalnio netoli Klaipėdos ribų. Mes juk lengvai vasariškai apsirengę, ne „piliakalniauti“, o jis kažkur brūzgynuose už paskutinių namų... Tiek to, gal kitą kartą, varom tolyn, mes juk vėl ne visai tiesiai namo :)

Sukam į Laukuvą. Čia, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje, amžinojo poilsio atgulė Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas, Popiežiaus rūmų prelatas Antanas Leonardas Rubšys, išvertęs Senojo Testamento išmintį iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų į lietuvių. Sustojam akimirkai pagerbti... Vėl reikia ledų, net burnoje saldu, kaip norisi ;)

Už miestelio, kelyje į Kairėnus aptinkam nuorodą, kad iki Medvėgalio piliakalnio – tik 10 kilometrų, na , mums – ne atstumas, varom! Verta pamatyti, patikėkit. Medvėgalis - didžiausias žemaičių piliakalnis, iškilęs virš jūros lygio net 234,6 metro, anot istoriko Č. Kudabos, "...tarsi šio krašto kalvų karalius“... Vaizdai nuo jo – fantastiški. Ir šiaip... „Užkabina“ tos plazdančios vėliavos, garbinga istorija nuo neatmenamo XIII amžiaus, žinojimas ir suvokimas, kur esame ir kas esame, būdami čia... Apie karžygišką Medvėgalio praeitį savo veikaluose rašė D. Poška, M. Valančius, S. Daukantas, jam savo eiles skyrė Maironis. Sakoma, jog nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km esanti Šatrija. Paties kalno vaizdą geriausiai galima apibūdinti vėlgi Č. Kudabos žodžiais: "Visom žemaitiškų giedrų atmainom senelio Medvėgalio nuotaika taip pat vis kitokia. Taikus jis vakarinėje saulėje, budrus žaibams virš jo galvos skirstantis; šerkšnotą žiemą jis lyg žilas garbingas žynys". Beje, čia pirmą kartą kelionėje ant piliakalnio nesam vieniši, pavyksta įsiamžinti visai šeimai kartu. Už kelių dešimčių metrų, tarsi jaunėlis brolis – Karūžiškės piliakalnis arba Pilies kalnas, manoma, kad Medvėgalio pilis būtent čia ir stovėjo. Grįžtam Medvėgalio papėde, vis pasigrožėdami vėliavomis vėjyje.

Ieškodami Bilionių piliakalnio, vieškelio vingiuose aptinkam nuorodą į Aukštagirės apžvalgos bokštą. Tai aišku, kad mums ten reikia! Lipam ne visi, pasirodo, su metais aukščio baimė nedingsta... ;)

Tik vaizdai, anot Redos, nelabai kokie, medžiai užstoja, tai gal ir gerai, kad nesivarginau... :)

Bilionių gražuolis piliakalnis matosi iš tolo. Laiptai – super, nušienautas, ir tos vėliavos taip „veža“... Užkopus 167 laiptelius, iki pačios viršūnės reikia palypėti dar 24. Čia – suolelis prisėsti, atkaltėje išraižyti žodžiai – „Ten, kur tylūs milžinkapiai stovi, griovė priešai pilis medines“. Geras laikas ir vieta pamąstymams, o akys mato toli toli... Istorikai piliakalnį priskiria karų su kryžiuočiais laikotarpiui, dėl ryškiai matomų piliakalnio gynybinių terasų jis primena laiptuotą piramidę. Bilionių piliakalnis gali būti dar viena spėjama garsiųjų Pilėnų vieta. Bilionys vietinių žmonių kartais vadinami Pilionimis, o ir istorikai turi ne vieną užuominą, kodėl Pilėnai galėjo būti būtent čia…

Šalia piliakalnio – idealiai sutvarkyta žemaičių etnografinė sodyba, kluonas atvertomis durimis, ąsočiai, tarsi bedžiūvą pamauti ant tvoros, balta drobulė ant stalo… Rodos, žmogus tik prieš akimirką išėjo… O gal ir gerai, kad nieko nėra – suniokotų, sudarkytų, o gal ir išvogtų visą tylų grožį…

Laikas ir karštis spaudžia, daromės kiek pikti. Pyksta ir klaidina net navigacija, todėl ilgiau neieškom nė vieno iš dviejų Gedminiškių piliakalnių, nors jie netolies, vienas, atrodo, beveik šalikelėje, bet ne... Pilių piliakalnis, arba Kepaluškalnis, - irgi nupuoštas vėliavom, net su Kaltinėnų herbu. Pilies gynėjų atminimui kalno aikštelėje pastatytas akmeninis aukuras. Piliakalnio ir jo gynybinių įtvirtinimų dydis rodo, kad kovų su kryžiuočiais laikotarpiu ten stovėjo viena stipriausių Žemaitijos pilių. Papėdėje – nuo kelio gerai matomas 1990 m. pastatytas medinis paminklas Vytautui Didžiajam ir pergalei Žalgirio mūšyje atminti. Vieta jam parinkta neatsitiktinai - kovodamas dėl valdžios, taip pat ir tapęs valdovu, Didysis Kunigaikštis ne kartą lankėsi Žemaičiuose.

