Šios dienos planas buvo sveikai drąsus – ryte apsilankyti šalia Trakų vykusioje tarptautinėje alaus atributikos biržoje, o paskui – į Vilnių, „medžioti“ dar neatrastų piliakalnių ir kitokių įdomybių. Reikia pasakyti, viskas beeeeeeveik pavyko :) „Pilialaukio“ restorane neužsibuvom, ilgiausiai užtruko pasilabinti ir žodžiu – kitu persimesti su kolegomis kolekcininkais iš Lietuvos ir kaimyninių šalių. Dauguma – seni pažįstami, naujų veidų paskutiniu metu nedaug... Ypatingų planų dalyvauti šį kartą neturėjau, tik išdalinau ir pasiėmiau į kolekciją tai, kas buvo sutarta anksčiau, o susitikimo šurmulį atidėjom kitam kartui, bus dar progų...
Vilnius, kaip įprasta, pasitiko nesvetingais kamščiais. Pirmi piliakalnių ieškojimai – labai nesėkmingi. Kažkur krūmynuose liko pasislėpę pirmasis ir antrasis Jankiškių, tolėliau – Gariūnų, Gudelių, Vilkeliškių piliakalniai... Žemėlapyje viskas gražu, realybėje - jokių nuorodų ar bent menkų užuominų apie lankytinas vietas, o juk 2017-ieji buvo paskelbti piliakalnių metais. Navigacija irgi bejėgė... Matyt, kaip dažnai pas mus, viskas gražu tik popieriuje, o jis iškęs...
Sukam į centrą, čia aiškiau. Aplopytas Gedimino kalnas iš tolo šviečia žaizdotais šonais. Kažkodėl pagalvoju, kad vaikystėje atmintin įsirėžęs medžiais žaliuojantis kalnas man mielesnis, bet aš gi ne ekspertas, yra, kas geriau žino... Pasidžiaugiam buvimu čia, nedažnai tenka. Vaizdai nuo bokšto puikūs, smagu. Tik žmonių labai daug, bet juk pilies bokštas – labiausiai turistų lankoma Vilniaus vieta, nestebina.
Apsukam ratą, užkopiam į Katedros varpinę, tiesa, ne iki viršaus – baisoka :) Kažkaip tos medinės konstrukcijos nekelia pasitikėjimo, o ir virvės vietoj turėklų taip neatsargiai tabaluoja... Bet užtat niekaip niekaip neatsispiriam pagundai bumptelėt per viduje sukabintus senovinius varpus. Na, jei padėtas belstukas, matyt, tam reikalui :)
Peršokus Vilnią, visai čia pat – Trijų kryžių kalnas, irgi piliakalnis, čia kažkada stovėjusi Kreivoji pilis, viena iš gynybinių Vilniaus pilių. Vieni istorikai aiškina, kad kryžiai buvo pastatyti pagonių nukankintiems vienuoliams atminti, kiti – kad Magdeburgo teisių suteikimo Vilniui proga. Kas dabar supaisys... Betoniniai kryžiai buvo pastatyti 1916 metais, deja, sovietų valžia 1950 metais juos susprogdino, likučius ir dabar galima rasti kalno papėdėje. Dabartiniai kryžiai pastatyti 1989-aisiais, jie laikomi tautinės tapatybės ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai simboliu.
 |
| Trijų kryžių kalnas |
Kiek tolėliau – Bekešo kalno likučiai, piliakalnis su antkapiniu paminklu (20x4m bokštu) karvedžiui Kasparui Bekešui nugarmėjo į Vilnią dar XIX amžiuje. Status šlaitas, masyvūs mediniai laiptai ir suniokota informacinė lenta – Vilniaus centras, keli šimtai metrų nuo Gedimino pilies, o bet sostinės valdžiai - per toli...
 |
| Bekešo kalnas |
Atgal grįžtam kitu taku, pro Stalo kalną. Šis piliakalnis visiškai sudarkytas 1955 m., viską sulyginus buldozeriais, šitaip sustumiant vertingą kultūrinį sluoksnį į aikštelės pakraščius. Nuo to laiko kalnas yra plokščias. Žmonių čia visai nesutikom, tyku tyku, prisėdus ant suolelio, gali mėgautis Kalnų parko ramybe ir jaukumu...
Toliau – be navigacijos, N. Vilnios link. Stilingais mediniais laiptais užkopiam pasigėrėti vaizdais nuo Pūčkorių atodangos. Neįspūdinga. Toli apačioje juodu blizgesiu žalumoje išsiskiria G. Nausėdos „stiklinis kubas“. Bobiškai papliurpiam – galgi į būsimo šalies vadovo langus žvalgėmės :)
 |
| Nuo Pučkorių atodangos |
 |
| Čia gyvena Aukštas ir Gražus |
O kai pamatom tą kubą iš arti – na, visai nieko tokio įspūdingo, juolab, vaizdą labai gadina visai šalia bestūksantys apgriuvę ir apleisti pastatai. Na, dar metai laukti, patikrinsim paskui, paprastai atsiranda būdų ir lėšų gerbūviui susitvarkyti. Prajuokino baidarininkai – posūkyje apvirto, paskui pūškuodami ir keiksnodami pasaulį su jo neteisybėm, išsipylė vandenį ir nuplaukė Belmonto link. O mes sustojom prie Pūčkorių piliakalnio.
 |
| Pučkorių piliakalnis |
Nedidukas, atviras, tikras „stileiva“ mediniais laiptais iš anų laikų. Patiko. Tolyn link N. Vilnios pralėkėm Rokantiškių piliavietę, net neįtarę, kad mums čia ir reikia, mat melagė navigacija kvietė visai kitur.
 |
| Užmiršta požeminė perėja |
Pasiblaškę keliais kilometrais toliau, aptikę seną garvežį su tremties laikus menančiais vagonais, sugrįžom... Vertėjo! Įspūdingo grožio, matosi, prižiūrimas, žodžiu, užskaitom kaip „labai labai“. Ir tai buvo viskas. Tiesa, dar magėjo surasti Naravų ir Grigiškių piliakalnius, bet privažiavimų prie jų nėra, informacija – skurdi ir negundanti, ai, užteks... Žodžiu, net septyni „NE“ ir šeši „TAIP. Beveik 200 kilometrų per 9 val. Jau 152 atrasti piliakalniai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą