Vėl ketvirtadienis, mums – „piliakalnių diena“. Šiandien rinkom "likučius", t.y. šeimos dar neaplankytus piliakalnius. Ir sekėsi mums nelengvai, bet labai labai puikiai...
Startavom tuoj popiet, planuose – neseniai atrastas Gegužinių piliakalnis ir Pelekonių III-asis bei IV-asis (pernai suradom I-ąjį ir II-ąjį). Pirmi 30 kilometrų asfaltu neprailgo, ir jau dulkėjom vieškeliu, Pelekonių III-ojo piliakalnio link. Prie paskutinės sodybos Piliakalnio gatvėje mus pasitiko visai nedraugiškai nusiteikęs vilkšunis su smulkesnių bičiulių kompanija, tai, vengdami pažinties, žiemkenčių lauku palengva nusiritom dar kelis šimtus metrų, iki pamiškės, kur saugiau. Teisuolė navigacija nuvedė lengvai ir tiksliai miško gilumon.
Žodžiu, viskas lengva, tik va tie amsintys šunys tolumoj... Grįžtant vėl pasitiko, gąsdino lojimu ir, atrodo, vis taikėsi paragauti mūsų „Ford“, kol vėl nutolom.
Ieškoti Gegužinių piliakalnio pasukom trumpiausiu keliu, bet suklydom. Geraširdžiai Paviekšnių senoliai nupasakojo kelią aplink, net nurodė, kas galėtų viską papasakoti ir parodyti, bet mes gi „kieti“, nusprendėm viską rasti patys :) Kai baigėsi kelias, pasukom per ražienas, bet čia ir prasidėjo - kuo toliau į mišką, tuo daugiau išvartų, kelmų ir brūzgynų, kol takelis visai dingo...
Beprarandą viltį išlindom atgalios, ir tolumoj pastebėjom pardulkantį automobilį. Teisingiausias sprendimas – klausti. Ir štai čia prasidėjo šio vakaro stebuklai... Pasirodo, patys to nežinodami, atklydom į vyskupo Juozapo Matulaičio tėviškę, o tuo matytu automobiliu atvažiavo kunigas Gediminas, vyskupo giminaitis, besirūpinantis sodybos priežiūra. Susipažinom, įsikalbėjom, ir kunigas mielai sutiko parodyti piliakalnį. Nuvedė savo nušienautais takais iki pat tikslo, dar parodė buvusios partizanų žeminės vietą, ir pasakojo, pasakojo, pasakojo. Piliakalniu jis pats ir rūpinasi, šienauja, retina želiančius krūmus. Sako, geriausia atgaiva sielai ir kūnui...
Taip, geri darbai daromi tyliai... Dar užsukom ir vyskupo gimtojon trobon, tiesa, jau gerokai atnaujinton, paskanavom aviečių. Ir atsisveikinom šiltai, ištardami ne „sudie“, o „iki pasimatymo“... Tiesa, dar paklausinėjom apie Pelekonių II-ąjį piliakalnį, bet kunigas suabejojo, ar mums pasiseks, sakė, labai jau daug išvartų ir brūzgynų, bus per sunku...
O mes surizikavom ir ... laimėjom! Paskutinėj sodyboj prieš mišką mus pasitiko Gedutis, baisiai jau šnekus ir svetingas pusamžis vyriškis, kurio galva tiesiog „pramušta“ žirgais. Jų sodyboj – net septyni, vienas už kitą gražesniais vardais, nespėjom ir įsidėmėti. Visi draugiški, obuoliukus žiupsnoja iš rankų ir leidžiasi glostomi... Ir puodeliai pas Gedutį su arkliais, ir gertuvė, ir peleninė, ir kalendorius, ir žirgų „kasos“ prie svirno... Dar tolimiausiame kambaryje pamatėm Zykų giminės genealoginį medį, kurio šaknys siekia net XVIII amžių... Gedutis nuvedė mus iki pat miško pakraščio, prie kuoliuko, žyminčio Kaišiadorių ir Prienų rajonų ribas, va, sako, ten, už Viekšnios, ir bus piliakalnis, rasit. Radom, nusiritę į gilų slėnį, perbridę Viekšnią, ir vos ne vos užkopę šlaitu. Sunku. Jei gerai suvokėm, vietą žymi tik didingas ąžuolas, apibrėžti piliakalnio ribas tiesiog žvilgsniu būtų sudėtinga.
Beje, Gedutis pasakojo, kad sovietų kareiviai dar anuomet siūlė jam pirkti piliakalnio riboženklį, nepirko... O sugrįžę niekaip, na, niekaip niekaip negalėjom atsisakyti kartu išgerti puodelį kavos. Prisėdom minutei, dar pavartėm vyskupo dovanotas knygas, paklausėm kaimo istorijų ir šiandienos skaudulių. Lauktuvių gavom vynuogių, o palinkėjimą – dar sugrįžti į svečius :)
Grįžom ratuku pro Darsūniškį, akimirkai sustoję pasigėrėti vakarėjančiu Nemunu. Dar trys piliakalniai, jau 165 surasti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą