Pasaulinė sniego diena

Stabintiškės – mažytis kaimelis Kaišiadorių rajone, vos keliais šimtais gyvybių alsuojantis pasaulio kampas. Čia lėtai rūksta kaminai, tingiai, tarsi iš pareigos, suloja šunys, o laikas, rodos, pamiršo skubėti. Kaimo pakraštyje, sniego baltumo tyloje, vingiuoja siaurutė Uvėdos gatvelė. Greta jos — tokia pat siaura, anksčiau negirdėta Uvėdos upė, tyliai vyniojanti savo vandens siūlą į Papartėlių tvenkinį.

Sustojame prie šeštu numeriu pažymėto namo. Jo kieme — netikėtas stebuklas: savamokslio menininko Valdo rankomis nulipdytas sniego skulptūrų parkas. Tie, kurie ieško milžiniškų formų ar triukšmingo „ohoho!“, gal ir nusiviltų. O mums — tikra atgaiva akims ir sielai. Driežas, krokodilas, vėžlys, kirmėliukas, gyvatė, traukinukas su vagonais, rūmai… Ir net sausio 13-osios atminimą pažadinęs tankas — toks tikras, kad net didžiausią surūgėlį priverstų šyptelėti. Patikėkit — grynas smagumėlis. Iš trobos mus pasitinka moteris. Juokdamasi ji pasakoja apie būsimo žento sniego kūrinius ir kviečia sugrįžti po dienos ar dviejų: esą tada kieme iškils net tikras sniego namas. Tad paskubėkite pamatyti — Stabintiškės, Uvėdos g. 6. Vieta, kur ilsisi mintys ir akys. Tik vėliau susimąstome — juk šiandien minime Pasaulinę sniego dieną. Ir ar gali būti geresnė vieta jai paminėti nei čia, Stabintiškėse, kur sniegas nėra tik fonas ar dekoracija. Čia jis tampa pasakojimu, atmintimi, žaidimu ir menu. Šiandien sniegas turi savo balsą.

Sugrįžę į miestą ir nė nespėję atgauti kvapo, skubame pamatyti dar vieną, iš pirmo žvilgsnio nematomą stebuklą. Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje visą savaitgalį vyksta šaudymo iš lanko varžybos „Kaišiadorių taurė 2026“. Salėje — tyla, tokia gili, lyg būtų žaidžiama šaškėmis ar šachmatais. Atrodo, - nieko nevyksta. Tačiau iš tiesų — strėlės sminga į taikinius, kumščiai iš džiaugsmo susigniaužia, kažkas tyliai nuryja apmaudą. Čia tvyro nematomas azartas, ilgu ir sunkiu darbu iškovotas nematomas meistriškumas ir, be abejo, - pergalių džiaugsmas. O pabaigoje — netikėta dovana: galimybė paimti lanką į rankas ir išgirsti septyniolikamečio čempiono iš Utenos pasakojimą. Ir tada supranti — šaudymas iš lanko nėra romantika ar žaidimas. Tai tylus, alinantis ir didelio atsidavimo reikalaujantis darbas.

Dienos pabaigai – desertas. Iš sniego ir kondensuoto pieno gimę ledai neturi formos, tik akimirką. Šaltis ir saldumas susitinka trumpam, palikdami burnose tylų džiaugsmą ir paprastą buvimo kartu laimę. Ir jei ledams reiktų pavadinimo, taip ir parašyčiau: “Skonio emocija”.

Sniegas ištirps. Skulptūros sugrįš į tylų baltumą, strėlės suguls dėkluose, o salėje vėl skambės kasdieniai balsai. Bet ši diena, tokia paprasta ir tokia pilna, dar kurį laiką tyliai gyvens mumyse. Lieka jausmas — lyg ji būtų mus palietusi ir, nieko neprašydama, tyliai paleidusi…

Respinas - reklaminė spauda

Leidybos įmonė „Kriventa“

Kai Kalėdos keliauja kartu. IV DALIS

Iki Kėdainių – geras kelio gabalas. Ir mes sąmoningai renkamės ne patį tiesiausią, tiesiog norime neskubėti, pasimėgauti tuo, ko buvo taip pasiilgę – lietuviška žiema. Asfalto juosta vingiuoja per miškus, miestelius ir tylias mintis, o mes tiesiog leidžiamės būti…

