Laiko ratu Kaune ir aplink jį...

 Saulėtas šeštadienio rytas – puikus metas keliauti, kas žino, gal tokių dienų, rudens vėjams vis smarkėjant, liko visai nedaug. Taigi, sukam į Kauną, čia visą savaitgalį šurmuliuoja tarptautinis senturgis „Laiko ratu“. Žmonių apstu nuo ankstyvo ryto, daug gerai pažįstamų ar matytų veidų, bet ilgai neužtrunkam – kainos „kanda“, dažna prekė internete ar bagažinių turguje gerokai pigiau... Kažkas perka, kažkas derasi, o mes tik susitinkam su kuo sutarę, ir labai negaištam.

Čia pat vaikų prašymu pasistiprinam amerikoniškos masinės kultūros maistu, ir sukam link Marvelės, dar studijų laikais „šlifuotom“ gatvėm :)

Čia visai neseniai atrastas Marvelės II-asis piliakalnis, visai netolies nuo I-ojo, į kurį per didžiausius vargus užkopėm pernai. Šįkart viskas puiku – jei ne siaura automobiliais užkimšta gatvelė, būtume atriedėję iki pat papėdės. Takelis veda stačiu šlaitu, užpūškuojam vos ne vos. Įsižiūrėjus, piliakalnio būta pailgo, stačiais šlaitais, galu į Nemuną. Apačioje – akmenuota Vėšpievio upelio, matyt, neiškentusio šiųmetės sausros, vaga. Užmatėm ne vieną duobę, čia, ko gero, jau dabartinių Kauno dvarelių savininkai be rūpesčių šlaituose slepia savo gyvenimo šiukšles... Ir jokio žymėjimo... Net papėdėje sutikti vietiniai kauniečiai nustemba, tokį kaimyną turintys :) Bet atradimo jausmas nuo to tik smagesnis...

Užspringusiu automobiliais Lampėdžių tiltu sukam link Babtų. Tiesą sakant, mums į Babtus visai ir nereikėjo, sumaišėm posūkį. Kad jau atvažiavom, reikia apeit bent bažnyčią, kažkaip miestelio centre daugiau nieko reikšmingo nesimato, o vietinė pardavėja žinovės balsu pareiškia – „nieko pas mus įdomaus“. Gal ir iš tiesų – nieko, paprastas provincijos miestelis, matyt, besiruošiąs kažkokiai vakaronei, nes užmatom tautiškais rūbais vilkinčius moksleiviukus.

Babtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

O tas kitas posūkis – link Piepalių piliakalnio, nors nuoroda veda į Babtyno Žemaitkiemio dvarą. Va čia – tikrieji šios dienos „cinkeliai“! Apie piliakalnį – paskui, dabar – dvaro eilė :) Įspūdinga alėja nusileidžiam iki pat dvaro, pasilabinam su kažkuo iš šeimininkų, ir, gavę jų leidimą eiti visur (!!!), kur atrakinta, iš karto IŠSIŽIOJAM!

Šimtametis dar XVI a. įkurto dvaro kluonas kimšte prikimštas senovinių motociklų, dviračių, mopedų ir visokių kitokių važiuojančių ir dar nežinia kaip naudojamų transporto priemonių. Nemeluosiu – tiek vienoj vietoj niekur nemačiau! Puikus akcentas – R. Požerskio fotografijų paroda „Neramūs keliautojai“. Antras aukštas – vėl motociklai, buities rakandai, seni instrumentai... Ir puikios nuotraukos – moterys šešėliuose... ;) Kitame pastate – automobiliai, senovinės bričkos, scena pasirodymams... Įdomiai sutvarkyta Nevėžio pakrantė nupuošta skulptūromis ir instaliacijomis. Suintriguoti lendam į google visagalį – pasirodo, dvaras priklauso garsiam verslininkui M. Šventoraičiui, va, iš kur tokie grožiai... Patikėkit – verta ir reikia pamatyti!

Ir Asiūklio upelio apraizgytas Piepalių piliakalnis šaunus, lyg iš trijų terasų sudėliotas. Laiptai nauji, tvirti, smagu kopti. Anot legendų, piliakalnis ar tai švedų, ar tai prancūzų kepurėmis supiltas, ant jo mūrinė pilis stovėjusi, tik jau nieko nieko nebelikę... Gražūs vaizdai, tik gūsingas vėjas neleidžia pasibūti ilgėliau.

Piepalių piliakalnis

Pralindę po greitkeliu Kaunas – Klaipėda, pristabdom Panevėžiuko gyvenvietės pradžioje. Čia – viena iš dviejų Lietuvoje esančių trikampio plano bažnyčių, beje, tai pastebi tik gerai įsižiūrėjęs. Lentelė „Saugoma valstybės“ dvelkia skaudžia ironija, nes bažnytėlė nyksta akyse... Šventoriaus antkapiuose – daug lenkiškų pavardžių, stebina, kad ano amžiaus pradžios kapai ir dabar prižiūrimi. Prisiliečiu ir sunkiai sunkiai susilaikau nepaskambinęs gražuoliu žalvariniu varpu, padabintu lotyniškai užrašais. Tylu čia. Tebūnie taip.

Paskutinis taškas – Vikūnų piliakalnis mažytėje kalvelėje Aluonos pakrantėje, tiesą sakant, jei ne žymeklis, vargu ar įtartum jį čia esant. O, pasirodo, yra net kelios legendos apie jo atsiradimą – ir kad rusas Ivanas čia gyveno, ir kad prancūzai eilinį kartą nagus prikišę, ir kad didelis šernas kalne užkastas. Kas dabar supaisys...

