Tik Dzūkija. Be veidų...

Senokai brendo mintis apsilankyti Veisiejų turguje, gandai, kad ten „pieno upės ir dešromis grįsti keleliai“ ir dar daug visokio gero ir nelabai, pasiekė ir mus :)

Taigi, šiandien išaušo TA DIENA. Startas – 5.30, dar ryto ūkuose, mintinai žinomais keliais link Merkinės. Čia jau prasideda tik vaikystėje lankytos vietos, atmintyj nelabai kas ir išlikę.

Veisiejų turgų pasiekėm per pusantros valandos, ieškoti visai nereikia, prieš akis tiesiog išnyra pilna pakelė automobilių. Na, žinant ir įvertinus, kad miestelyje nėra nė 2000 gyventojų, turgus tiiiikrai įspūdingas savo dydžiu, net abipus gatvės. Tik va bėda – pasirinkimas visai toks pats, kaip ir kitur provincijoj. Na, yra kažkiek sendaikčių, pagyvenusios ir antram gyvenimui prikeltos smulkios technikos, net lenkų su pašarais sutikom, o visa kita – iki skausmo matyta ir žinoma, kaip ir visur... Neišleidom nė 10 eurų, iš jų pusė – sūriui su džiovintais pomidorais ir baziliku :)

O patys Veisiejai – liuks miestelis. Miestelio parke radom paminklą futbolui (!) ir esperanto kalbos kūrėjui Liudvikui Zamenhofui (čia jis kurį laiką gyveno), čia pat buvusio dvaro pastatuose jaukiai įsikūrusią nacionalinio parko direkciją, dar - baisinio dydžio uosį ežero pakrantėje.

Dzūkijos katedra Veisiejuose – dar didesnė nei mūsų, net į kadrą netilpo. Ir kas labai labai nustebino – kiek vaikščiojom, visur tarsi skruzdėliukai plušo miestelio soc. pašalpų gavėjai – ravėjo, šlavė, pjovė žolę ar gyvatvores... visur, kaip per talką... :)

Sustojom prie Snaigyno ežero, kaip sakė Reda, prie jo ne apžvalgos bokštas, o tik „bokščiučiukas“, net man užteko drąsos iki viršaus. Tikrai vertėjo – aptikom labai gražią dzūkišką legendą apie ežerą, paskaitykit vienoje iš nuotraukų.

Toliau – keli trumpi sustojimai Leipalingyje, prie dvaro ir bažnyčios, ir miškais - tolyn link Liškiavos. Piliakalnis dabar visai kitoks, nei atsimenu, kokį mačiau, būdamas moksleiviu. Slepia savo veidą krūmuose, prisileisdamas artyn tik kreivais akmeniniais laiptais. Laikas daro savo... Nustebina Nemunas – nusekęs, pilnas akmenų kepurių, vos pasislėpusių po bangelėmis.

Leipalingio dvaras

Leipalingio bažnyčia

Nemunas nuo Liškiavos piliakalnio

Liškiavos bažnyčia

Rūsiuose

Ir Liškiavos bažnyčią su šalia prisišliejusiais buvusio vienuolyno pastatais prisiminiau visai kitaip – bene prieš 35 metus teko čia ir nakvoti... Pasigėrėjom rūsiuose įrengta liturgine ekspozicija, matėm vienuolių palaikus stikliniuose karstuose, net ir bažnyčios istoriją nugirdom, prisišliję prie iš Druskininkų atplaukusių turistų :)

Bet vienuolių čia seniai nebėra – kompleksas jau skirtas poilsiui ir pramogoms...

Bene ilgiausiai užtrukom Merkinėj. Kadangi piliakalnį, apžvalgos bokštą, bažnyčią, kryžių kalnelį ir garsiąją Merkinės piramidę jau esame aplankę, sustojom miestelio centre. Turizmo centro vadybininkas greitakalbe (mat vėlavo pietų) „iššaudė“ mums visas žinias apie Merkinę ir Alytų, kur ir ką reikia valgyti, ką pamatyti ir net apie bendrus pažįstamus Kaišiadoryse :)

Tiesiog bėgte :)

Jo paakinti ir užsukom į Merkinės muziejų – ekspozicija per 3 (!!!) aukštus, su išlikusia sulaikymo kamera nusikaltėliams rūsyje. Gražu. Ir dar aptikom labai „cool“ sendaikčių parduotuvę, išėjom ne tuščiomis ;)

O kai gatvėje pasiteiravom, kur Merkinėje papietauti, visi vienu balsu patvirtino – tik „Šilo kopoje“. Atsidarė šis bistro tik prieš dvi savaites, nei Užkalnis, nei užkulnis čia dar nebuvo :)

Nuostabiai tiršta voveraičių sriuba, „šmalcas“ (tiesa, lenkiškas), bulvinis blynas su varškės pagardu, rauginti agurkėliai ir ropelė iš savo daržo – puikumėlis. Tiesa, kai kainos europietiškos, tai ir žmonių netiršta, ir dirba bistro net ne visomis savaitės dienomis...

Ir viskas. Dar stojom kavos gurkšnelio iš termoso ir grybų paieškoti, kaip gi iš Dzūkijos, ir be jų. Na, tokiai skystai „valdiškai“ sriubytei, gal gal...

287 km., 10 valandų. Dzūkija. Be veidų.