Iki Rečionių kaimo kapinaičių ir atgal, atgaivos beieškant... Tiesiog būna taip kartais - nugvelbi iš laikrodžio pusvalandį ar net valandėlę, ir ieškai... Pamiršto kryžiaus, užžėlusio tako ar atspindžio vandenyje... Mūsų laikas.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Miškas, kuris nepaleidžia
Vienintelis Kauno marių regioninio parko ežeras - Paežerojus, dar kartais švelniai vadinamas Paežeriu. Jis tyliai glūdi Rumšiškių miško tank...
-
Šeštadienio rytas bunda švelnus ir kiek mieguistas – virš laukų tvyro vos matomas rudens rūkas, o saulė, lyg drovi kelionės palydovė, paslat... -
Išnirusi iš visą kelią sūpavusios minkštos miglos, Marijampolė, rodos, atsiveria ne kaip miestas, o kaip prisiminimų kambarys, kuriame kiekv... -
Rudenį Vladikiškių dvaras atrodo tarsi tylus išblėsusios didybės liudininkas. Vėjas vos girdimai šnabžda į aklinai užkaltus sutrūnijusius l... -
“…Nuo pienių lygumoj, nuo Klaipėdos uosto, Iki vėjo kalnuose, iki Gedimino bokšto – Pasveikinkit vieni kitus, Juk tai daryti šitaip leng... -
Blogo oro nebūna ir pajūryje 😊 Jei saulė nelepina, ieškome dar nematytų vietų, kelių, kuriais nevažiavom, takų, kuriais nevaikščiojom… S...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą