Įkvėpti oro

 33 dienas tyliai pratūnojau namuose, gyvenimą matydamas per facebooko langą... Ir prisikėliau :) Kantrybė jau trūkinėjo per siūles, ir šiandien pagaliau visa šeima ištrūkom įkvėpti pavasario... Kadangi rajono apylinkes maišyte išmaišę, pasirinkom bene mieliausią kampelį, link Budelių piliakalnio. Kiekvienas kelio vingis iki jo žinomas, kartais atrodo, net vieškelio dulkės to paties skonio :)Stabtelim keliom akimirkom šalia pliku dugnu boluojančio Stabintiškių tvenkinio, paskui – prie Eiriogalos koplytėlės.

Nuprausia geras lietus. Sukietėjusio purvo vaga „Fordas“ nudūsauja per pasėlius link piliakalnio. Prisipažinsiu, maniau, kad piliakalnį vėl rasim pamirštą ir apžėlusį krūmokšniais. Ogi ne. Čia jau reikia tarti pagiriamąjį žodį valdžiai, nepalieka likimui ir istorijai, viskas čia OK. Prisimenu, pirmąkart net užlipti buvo sunkoka, o dabar – smagu, tiesa, kai kas iš mūsų vis tiek sugeba nugriūti, tiesiog ant pilvo. Na, gerai, tik ant mažo pilvuko :)

Piliakalnis tarsi storu pyrago galu nusileidžia į Neries slėnį, siauručiu takeliu gali pereiti „nuo-iki“. Vaizdas, kol nesužaliavo, - vienas puikumėlis. Apačioje boluoja ir piliakalnį žymintis ženklas, bet prie jo nutariam sukti aplink, pro Padalius.

Po istoriją šiandien nesikapstysiu, esam rašę po ankstesnių kelionių. Dar stabtelim prie Padalių pralaidos, visai sausutėlė, galima kad ir su šlepetėm... Matyt, bus itin sausi metai, jei jau pavasarį taip. Iš dangaus krapteli balta kruopa, paskui – vis daugiau, daugiau ir daugiau, kol viskas virsta švelnia pavasariška kruša. Kaip staigiai prasideda, taip staigiai ir baigiasi. Čia jau yra ir nuoroda į piliakalnį, tiesa, visai iki pat nenuriedam, kelią pastoja gurguliuojantis griovys. Atrodo, lyg koks upeliukas, bet internetas šiuo klausimu - kitos nuomonės, sako, kad tiesiog griovys. Padalių keltu pasidžiaugt nesigauna – keistai mielas ir įtartinai besišypsantis šeimininkų vilkšunis mums, ypač dukroms, vis tiek nekelia net mažiausio pasitikėjimo, sprunkam atgal, bet ne namo, o tolyn Neries pakrantėmis, pušynais. Kas antra troba – bedvasiais užkaltais langais, kas penkta – už tvoros ir su antenom, „poniška“. Toks gyvenimas. Pasirenkam niekada nebandytą keliuką, bet jis teisingas, taikliai atveda tiesiai į Zūbiškių pakraštį.

Nuo čia – jau asfaltu, pro Gegužinę, Neprėkštą, Palomenę... Šmėsteli kirtimų randai, ištisos plynės, kitur - bebrų statybos, iš medžių styro tik smailės, lyg nudrožti pieštukai... Kairėje suboluoja visai plikas Svirplionių ąžuolas. Anksti dar. Tuoj už Palomenės pievų žalumoje brūkšniu išsiskiria tiltukas, matyt, dar kolūkio laikų. Reikia patikrinti. Pasirodo, kelias ir tiltas veda į niekur, tiesiog baigiasi pasėlių lauke. Kažkas paliko batus, jau niekur...

O čia pat susiplaka į vieną bangelę Taurė ir Lomena, ir jei Taurės upeliūkštis būtų gerokai didesnis, visai smagiai skambėtų – sklidina Taurė Lomenos... Kaštonas prie tilto – persirpusiais pumpurais, jau tuoj tuoj... Įkvėpti oro. Kas gali būti geriau.