Tarp Lietuvos ir tarp dangaus aukšto...

 Pusantros dienos, beveik puspenkto šimto nuvažiuotų kilometrų. Dzūkija, Lenkija, Suvalkija... Kelionės idėja užgimė visai patiems sau netikėtai, pamąstėm, pasitarėm, paieškojom pigesnės nakvynės, tiesiog per valandą susirinkom daiktus, ir – į kelią. Šie metai mums apskritai kažkokie kitokie, retai nutrūkstam nuo namų grandinės, todėl tokios akimirkos labai labai brangios...

Pirmas rimtas sustojimas – prie Metelių apžvalgos bokšto. Nedidelis jis, bet nuo viršaus puikiai atsiveria Dusios ir Metelio vandenys. Papėdėje stūkso kaži koks akmens obeliskas su V. Kernagio dainos „Baltas paukštis“ žodžiais. Atpažįstam... Automobilyje pasileidžiam dainą, su šiurpuliukais viduj, ir raliui tinkamu keliuku ralio tempu judam tolyn :)

Ai, dar stabtelim prie ąžuolų dvynių ir, kiek tolėliau, prie Akuočių dvaro senųjų kapinių, ne kas ten ir likę.... Seirijuose tik pasidairom, žinau, kad iš čia kilę du mano kurso draugai, Hansas ir Bydžo (čia pravardės :) )

Kažkur čia gyvena ir mano pusserė Vilma. O gal nebegyvena, tiek laiko praėjo... Seirijų simbolis – vėžlys, jų čia pilnas miestelis, bent jau centre, tik spėk dairytis.

Lazdijų Šv. Onos bažnyčia

Kiek tolėliau pariedėję plentu link Lazdijų, paskui truputį kaimo keliuku, visai nesunkiai randam Paliūnų piliakalnį. Nežinau, nei jis gražus, nei įdomus... Užskaitom.

Paliūnų piliakalnis

Antras šiandien, Kuklių piliakalnis, pasirodė labai jau panašus į pirmąjį. Matosi iš tolo, prie kelio, ieškoti ir vargti nereikia. Papėdėje netikėtai aptikau besivoliojantį kaži kokį keistą akmenį su dviem įdubimais, parsivežėm, reiks kam nors parodyti... O gal kas netikėto?...

Seinai. Gražus ir jaukus lietuviškai lenkiškas miestelis. Vis pravažiuodavau, nebūdavo laiko, o šiandien sustojam prie Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos. Tikrai puošni. Na, visą aprašymą galima rasti internete, o dar geriau – patiems pamatyti... Surandam kunigo A. Baranausko antkapinę plokštę, ji vienoje iš šoninių bazilikos kriptų, šalia šv. Mergelės Marijos skulptūros. Šalia bazilikos – didingas rausvo granito paminklas A.Baranauskui.

Vygrių kamaldulių vienuolyno kompleksą pralekiam palikdami kitam kartui, reikia ieškot nakvynės. Kaina atitinka kokybę, tiksliau, jos nebuvimą – 200 zlotų visai šeimai. Na, ne prabangos ieškojom, nesiskundžiam :)

Antrą dieną pradedam vandens parku. Smagu, mums malonumų per akis, dukros irgi patenkintos. Kaina už 2 val. – 80 zlotų, tokios Lietuvoje nėra net su žiburiu. Ir žmonių ryte nedaug, tikrai laikas poilsiui...

Prisimenat „Lioleką ir Boleką“ „Komisarą Reksą“, juk visi su jais užaugom? Tai va – Suvalkuose, T. Kosciuškos gatvėje užaugo jų autorius Jehoslawas Marszalka...

O kai važiuosit namo, būtinai sustokit pietų Šypliškiuose. Mums skanu. Ir gal kokie užkalniai sumaltų čia viską iki pamatų, mums tinka ir patinka. Visada čia.

Lietuva. Pakeliui – Kampinių piliakalnis, atrodo, visai šalia kelio, bet bristi iki jo gerą gabalą reikia per nupjautų pupų lauką. Stagarai bene pusmetriniai, merginų kojos subraižytos iki kraujo... Kartais taip būna... O piliakalnio būta didelio, tik dabar jis nuniokotas arimų ir melioracijos. Žmogaus...

Kampinių piliakalnis

Skardupiai. Čia aš jau buvęs, šeima – ne. Kukli, bet labai simpatiška bažnytėlė – vienintelė Lietuvoje, pašventinta pirmosios sovietų okupacijos metu. Šalia – jaukus parkas, kryžius ir atminimo lenta Tauro apygardos partizanams. Tylu.

Skardupiai

Ieškosim Meškučių. Čia tokie du piliakalniai Marijampolėje, jau miesto ribose, keliukais vingu-vingu. Tiesiog pamatėm internete, kad yra, ir nutarėm, kad reikia :)

Nuoroda – tik prie vieno, kitas – nugriuvusiu į Šešupę šlaitu, matyt, buvęs gerokai didingesnis. Pakeliui paragaujam dar neprinokusių suvalkietiškų obuolių, jų čia visa pakelė... Taigi, dar du į kolekciją.

Ir dar užsukam į Marijampolės kapines... Ieškoti Juozo Brazio, mano senelio kapo... Nežinau, kiek metų nebūta, nerandam, ir taip viduj suspaudžia... Grįšiu. Tikrai tikrai.

Namo, lietumi namo... Bene smagiausia, kad visai atitrūkom nuo rūpesčių, ir kad ryt dar tik penktadienis, mes suprantam tik per pietus :)

O surastų ir įveiktų piliakalnių kolekcijoje – jau 212...

"Mūsų dienos kaip šventė..."

 Kiek daugiau nei keturios paros, per kurias su bičiuliu Imantu įveikėm Merkį ir Nemuną iki Alytaus. Daugiau nei 100 kilometrų vyriškų pokalbių, tik mums abiems skirtų anekdotų ir istorijų. Kartais – ilgų patylėjimų kartu, kai tiesiog gera ir taip... O kartais – tik apie tai, apie ką galime kalbėtis tik abu...

                                                 

Buvo ilgi vakarai prie laužo, buvo sunkiai įveikiamos seklumos ir kliūtys... O tos akimirkos... Stirninas, plaukte įveikiantis Nemuną ir alsuojantis iš nuovargio... Įvairiausių paukščių pulkai – kormoranai, kirai, antys, žąsys, gulbės, kregždės ir vėl kormoranai, virš miškų sklandantys ereliai... „Rapala“ blizgė, kurią po netrumpos kovos atminčiai pasiliko baaaaaaisinė lydeka, tokios gyvos dar nebuvau ir matęs... Imantas dar ilgai dūsavo...

Žvėrių pėdsakai pakrantės smėlyje, tūkstančiai urvinių kregždžių lizdų Merkio šlaituose, o dar toks šiurpuliukus keliantis naktinis staugimas pačią pirmą naktį... Bene įspūdingiausias vaizdas, kurį pamatėm – vienadienių drugelių, vadinamų lašalais, šokis. Šimtai tūkstančių milijonų šių mažyčių drugių, vos išsiritę vandenyje, tuoj pat pakyla poruotis, o po šio stebuklingo spektaklio krinta negyvi. Jų buvo pilnas dangus tikra to žodžio prasme. Mūsų oranžinis „Grey wolf“ buvo baltas baltutėlis, o Nemuną ir pakrantes nuklojo žuvusių vabzdžių kilimas... Žuvims šita diena - metų puota, ne kitaip. Paskutinę dieną į Imanto valtį bandė įsisiūlyt varlė gražuolė, vos ne vos išprašėm. O kas žino, kaip ten būtų pabučiavus... :)

Dar labai įsiminė šiltas pokalbis apie viską viską Raitininkų seniūno Arūno Laukaičio sodyboje, o juk sustojom tik vandens :) Išgirdom lietuvišką, lenkišką, rusišką šneką. Nesutikom nė vieno žmogaus, kuris į pasilabinimą būtų atsakęs tyla ar piktu žodžiu. Piktų čia nėra :) O kaip smagu buvo surasti ir atpažinti tas vietas, kur sustodavom bene prieš ketvirtį amžiaus ar dar seniau, jaunystės plaukimų laikais, su Edziūnia, Maiklu, Zenium... Jėga.

Ir visai netrūko interneto, pasirodo, galima ir be jo :)

Nuostabu – mes niekur neradom šiukšlių, o patys irgi susirinkom viską viską. Pamatėm Merkinės, Nemunaičio, Alytaus piliakalnius, visai kitu žvilgsniu nei įpratę. Pamatėm daugybę tiltelių per Merkį ir galingų tiltų per Nemuną. Pamatėm tiltų liekanas virš vandens ir pakrantėse... Kartais Nemune pasijusdavom lyg maršrutiniam autobuse – kas keli kilometrai žvejų įrengtos „stotelės“, kai kur su palapinėm ar net pavėsinėm, kai kur – ir su stalais. O kai kur – tiesiog vandenyje sustatytos ir paliktos kėdės ar suoliukai.

Nemunas dabar pavargęs nuo sausros. Nėra galingo srovės siautulio, daug kur gali bristi, o mums teko net stumti „Grey wolf“, tiesiog viduriu vagos :) Gal nuo kranto keistokai atrodė :) Ir oras mus lepino, net per daug. Paskutinę dieną jau kaip įmanydami slėpėmės nuo saulės, bet vis tiek – grįžom gražiai kepti viščiukai. Gal net kaip šeimininkės pamiršti orkaitėj :)

Gera taip išvalyti dūšią.

Va, šiandien atrodo, lyg pradėčiau viską nuo tuščio švaraus lapo.