Pažintį su šių metų Lietuvos kultūros sostine pradedame Knypavos Rinkos aikštėje. Čia – kalėdinių eglučių parkas, alsuojantis lietuviškų pasakų motyvais. Nuskanuoji QR kodą – ir pasaka jau čia pat, tavo delnuose. Vaikštome tarp eglučių, klausomės muzikos, stebimės kūrėjų išmone ir pagauname save šypsantis – tiesiog taip, be jokios priežasties…

Pamatęs praviras duris, minutėlei užsuku į šv. Juozapo bažnyčios šventorių. Tamsūs bažnyčios ir greta stovinčios varpinės sienojai – kresni, masyvūs, ramūs, lyg tylus, nejudantis tikėjimo ženklas. Prakartėlė kvepia drėgnu šienu. Viduje esu vienas. Baltuma tokia tyli, kad net truputį rėžia akis. Puošnus altorius tarsi ginčytųsi su aštuoniomis eglėmis kampuose – papuošta, beje, tik viena vienintelė. Ir to, rodos, visiškai pakanka.

Pagrindinė Kėdainių eglė stovi Didžiosios rinkos aikštėje. Pilkai sidabrinė, pilkame danguje, vos vos kutenama geltonų lempučių švieselėmis. Dideli spalvoti rutuliai atrodo lyg lauktų vėjo – pasiritinėti, pabėgti. Šventinio šurmulio nėra. Net kavinė stikliniame kupole nebealsuoja gyvybe. Gal todėl ir žmonių tiek mažai – kultūros sostinė snaudžia giliu žiemos miegu. O mes, tiesą sakant, tikėjomės kiek daugiau šventės, na, bent jau rasti dukroms pažadėtų traškančių vaflių…

Kelias minutes, neskubindami laiko, dar pasivaikštome Nevėžio krantine, pašnekiname antis, apsukame senamiesčio kvartalą ir susėdame į automobilį.

Visai prieš Jonavą trumpam susigrumiame su pūga, bet jai neįveikti mūsų keturių varomų – pralekiame lyg pro stovinčią ir netrukus jau trepsime prie sporto arenos. Palaukiame, kol ant šelmiškai mirksinčio pėsčiųjų tilto virš Žeimių gatvės liksime vieni. Skubantys automobiliai apačioje primena mažas, spalvotas, burzgiančias dėžutes – ir pasaulis staiga atrodo labai paprastas.

Jonavos kalėdinių eglučių miestelis šiemet – „Gyvybės pilnas Kalėdų miškas“. Kiekviena eglutė pasakoja savo istoriją, o pati tradicija tampa gražiu bendrystės ženklu. Muzika, šviesos, juokas kviečia sustoti. Nusišypsoti. Gal prisiminti, gal pasidalinti gerumu. O gal tiesiog pasakyti šiltą žodį – sau ar kitam. Ir nepamiršti to, kas šiose šventėse iš tiesų svarbiausia.

Pagrindinė Jonavos eglė Sąjūdžio aikštėje akina balta šviesa. Šalia – pasakiška miško gyvūnų draugija: elniukai, lapės, pelėdos ir net užsimiegojęs ežys. Tai lyg šviesos sala, primenanti pasakas, kuriose Kūčių naktį gamta ir žmogus tampa nedaloma visuma, o gyvūnai prabyla…

Mes pastovime dar akimirką. Ir, rodos, nieko daugiau nebereikia. Kalėdos tyliai būna mūsų širdyse.

Grįžtame jau visai tamsoje – palei Nerį, pro gūdų, baltuose pataluose miegantį Neprėkštos mišką. Kelią nušviečia tik automobilio žibintai ir mūsų pačių mintys.

Ir kai tolumoje nušvinta Kaišiadorių šviesos, visi suprantame – niekur daugiau ir nereikia.

Namai. Namučiai. Mieliausieji. Mūsų Kalėdos.

Mūsų kelionių bičiuliai:

Respinas - reklaminė spauda

Leidybos įmonė „Kriventa“