Viskas. Atsipūtimui – kavos, sumuštinių, ir namo...

Šiandien per 7 valandas įveikėm 173 kilometrus. Jau 168 piliakalniai, kuriuose plevėsavo Brazių šeimos vėliava...

Žmonių gerumas. Gediminas ir Gedutis.

 Vėl ketvirtadienis, mums – „piliakalnių diena“. Šiandien rinkom "likučius", t.y. šeimos dar neaplankytus piliakalnius. Ir sekėsi mums nelengvai, bet labai labai puikiai...

Startavom tuoj popiet, planuose – neseniai atrastas Gegužinių piliakalnis ir Pelekonių III-asis bei IV-asis (pernai suradom I-ąjį ir II-ąjį). Pirmi 30 kilometrų asfaltu neprailgo, ir jau dulkėjom vieškeliu, Pelekonių III-ojo piliakalnio link. Prie paskutinės sodybos Piliakalnio gatvėje mus pasitiko visai nedraugiškai nusiteikęs vilkšunis su smulkesnių bičiulių kompanija, tai, vengdami pažinties, žiemkenčių lauku palengva nusiritom dar kelis šimtus metrų, iki pamiškės, kur saugiau. Teisuolė navigacija nuvedė lengvai ir tiksliai miško gilumon.

Žodžiu, viskas lengva, tik va tie amsintys šunys tolumoj... Grįžtant vėl pasitiko, gąsdino lojimu ir, atrodo, vis taikėsi paragauti mūsų „Ford“, kol vėl nutolom.

Ieškoti Gegužinių piliakalnio pasukom trumpiausiu keliu, bet suklydom. Geraširdžiai Paviekšnių senoliai nupasakojo kelią aplink, net nurodė, kas galėtų viską papasakoti ir parodyti, bet mes gi „kieti“, nusprendėm viską rasti patys :) Kai baigėsi kelias, pasukom per ražienas, bet čia ir prasidėjo - kuo toliau į mišką, tuo daugiau išvartų, kelmų ir brūzgynų, kol takelis visai dingo...

Beprarandą viltį išlindom atgalios, ir tolumoj pastebėjom pardulkantį automobilį. Teisingiausias sprendimas – klausti. Ir štai čia prasidėjo šio vakaro stebuklai... Pasirodo, patys to nežinodami, atklydom į vyskupo Juozapo Matulaičio tėviškę, o tuo matytu automobiliu atvažiavo kunigas Gediminas, vyskupo giminaitis, besirūpinantis sodybos priežiūra. Susipažinom, įsikalbėjom, ir kunigas mielai sutiko parodyti piliakalnį. Nuvedė savo nušienautais takais iki pat tikslo, dar parodė buvusios partizanų žeminės vietą, ir pasakojo, pasakojo, pasakojo. Piliakalniu jis pats ir rūpinasi, šienauja, retina želiančius krūmus. Sako, geriausia atgaiva sielai ir kūnui...

Taip, geri darbai daromi tyliai... Dar užsukom ir vyskupo gimtojon trobon, tiesa, jau gerokai atnaujinton, paskanavom aviečių. Ir atsisveikinom šiltai, ištardami ne „sudie“, o „iki pasimatymo“... Tiesa, dar paklausinėjom apie Pelekonių II-ąjį piliakalnį, bet kunigas suabejojo, ar mums pasiseks, sakė, labai jau daug išvartų ir brūzgynų, bus per sunku...

O mes surizikavom ir ... laimėjom! Paskutinėj sodyboj prieš mišką mus pasitiko Gedutis, baisiai jau šnekus ir svetingas pusamžis vyriškis, kurio galva tiesiog „pramušta“ žirgais. Jų sodyboj – net septyni, vienas už kitą gražesniais vardais, nespėjom ir įsidėmėti. Visi draugiški, obuoliukus žiupsnoja iš rankų ir leidžiasi glostomi... Ir puodeliai pas Gedutį su arkliais, ir gertuvė, ir peleninė, ir kalendorius, ir žirgų „kasos“ prie svirno... Dar tolimiausiame kambaryje pamatėm Zykų giminės genealoginį medį, kurio šaknys siekia net XVIII amžių... Gedutis nuvedė mus iki pat miško pakraščio, prie kuoliuko, žyminčio Kaišiadorių ir Prienų rajonų ribas, va, sako, ten, už Viekšnios, ir bus piliakalnis, rasit. Radom, nusiritę į gilų slėnį, perbridę Viekšnią, ir vos ne vos užkopę šlaitu. Sunku. Jei gerai suvokėm, vietą žymi tik didingas ąžuolas, apibrėžti piliakalnio ribas tiesiog žvilgsniu būtų sudėtinga.

Beje, Gedutis pasakojo, kad sovietų kareiviai dar anuomet siūlė jam pirkti piliakalnio riboženklį, nepirko... O sugrįžę niekaip, na, niekaip niekaip negalėjom atsisakyti kartu išgerti puodelį kavos. Prisėdom minutei, dar pavartėm vyskupo dovanotas knygas, paklausėm kaimo istorijų ir šiandienos skaudulių. Lauktuvių gavom vynuogių, o palinkėjimą – dar sugrįžti į svečius :)

Grįžom ratuku pro Darsūniškį, akimirkai sustoję pasigėrėti vakarėjančiu Nemunu. Dar trys piliakalniai, jau 165 surasti.

Geri tie sutikti žmonės, tikri mažyčiai stebuklai mūsų kasdienybėje...