Spaudžia laikas. Vėsuma sėlinantis ruduo, nekastas daržas, neparuoštos pamokos, nebaigta knyga... O mes – į kelią, tolyn, lyg paukščiai :) Juk visai visai netoli, daug daug kartų sau žadėta... Kaunas pasitinka išdraskytom gatvėm. Ai, tiesa, „Kaunas tvarkosi“, nors kartais atrodo, kad jį griauna, ir statys naują. Matysim. Darom lanką pro buvusį „tanko“, o dabar „kryžių“ žiedą, VI –ąjį fortą, ir maunam anapus HES‘o, klajoti ir ieškoti. Pirmas sustojimas – prie V-ojo forto, baigto statyti dar 1889 metais pagal tipinį carinės Rusijos fortų planą. Dabar čia šeimininkauja dažasvydžio entuziastai, istorija pamažu grimzta praeitin...
 |
| V fortas |
Pakalniškių piliakalnį surandam lengvai, tiesa, kelio reikėjo pasiklausti. Legendos byloja, kad ant piliakalnio buvusi garsaus valdovo Vaišvydo medinė pilis. Tačiau kartą išdavikų padedami priešai pilį sugriovė iki pamatų ir po to ji nebebuvo atstatyta. Piliakalnio viršūnė primena dubenį, matyt, arba žiauriai nukasinėtas, arba kažkada jame buvo iškasti apkasai. O nuo papėdės – puikūs vaizdai į marias, sėdėk ir gėrėkis.
 |
| Pakalniškių piliakalnis |
Antrasis šiandien – Dubravų piliakalnis. Kalnas iš stuomens ir liemens, nušienautas, visai šalia kelio, kaip mes sakom – „parketinis“, galima ir su aukštakulniais :) Tiesa, kokios nors vertingos istorinės medžiagos apie jį nėra, tik skausmingi praeities faktai iš sovietmečio, kai kareiviai jame statydavo taikinius šaudymo pratyboms.
 |
| Dubravos piliakalnis |
Sukam į Dubravos mišką, ieškoti medžių dvynių – pušies ir ąžuolo. Pagal nuotraukas internete – įspūdinga, norėtume pamatyti savo akimis. Pirmas dvi nuorodas surandam lengvai, bet kuo toliau į mišką, tuo dažniau šakojasi keliukas, taigi, ieškok kaip toj šieno kupetoj... Be šansų. Sustojam sužavėti didelės kaip skėtis musmirės, ir va kaip gerai – per keliolika minučių visi draugiškai surenkam kibiriuką grybų, visai visai neprastų :)
Nuotaika taisosi, azartas kyla, va, tik laikas spaudžia... Bene labiausiai šiandien norėjosi išvysti Kadagių slėnį. Nenusivylėm – puikumėlis! Nuostabūs vaizdai, patogus ir saugus takas, supynės, suoliukai. Nors Reda sako, kad ir kvepia labai labai, mano varvanti nosis – bejėgė... Dabar kadagynas užima apie 5ha, o dar prieš šimtmetį buvo bene dvigubai didesnis, deja, pastačius užtvanką, apie pusė kadagyno atsidūrė po vandeniu...
Dar labai sužavi vardinės lentos take, matyt, už nedidelį ar didesnį regioniniam parkui skirtą pinigą gali prisidėti prie tako priežiūros. Bet čia gi Lietuva – internetinė parko svetainė neveikia, informacijos stenduose – „kiauras nulis“. Liks ateičiai, nepamiršim, gal ir mūsų lenta bus :)
Iš pačių Arlaviškių nusileidžiam visai prie vandens, pamatyti Kruonio HAE nuo priešingo kranto, čia kvepia vandeniu... Viskas, čia tolimiausias taškas, sukam atgal, juolab, vakarėja.
Akimirkai sustojam prie Viršužiglio koplyčios, ji dar visai „jaunutė“, pastatyta 1995 metais, vietoj kadais stovėjusios Kampiškių bažnyčios. Kampiškės liko istorijoj, užliejus marias, bažnyčios atstatyti sovietai neleido, štai dabar Viršužiglio koplyčia tarsi tęsia istoriją... Ir dangus virš koplyčios toks įdomus – debesį skrodžia lėktuvo „uodega“... Lyg koks ženklas...
 |
| Viršužiglio koplyčia |
Samylai. Abu abipus kaimo esančius piliakalnius randam lengvai. Jie skirtingi – pirmasis daug didesnis, laiptuotas, dubens formos viršūne. Čia ir žmonių sutinkam, pirmą kartą šiandien, tiesa, automobilyje beplepančių, istorija jiems, matyt, nė motais :)
 |
| Samylų I-asis |
Samylų II-asis – kur kas mažesnis, slapukauja miške, kelmučiais apsidėliojęs. Kaip nerinksi, kai tik pasilenkti reikia :)
 |
| Samylų II-asis |
Sukam į Žiegždrius, savo noru :) Nelabai turim vilčių šitą piliakalnį rasti, nes net Kauno marių regioninio parko lankytojų centre niekas nieko nežino, sako, turistų ten nevežam... O mes paieškom ir... randam.
 |
| Žiegždrių piliakalnio skardis |
Yra rodyklė link senovės gyvenvietės, o pakrantėje – status, na, baisiai baisiai status skardis. Ko gero, tai ir bus piliakalnio likučiai, o visas jis jau daugiau nei pusė amžiaus slepia paslaptis marių dugne... Pasiekti galima tik miško takučiu, važiuoti – per drąsu. Vietos žvejai ir navigacija patvirtina mūsų spėjimą, žodžiu, užskaitom. Vėl grįžtam per vakarėjantį Kauną, jau ramiau, tai akimirkai dar sustojam prie VI-ojo forto.
Tiesa, tik šalia masyvių vartų – teritorija saugoma, čia kuriasi Karo muziejaus filialas, duris atversiantis kitąmet. Antrojo pasaulinio karo metais VI forte buvo įrengta viena didžiausių karo belaisvių naikinimo stovyklų „Stalag 336“. 1941–1943 m. čia buvo kalinti rusų karo belaisviai, 1943–1944 m. – civiliai gyventojai, nuo 1945 m. kurį laiką veikė vermachto karo belaisvių stovykla. Iš viso stovykloje žuvo apie 35 tūkst. karo belaisvių. Skaudi istorija, kurią privalome prisiminti, kad nesikartotų...
 |
| VI fortas |
Va tokia popietė - 163 kilometrai, beveik 11000 žingsnių, 5 surasti piliakalniai ir kibiras su trupučiu grybų. Iš viso - 157. Tęsinys – neišvengiamas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą