Lik sveika, vasara. Būk sveikas, ruduo!

 Šiandien, paskutinę vasaros dieną, visa šeima pasukom Panevėžio link, į Pašilių stumbryną. Pralėkėm Jonavą, Žeimius, neradę nuorodos – ir Normainių piliakalnį.

Pirmas rimtesnis sustojimas – Šėtoje, prie bažnyčios. Gėrėtis nelabai yra kuo – bažnyčia apsilupusi, seniai šeimininko ranką bemačiusi, kaip dažniausiai būna – užrakinta. Įspūdingas kryžius Nepriklausomybei atminti pastatytas dar sovietmečiu, 1989-aisiais.

Šėtos bažnyčia

Visai netoli nuo Šėtos - Sangailų piliakalnis, žinomas ir Piliakalnio, Stagių bei Šėtos vardais. Piliakalnis tarsi iš dviejų atskirų pylimų, šlaitai statūs ir aukšti. Jokių istorinių faktų apie piliakalnį nėra, jis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Sangailų piliakalnis

Kiek toliau užsukom į Pavermenio dvarą, kuris minimas nuo 1585 m. Deja, didinga istorija jau praeityje... Likęs parkas, keli pastatai užkaltais langais, liepų alėja ir užrašas „Privati valda“...

Pavermenio dvaras...

... ir alėja

Dar tolėliau, prie įvažiavimo į Truskavą, kelių sankirtoje radom agurkų, kaip gi kitaip, juk Kėdainiai – agurkų sostinė :) O aukščiau kalvelėje tarp medžių – paminklas žuvusiems II Pasauliniame kare. Ne raudoniesiems, ne baltiesiems – tiesiog visiems žuvusiems. Karas nesirenka, tokia ta tiesa... Miestelyje prie 1998 metais pastatytos modern stiliaus bažnyčios beveik neužtrukom, bedvasės pilkos sienos, ir tiek. Tylu.

Toliau – Ramygala. Kartu su bažnyčios šventoriuje sutikta moterėle pasidžiaugėm čia dirbančiais aukštalipiais, sakė, stogas bėga, seniai remontuotas, tai naujasis kunigas labai rūpinasi ir stengiasi. Dar labai nustebom, bažnyčioj sutikę beveik basakojus ukrainiečių statybininkus. Matyt, vyrai ne tik uždarbiauja ir išdykauja, ir sielos dalykais pasirūpina :)

Dar keli kilometrai asfaltu, truputis – vieškeliu, ir mes pasiekėm kelionės tikslą – Pašilių stumbryną. Sunkiausia buvo kelis šimtus metrų nutempti vaišes stumbrams – gerą maišą runkelių ir obuolių :) Pirma pamatyta banda savimi pasigėrėti leido tik iš tolo, mes ir mūsų vaišės jiems visai nerūpėjom. Galiūnai ramiai sau skabė žolę, nors visai šalia apžvalgos aikštelės įrengtose šėryklose pripilta pašarų. Žodžiu, nulis dėmesio. O va antra banda kitame aptvare iš karto pajuto, kad mes ne tuščiomis – atlingavo nuo mažo iki didelio. Vaišes ėdė atvirkščiai – nuo didelio iki mažo, jaučiasi tvirta dominuojančio patino įvesta tvarka. Užtenka jam tik pasisukti – kiti iš karto traukiasi... Smagu buvo ir ragus pačiupinėti, ir kailį paglostyti, ir to galingo šnopavimo paklausyti :) Gražu... Didinga Lietuvos miškų gyvybė...

Visai neilgai užtrukę prie Lančiūnavos bažnytėlės ir dvaro (irgi – privati valda), atriedėjom į Kėdainių senamiestį.

Užmatėm naujai statomą tiltą per vos gyvą Nevėžį. O pats įdomumas – Radvilų sarkofagai bažnyčios rūsyje. Keista buvo ranka paliesti 400 metų senumo istoriją. Dar labai keista – nė vieno žmogaus... Ir antroje bažnyčioje, ir senamiestyje – tyku tyku... Bet gražu. O turizmo ir informacijos centre kolegai Romualdui gavom dovanų kolekcinį Kėdainių puodelį. Ir paplepėjom taip smagiai ir nuoširdžiai... Ai, dar užsukom į gerus sendaikčius Gedimino gatvėje, bet kad brangu, beveik nepasilepinom :)

Na, ir visai netoli namų, Neprėkštos miškuose, sustojom pasidairyti grybų. Šiandiena buvo dosnesnė, va, vakarienei jau aušta tiršta šilbaravykių ir ūmėdžių sriuba...

Lik sveika, vasara.

Sveikas, ruduo.