Rytas kvepėjo belaukiama laisve. Nieko nebuvom suplanavę, bet būtent tame kartais telpa visas žavesys. Viskas prasidėjo nuo paprasto klausimo prie pusryčių stalo: „O gal šiandien – Anykščiai?“ Per pusvalandį gimė maršrutas – lyg spontaniškas pažadas pabėgti nuo kasdienybės. Greitai susirinkom būtiniausiaus daiktus, dar greičiau – nuotaiką, o dukros net juokėsi, kad pagaliau, bent kartelį, keliausim be guminių batų – gal todėl ši kelionė buvo kitokia, lengva ir šiek tiek pasakiška.
Pirmąsyk
sustojom Vidiškiuose – yra toks miestelis Ukmergės rajone, prieš pat nusukimą į
Anykščius. Anąsyk akies krašteliu pastebėjom viliojančią reklamą “Pilstomi
ledai”, tai šiandien tiesiog negalėjome nepasmaguriauti 😊
Vos
už Kavarsko, kur Šventoji ilga sidabro juosta vingiuoja per Anykščių kraštą,
1962-aisiais iškilo žmogaus rankų kūrinys — Kavarsko užtvanka. Čia veikia
ketvirtoji pagal instaliuotą galią hidroelektrinė Lietuvoje (po Kauno, Balskų
ir Antalieptės jėgainių), tyliai sukanti energiją iš upės srovių. Vėjo
nugairintas atitvaras neleido arčiau, bet ir iš tolėliau pajutom vandens
galybę.
Prie
kelio rymantys Ažuožeriai – rašytojo A. Vienuolio tėviškė, deja, gimtoji sodyba
neišliko, jos vietą težymi gyvatvorė ir stogastulpis. Ieškantiems kažkokios
istorijos ar grožio neverta ir gaišti.
Pasukom
ieškot Puntuko giminių 😊 Akmuo, vadinamas Puntuko broliu, pūpso Pašventupio
šile, maždaug pusiaukelėje tarp Ažuožerių ir Anykščių. Riedulys yra gerokai mažesnis
už Puntuką ir visai kitos kilmės, taigi, - nelabai ir brolis 😊 Pasakojama, kad senovėje prie Puntuko
brolio buvusi lietuvių šventykla, o ir legendų pynė apie akmenį – visai
nemenka…
Kol
sukiojomės, Reda pleveno Lietuvos didžiojo kelių atlaso puslapiais ir kaip mat
aptiko, kad iki Palatavio piliakalnio – tik mažas lankstas, ne ką tesugaišim. Istorikai
spėja, kad prie kelio Anykščiai – Troškūnai stūksantis gražuolis piliakalnis
yra būtent ta vieta, kurioje 1253 metais galėjo būti karūnuotas vienintelis
Lietuvos karalius Mindaugas. Iš tiesų, - vertėjo užsukti – užkopus kadaise puikiai
atrodžiusiais laiptais, atsivėrė įstabaus grožio eglių puošiami samanoti šlaitai.
Pasidairėm, įsiamžinom ir, linksmai pasišūkaudami, prisirinkom pilnas
rieškučias sveikut sveikutėlių grybų 😊
Anykščiai
mus pasitiko lyg iš pasakos – ramūs, žaliuojantys ir kvepiantys istorija… Neatsispyrėme
pagundai pasivažinėti siauruku ir tarsi grįžome į kitą laiką – mažas, beveik
žaislinis vagonėlis, mediniai suolai, tikras komposteris, lėti posūkiai ir
švilpuko aidas, rodos, priminė, kaip gera neskubėti ir mėgautis.
Akys
vis krypo į bažnyčią – nepaprasto grožio, stulbinančio aukščio, kurios bokštai,
beje, aukščiausi Lietuvoje, rodos, siekia dangų. Įžengus vidun, apgaubė šviesos
ir tylos derinys – lyg ore tvyrotų senų maldų aidas… Keistas, gal net
nepaaiškinamas jausmas, kai žiūrėdamas į bažnyčią, supranti, koks trapus, bet
kartu ir kilnus yra žmogaus troškimas kilti aukštyn…
Susimąsčiau – kur slypi Anykščių romantika? Gal - upės kalbėjime, kai Šventoji, lyg žaisdama, gaudo fontanų svaigulį…? O gal – seno parko takuose, kur rymo medžių šešėliai, saugodami supynių kasas...? O gal – tose siaurose akmenimis grįstose gatvelėse, kurios toldamos nutyla, tarsi norėtų pasilikti savo paslaptis…? Romantika čia ir paminkluose, liudijančiuose miesto atmintį, ir žmonėse, kurie šypsosi ne dėl kažkokios priežasties, o todėl, kad Anykščiuose taip gera būti… Ir mes būtinai būtinai čia sugrįšime – išgerti savo puodelį kavos, bet tai bus jau visai kita istorija… 😉
Šeimyniškėlių
piliakalnis, regis, paniro į gilią senovę – ten, kur kadaise pleveno dūmai nuo
medinės pilies ir aidėjo kovos ragai, šiandien tvyrojo rimtis ir gamtos didybė,
tarsi milžiniška kalva saugotų ne tik istoriją, bet ir pačią mūsų dvasią - juk prieš šimtmečius čia stovėjo pati didžiausia pilis Rytų Lietuvoje, gynusi šiaurinį mūsų valstybės pasienį.
