Lik sveika, vasara. Būk sveikas, ruduo!

 Šiandien, paskutinę vasaros dieną, visa šeima pasukom Panevėžio link, į Pašilių stumbryną. Pralėkėm Jonavą, Žeimius, neradę nuorodos – ir Normainių piliakalnį.

Pirmas rimtesnis sustojimas – Šėtoje, prie bažnyčios. Gėrėtis nelabai yra kuo – bažnyčia apsilupusi, seniai šeimininko ranką bemačiusi, kaip dažniausiai būna – užrakinta. Įspūdingas kryžius Nepriklausomybei atminti pastatytas dar sovietmečiu, 1989-aisiais.

Šėtos bažnyčia

Visai netoli nuo Šėtos - Sangailų piliakalnis, žinomas ir Piliakalnio, Stagių bei Šėtos vardais. Piliakalnis tarsi iš dviejų atskirų pylimų, šlaitai statūs ir aukšti. Jokių istorinių faktų apie piliakalnį nėra, jis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Sangailų piliakalnis

Kiek toliau užsukom į Pavermenio dvarą, kuris minimas nuo 1585 m. Deja, didinga istorija jau praeityje... Likęs parkas, keli pastatai užkaltais langais, liepų alėja ir užrašas „Privati valda“...

Pavermenio dvaras...

... ir alėja

Dar tolėliau, prie įvažiavimo į Truskavą, kelių sankirtoje radom agurkų, kaip gi kitaip, juk Kėdainiai – agurkų sostinė :) O aukščiau kalvelėje tarp medžių – paminklas žuvusiems II Pasauliniame kare. Ne raudoniesiems, ne baltiesiems – tiesiog visiems žuvusiems. Karas nesirenka, tokia ta tiesa... Miestelyje prie 1998 metais pastatytos modern stiliaus bažnyčios beveik neužtrukom, bedvasės pilkos sienos, ir tiek. Tylu.

Toliau – Ramygala. Kartu su bažnyčios šventoriuje sutikta moterėle pasidžiaugėm čia dirbančiais aukštalipiais, sakė, stogas bėga, seniai remontuotas, tai naujasis kunigas labai rūpinasi ir stengiasi. Dar labai nustebom, bažnyčioj sutikę beveik basakojus ukrainiečių statybininkus. Matyt, vyrai ne tik uždarbiauja ir išdykauja, ir sielos dalykais pasirūpina :)

Dar keli kilometrai asfaltu, truputis – vieškeliu, ir mes pasiekėm kelionės tikslą – Pašilių stumbryną. Sunkiausia buvo kelis šimtus metrų nutempti vaišes stumbrams – gerą maišą runkelių ir obuolių :) Pirma pamatyta banda savimi pasigėrėti leido tik iš tolo, mes ir mūsų vaišės jiems visai nerūpėjom. Galiūnai ramiai sau skabė žolę, nors visai šalia apžvalgos aikštelės įrengtose šėryklose pripilta pašarų. Žodžiu, nulis dėmesio. O va antra banda kitame aptvare iš karto pajuto, kad mes ne tuščiomis – atlingavo nuo mažo iki didelio. Vaišes ėdė atvirkščiai – nuo didelio iki mažo, jaučiasi tvirta dominuojančio patino įvesta tvarka. Užtenka jam tik pasisukti – kiti iš karto traukiasi... Smagu buvo ir ragus pačiupinėti, ir kailį paglostyti, ir to galingo šnopavimo paklausyti :) Gražu... Didinga Lietuvos miškų gyvybė...

Visai neilgai užtrukę prie Lančiūnavos bažnytėlės ir dvaro (irgi – privati valda), atriedėjom į Kėdainių senamiestį.

Užmatėm naujai statomą tiltą per vos gyvą Nevėžį. O pats įdomumas – Radvilų sarkofagai bažnyčios rūsyje. Keista buvo ranka paliesti 400 metų senumo istoriją. Dar labai keista – nė vieno žmogaus... Ir antroje bažnyčioje, ir senamiestyje – tyku tyku... Bet gražu. O turizmo ir informacijos centre kolegai Romualdui gavom dovanų kolekcinį Kėdainių puodelį. Ir paplepėjom taip smagiai ir nuoširdžiai... Ai, dar užsukom į gerus sendaikčius Gedimino gatvėje, bet kad brangu, beveik nepasilepinom :)

Na, ir visai netoli namų, Neprėkštos miškuose, sustojom pasidairyti grybų. Šiandiena buvo dosnesnė, va, vakarienei jau aušta tiršta šilbaravykių ir ūmėdžių sriuba...

Lik sveika, vasara.

Sveikas, ruduo.

Tik Dzūkija. Be veidų...

Senokai brendo mintis apsilankyti Veisiejų turguje, gandai, kad ten „pieno upės ir dešromis grįsti keleliai“ ir dar daug visokio gero ir nelabai, pasiekė ir mus :)

Taigi, šiandien išaušo TA DIENA. Startas – 5.30, dar ryto ūkuose, mintinai žinomais keliais link Merkinės. Čia jau prasideda tik vaikystėje lankytos vietos, atmintyj nelabai kas ir išlikę.

Veisiejų turgų pasiekėm per pusantros valandos, ieškoti visai nereikia, prieš akis tiesiog išnyra pilna pakelė automobilių. Na, žinant ir įvertinus, kad miestelyje nėra nė 2000 gyventojų, turgus tiiiikrai įspūdingas savo dydžiu, net abipus gatvės. Tik va bėda – pasirinkimas visai toks pats, kaip ir kitur provincijoj. Na, yra kažkiek sendaikčių, pagyvenusios ir antram gyvenimui prikeltos smulkios technikos, net lenkų su pašarais sutikom, o visa kita – iki skausmo matyta ir žinoma, kaip ir visur... Neišleidom nė 10 eurų, iš jų pusė – sūriui su džiovintais pomidorais ir baziliku :)

O patys Veisiejai – liuks miestelis. Miestelio parke radom paminklą futbolui (!) ir esperanto kalbos kūrėjui Liudvikui Zamenhofui (čia jis kurį laiką gyveno), čia pat buvusio dvaro pastatuose jaukiai įsikūrusią nacionalinio parko direkciją, dar - baisinio dydžio uosį ežero pakrantėje.

Dzūkijos katedra Veisiejuose – dar didesnė nei mūsų, net į kadrą netilpo. Ir kas labai labai nustebino – kiek vaikščiojom, visur tarsi skruzdėliukai plušo miestelio soc. pašalpų gavėjai – ravėjo, šlavė, pjovė žolę ar gyvatvores... visur, kaip per talką... :)

Sustojom prie Snaigyno ežero, kaip sakė Reda, prie jo ne apžvalgos bokštas, o tik „bokščiučiukas“, net man užteko drąsos iki viršaus. Tikrai vertėjo – aptikom labai gražią dzūkišką legendą apie ežerą, paskaitykit vienoje iš nuotraukų.

Toliau – keli trumpi sustojimai Leipalingyje, prie dvaro ir bažnyčios, ir miškais - tolyn link Liškiavos. Piliakalnis dabar visai kitoks, nei atsimenu, kokį mačiau, būdamas moksleiviu. Slepia savo veidą krūmuose, prisileisdamas artyn tik kreivais akmeniniais laiptais. Laikas daro savo... Nustebina Nemunas – nusekęs, pilnas akmenų kepurių, vos pasislėpusių po bangelėmis.

Leipalingio dvaras

Leipalingio bažnyčia

Nemunas nuo Liškiavos piliakalnio

Liškiavos bažnyčia

Rūsiuose

Ir Liškiavos bažnyčią su šalia prisišliejusiais buvusio vienuolyno pastatais prisiminiau visai kitaip – bene prieš 35 metus teko čia ir nakvoti... Pasigėrėjom rūsiuose įrengta liturgine ekspozicija, matėm vienuolių palaikus stikliniuose karstuose, net ir bažnyčios istoriją nugirdom, prisišliję prie iš Druskininkų atplaukusių turistų :)

Bet vienuolių čia seniai nebėra – kompleksas jau skirtas poilsiui ir pramogoms...

Bene ilgiausiai užtrukom Merkinėj. Kadangi piliakalnį, apžvalgos bokštą, bažnyčią, kryžių kalnelį ir garsiąją Merkinės piramidę jau esame aplankę, sustojom miestelio centre. Turizmo centro vadybininkas greitakalbe (mat vėlavo pietų) „iššaudė“ mums visas žinias apie Merkinę ir Alytų, kur ir ką reikia valgyti, ką pamatyti ir net apie bendrus pažįstamus Kaišiadoryse :)

Tiesiog bėgte :)

Jo paakinti ir užsukom į Merkinės muziejų – ekspozicija per 3 (!!!) aukštus, su išlikusia sulaikymo kamera nusikaltėliams rūsyje. Gražu. Ir dar aptikom labai „cool“ sendaikčių parduotuvę, išėjom ne tuščiomis ;)

O kai gatvėje pasiteiravom, kur Merkinėje papietauti, visi vienu balsu patvirtino – tik „Šilo kopoje“. Atsidarė šis bistro tik prieš dvi savaites, nei Užkalnis, nei užkulnis čia dar nebuvo :)

Nuostabiai tiršta voveraičių sriuba, „šmalcas“ (tiesa, lenkiškas), bulvinis blynas su varškės pagardu, rauginti agurkėliai ir ropelė iš savo daržo – puikumėlis. Tiesa, kai kainos europietiškos, tai ir žmonių netiršta, ir dirba bistro net ne visomis savaitės dienomis...

Ir viskas. Dar stojom kavos gurkšnelio iš termoso ir grybų paieškoti, kaip gi iš Dzūkijos, ir be jų. Na, tokiai skystai „valdiškai“ sriubytei, gal gal...

287 km., 10 valandų. Dzūkija. Be veidų.