Trumpam stabtelim Kaltinėnuose – tokiame įprastame provincijos miesteliuke, ledų ir gerti. Miestelio herbe – lyg pieno taku iš ąsočio išsiliejęs senasis Žemaičių plentas… Dar užbėgu pasidžiaugti šviežutėle Kaltinėnų bažnyčia, ji atstatyta po 1986 metais kilusio gaisro, o šiaip jau Kaltinėnų bažnyčia buvo viena pirmųjų Žemaitijoje. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ją pastatyti įsakė 1416 m. Tokia istorija.

Kiek tolėliau už miestelio, visai šalia plento, - Pagrybio piliakalnis, dar vadinamas Skuburkalniu. Gražus, ir jokio vargo pasiekti, tik noro… Ir vėl medinių laiptų grandinėle, žingsnis po žingsnio, iki pat viršūnės.

Palindę po greitkeliu, šalikelėj paliekam Prienų piliakalnį, kopėm ant jo prieš 2 metus, o va kiek tolėliau esančiam Kalvalių piliakalniui, vadinamam Miegės kalnu, anąsyk pagailėjom laiko. Čia žvyro kelias netrukus virs asfaltu, dėl visų remontų kiek sunkoka privažiuoti, bet tikrai įmanoma. Viskas įmanoma.

Nepilni 800 kilometrų svaiginančio karščio beveik iki +34 pagal Celsijų, tūkstančiai žingsnių, šimtai akimirkų, kurios nepasikartos – visa tai ir dar daugiau vadiname gyvenimu…

“Nesiveržk ten, kur tave veda takas. Vietoj to eik ten, kur nėra takų, ir palik pėdsaką.” /Ralph Waldo Emerson/

Žemaitijos tryliktukas. I-oji dalis

 Nuo vakar mūsų šeimos kolekcijoje – jau 279 įveikti Lietuvos piliakalniai. Suradom, nugalėjom, iškėlėm šeimos vėliavą. Žemaitijos „tryliktukas“ – 13 piliakalnių, kuriuos pirmuosius įveikėm po visų karantinų ir draudimų, dviem etapais, keliaudami po Žemaitiją...

Dienomis svilina karštis, todėl ankstyvą sekmadienį iškeliaujam kaip niekad anksti, 6 val. ryto. Menkai tepadeda, iki aukščiausio kelio į Klaipėdą taško dar pakenčiama, o vėliau – su kiekvienu kilometru vis karščiau.

Retai tiesiausias kelias būna įdomiausiu, taigi, nuo greitkelio sukam į šoną ;)

Apibėgam mažą ratą Rietavo centre. Žmonių dar tik vienas kitas. Bažnyčios durys pravertos, vilioja vėsa, viduje irgi tuščia.

Miestelio centre – paminklas Laisvei, na, bent mes taip nutarėm, nes jokio užrašo ar bent užuominos nėra. Užsukam į Oginskių varo kompleksą, jis visai šalia, už kelių gatvių. Čia kažkada sužibo pirmoji Lietuvoje elektros lemputė, kažkada suskambo pirmasis telefono aparatas. Didybė, kuria galima gėrėtis valandų valandas, tik mes tiek neturim... Čia tyku, anksti dar.

Kas kita – Rietavo turguje miestelio pašonėje :) Jokio karantino, minios žmonių, jokių kaukių, rodos, kita Lietuva. Plyšauja įkyrios reklamos, kalnai prekių, maistas tiesiog ant prekystalių beveik 30 lapsnių karštyje. Kažkas perka... Rumunai, jau gerokai pramokę lietuviškai, kiekvienam sutiktam žvilgsniu įkyriai siūlo nežinia kur pagamintus peilius. Sprunkam :) Kiek tolėliau už miesto – Skroblio piliakalnis, sako, čia ir yra istorinė Rietavo pradžia. Lyg ir prižiūrimas, yra informacinė lenta (kažkodėl rašoma apie Skroblės piliakalnį...), bet kelio ar takelio nėra, tenka bristi per lauką. Parsitempiam galvos dydžio akmenį, prisiminimui.

Šaunam link Plungės. Pakeliui – Stalgėnai, akimirkai stabtelim prie antrą šimtmetį skaičiuojančios medinės bažnytėlės, beje, prieš devynis metus stebuklingai išsigelbėjusios nuo piktavalio sukelto gaisro.

Kitoje plento pusėje – dulkėtas keliukas link Stalgėnų piliakalnio, randam lengvai, vienu įkvėpimu. Didelis, gražus, apjuostas grioviais ir terasomis. Kvepia šviežiai nupjauta žole, jokio garso, rodos, gamta ilsisi per kaitrą. Apačioje tingiai sruvena Lukna...