Kai vėjas paliesdavo veidą, rodos, galėjom pajusti tą patį oro dvelksmą, kuriuo
kvėpavo senieji kariai – stiprų ir kupiną laisvės. Aplink viskas atrodė amžina:
žaluma, dangaus skliautas virš galvos ir net medinis pilies statinys už
nugaros… Deja, išbandyti visas čia siūlomas pramogas būtų užtrukę tikrai per ilgai…
☹
Liudiškių kalvą senieji anykštėnai vadino smėliakalniais ar net Anykščių „Sachara”, nes buvusi plika, pustoma vėjo, visai be jokio medžio. Šį kalną itin mėgo rašytojas Antanas Vienuolis, grožėdavęsis plačiai atsiveriančiomis Anykščių apylinkėmis, jis čia vėliau ir parinko vietą Jono Biliūno kapui. Kadaise parašytos stebuklinės pasakos “Laimės žiburio” prasmė virto akmeniniu rašytojo paminklu, sujungusiu visų mūsų godas apie laimę… Beveik kartu kopę tokie pat laimės ieškotojai, kaip ir mes, net suskaičiavo akmeninius laiptelius, sakė, - “iki Laimės žiburio - lygiai aštuoniasdešimt septyni”…
Jei
ne pušynai, Liudiškių piliakalnis, regis, žvelgtų į Anykščius iš aukštybių –
lyg amžinas sargybinis, virš Šventosios vingių matęs tūkstančius saulėtekių… Sakoma,
kad čia kadaise būta gynybinės pilies, bet šiandieną piliakalnis labiau priminė
vietą, kur istorija ilsisi gamtos glėbyje. Užstriksėjom laipteliais, atsikvėpėm
miško kvapų ir – tolyn… Bet Jūs nuvažiuokit pažiūrėt - čia tokia vieta, kur ilsisi akys ir mintys…
Tik per tvorą pasidairę į tyloje snaudžiantį "Labi parką", netrukus jau išmetėm inkarą prie Puntuko, o žmonių čia – kaip per atlaidus Pivašiūnuose, net įsiamžinti prie akmens teko palūkėti eilėje 😊 Puntuko akmuo - antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje, nors iki ano amžiaus vidurio, kol nebuvo atrastas Barstyčių akmuo, buvo laikomas didžiausiu. 1943-aisiais, 10-ųjų skrydžio metinių proga, skulptorius B. Pundzius per pusę metų riedulyje iškalė lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefus bei jų testamento žodžius lietuvių tautai, kad liktų amžiams. Prisiminimui sukrapščiau saujelę žemių, o šeimos archyvui liks graži dukrų nuotrauka.
O
kiek tolėliau į kalną – medžių lajų takas. Esu tikras žemės paukštis, bet šįsyk
tiesiog negalėjau sau leisti bijoti aukščio, ir metaliniu tiltu žengėm visa
šeima. Na, baimės nejutau, nebuvo kada apie ją galvoti – mėgavausi medžių
artumu, o neskubus ėjimas greta viršūnių
kažkuo priminė kadrus iš “Juros periodo parko” 😊
Smagu, įdomu, užburia, tiesa, - kol nepradedi leistis žemyn… O dukros su Reda
dar užsikabarojo į apžvalgos bokštą, iki pačios viršūnės, ir kad šūkavo iš
smagumo: “- Tėti, tėti!!!…” 😊 Lyg būtų ko triukšmaut 😊
Beliko menki kelionės trupiniai.
Kelias akimirkas sugaišom pamatyti varganą Šlavėnų dvaro, kuriame 1930-aisiais
lankėsi ir prezidentas A. Smetona, būtį, kiek daugiau gyvasties dar suradom
Pavirinčių dvaro sienose, o Kurkliuose tesustojom prie sinagogos ir bažnytėlės.
Lankėmės ten ir anksčiau, vaikščiojom, tai šįsyk taupėm laiką ir apie tai nė
nerašau, pasimėgaukite nuotraukomis 😊 Pamatyti Trainių
dvaro fragmentus nuėjau vienas. Prieš
daugiau nei šimtą metų tuomet kažkokiam Užpolevičiui priklaususiame dvaro
pastate buvo įkurta Rakaučiznos pradinė mokykla, o dar prieš trejetą metų tarp
šių sienų virė gyvenimas, aidėjo balsai ir vaikų juokas. Deja, nūnai čia - tik
skurdžios buities pėdsakai, liūdnas ir tylus senojo kaimo atsisveikinimas...
Štai toks smagus, kupinas atradimų ir
prasmingas buvo Šeimos šeštadienis – devynios valandos kelyje, bet be guminių
batų 😊 Ačiū, kad mus skaitote ir vertinate, mes dar tikrai
važiuosim ir rašysim... 😉