Plungėj „privyniojam“ ir žingsnių, ir kilometrų, bet randam viską, ko ieškom – ir raudonšonę bažnyčią, ir grafų Zubovų amžinojo poilsio koplyčią, ir puikius renesanso stiliaus Oginskių rūmus, ir net visiškai apleistą piliakalnį už senųjų kapinių tvoros. Niekas iš sutiktų jo nežino, niekas ir nesirūpina, tikrose dilgėlių džiunglėse...

O štai keli kilometrai už miesto esantys Varkalių ir Gandingos piliakalniai jau kitokie – „pablizginti“, su takais ir informacija, nors trečiojo, Nausodžio piliakalnio, taip ir nesurandam... XIII a. – XVIII a. Gandinga buvo valsčiaus centras, buvo minima ir kryžiuočių metraščiuose, o paskui atsidavė istorijos srovei ir nunyko… Užsiropščiam ant šešiakamienio ąžuolo, nužvelgiam šlaitus, žmonės ten tokie maži… Kažkur apačioje gurgia šaltinis. Parsitempiam dar vieną akmenį, negaliu ramiai pro juos... :)

Karšta, vanduo negelbėja, stojam prie prekybos centro „MON“, atrodo, žemaitiškai reiškia „man“ ;) . Taigi, man - ledų, ir tau - ledų, ir visiems mums - ledų...

Tuoj už miestelio – Lieplaukės (kitur – Lieplaukalės) piliakalnis, tokia nedidelė medžiais apaugusi kalva Liepupės ištakose. Nušienautas, prižiūrėtas, atmintis gyva. Smagu.

Asfaltas, rodos, lydosi, lauke jau virš 30... Bet su kiekvienu posūkiu jūra vis arčiau, kenčiam :) Gurkšnis dulkių kelis kilometrus į šoną, ir nuo Kartenos piliakalnio atsiveria Minijos kilpos. Šlaitai statūs, gal net kokie 30 metrų, piliakalnio aikštelė – nors šokius kviesk, kaip pusė futbolo aikštės. Pajūrio vėjams – pats tas, švilpia per abi ausis :) Legenda byloja, kad prie Kartenos ant kalno stovėjusi didelė pilis, kurią valdė žemaičių karalius. Ją ne kartą puolė rusai ir švedai. Esą, kartą žemaičių pulti vienu metu atskubėjo abi, švedų ir rusų kariuomenės. Nesutardami, kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, jie Minijos slėnyje susikovė tarpusavyje. Nuo pilies kuorų stebėdamas vingyje įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenaa!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Nuo to laiko ši vietovė vadinama Kartena.Tolėliau vieškelio kilpomis – Kartenos lurdas. Vienišą koplytėlę ir Lurdo grotą 1922 metais pastatė Kazimieras Navirauskas, atsidėkodamas Dievui, kad gyvas sugrįžo iš I-ojo Pasaulinio karo. Sutvarkyta, išpuošta gėlėmis ir žvakėmis, tikrai gausiai net ir per tokią kaitrą lankoma žmonių, tik va, vanduo šulinyje – baisiai nekoks, net žuvis negertų... :)

Miestelyje sustojam prie 1875 metais statytos medinės bažnytėlės. Tarsi saulės būtų mažai, sienos švyti ryškiu geltoniu, net akina. Rašo, kad bažnyčios vargonai šimtmečiu senesni už ją pačią, tik mums nepavyksta nei išgirsti, nei pamatyti, mat kaip dažnokai būna - užrakinta.

Paskutiniai kilometrai – sunkiausi, karštis sunkiasi iš visur ir į visur... Darbėnuose vėl gelbėjamės ledais, o miestelį ir jo įžymybes apžiūrėjom prieš 2 metus, nekartojam. Stabtelim tik Lazdininkuose, prie Lietuvos Prezidento tėvui Antanui priklausančio malūno. Galima skambinti, tartis, kad įleistų vidun, bet mes tik apeinam aplink, pastoviniuojam, įkvepiam gurkšnelį šešėlio... Malūnas, pasirodo, buvo pastatytas netoli Vilniaus, paskui atsidūrė Padvariuose prie Kretingos, o į Lazdininkus darbėniškio žydo verslininko perkeltas 1907-aisiais. Sienojuose – tarsi užkoduotas atminimas ir giminės istorija, kurią garbingai tęsia Prezidentas...

Dar keliolika kelio vingių, dar keli lašai prakaito, dar žingsnis, kitas, ir mes – prie jūros… ATOSTOGOS!!!

Ir tai viskas šiandien, pirmosios dalies pabaiga. Kad nenuvarginčiau skaitymu, sugrįžimo įspūdžiai – jau kitoje “Žemaitijos tryliktuko” dalyje.

Laukite tęsinio… ;)