Nebylus miesto grožis

Rodos, visai neblogai žinau Kauną, laikau jį beveik savu, bet vėl ir vėl aptinku žemėlapyje dar nematytų vietų... Reikia važiuot žiūrėt, kas ir kaip 😊

Dulkėmis nusimalu į patį Kauno pakraštį, į naujakurių kvartalus, kur asfaltas dar pilkuoja tik nedrąsiose svajonėse. Stoju pačiame Gluosnių gatvės gale, prie paskutinio namo. Kieme lyg neryškus šešėlis sušmėžuoja moters siluetas ir, kol susiruošiu paklausti, dingsta duryse. Laimei, po akimirkos žavios kaunietės šešėlis vėl atsiranda, ir aš drąsiai pasisakau, kas esąs, ko ir kodėl ieškau. Matyt, kalbu įtikinamai, nes moteris nusprendžia palydėti iki pat tikslo – Aleksoto geležinkelio pralaidos. Sako, čia gyvenanti neseniai ir niekada iki galo šlaitu nebuvo nulipusi. Kabarojamės 😊 Bandom juokaut, taip lyg ramindami save, kad viskas čia gerai ir visai smagu, bet aš jau mąstau, kaip reiks grįžti – bus reikalų... Kai sustojam ant visiškai stataus bevardžio upelio šlaito, mano gidė apsisuka grįžti... Pro nulėpusias Sosnovskio barščių ausis tolumoje matau pralaidą, bet reikia ieškoti kitos išeities. Sunkiai stenėdamas, beveik nukrentu tiesiai į upelio vagą, krantai išmirkę šaltinių vandeniu, ir mano neturistiniai batai akimirksniu prasmenga purvo tyrėj... 

Kapanojuosi kiek aukščiau, kabinuosi už žolių, paskui peršoku į kitą krantą ir pralaida mano džiaugsmui lėtai artėja 😊 Tik upeliūkštis tarsi subliūkšta, išsiliedamas į balą žolėse, - viskas, toliau nebenueisiu. Tamsėjančioje pralaidos angoje boluoja raudonų plytų skliautai, o išorės akmens akmenys lyg sakytų – 160 metų mums nė motais 😊

Geležinkelio juosta į Varšuvą anuomet, ko gero, buvo gerokai žemiau, bet visa istorija dabar pasilėpė po kelių metrų akmenų sankasa... Tiek čia to įdomumo, daugiau neįžiūriu, deja, eiti arčiau tiesiog negaliu. O grįžti sekasi dar sunkiau - kabinuosi sveikąja ranka į žolės kuokštus, šakas, slystu atgal, ir vėl bandau. Tyliai keikiuosi. Pagaliau – viršūnė ir gurkšnis vandens...

Siaurutėj Karkazų rato gatvelėj – nė neapsisukt. Kiek platesnėj vietoj nukišu autobusiuką pavėsin, ir ketinu eiti pėsčiomis – iki Genijų tilto dar liko kelios dešimtys metrų. Tik pasirodo, kad navigacija – prasta matematikė, mat, pasirodo, stoviu visai šalia jo, beveik ant tilto 😊 Yra tokia graži sakmė apie Ažuolę, Adeliją ir Ataurą, dar iš tų laikų, „kai Perkūnas ir Žemyna dar gyveno taikoje taipgi lemdami taiką terp žmonių, kalnų apsuptyje...“ Paieškokit internete, ką čia kopijuosiu, bet tai labai graži istorija apie šito tilto atsiradimą... Saulės zuikučiai žaidžia legvose Jiesios bangelėse, dugnas net spindi savo geltoniu, tikra kaimo idilija miesto pakraštyj 😊

O kad jau prašnekau apie kaimą, tai reikia pakalbėt ir apie Kopūstų lauką. Yra tokia erdvė painiuose Šančių kiemeliuose, nenustebkit 😊 Sako, jos pavadinimas kilo iš nuo caro laikų likusių karinių statinių, skirtų raugintų kopūstų sandėliavimui. Nuo XIX a. pabaigos iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ši vieta tarnavo skirtingoms kariuomenėms, kol ilgainiui liko nebenaudojama ir tiesiog pavirto šiukšlynu. Erdvę atgaivino Šančių bendruomenė, prieš keletą metų net sukūrusi operą „Kopūstų laukas“, kurioje visi vaišinami garuojančia kopūstų sriubos lėkšte... Taigi, - puikus pilietinės iniciatyvos pavyzdys mums visiems. O ranką pridėt dar yra kur ir čia, ir kiekvieno mūsų gatvėj...

Paskutinės akimirkos šiandien – į marias. Niekada nebuvau pažiūrėti jachtų mariose. Neslėpdamas ir nesigėdydamas purvu įmirkusių batų, tiesiog lėtai pasivaikštau krantine. Kerintis jausmas, kai uosto vartuose matai tolstančios jachtos atspindį, lyg baltas paukštis veržtųsi į laisvę... Tylus grožis.

Į savo gyvenimus nuolatos lyg laivus įsileidžiame naujus žmones. Kartais, deja, išlydime, net nepamojavę atsisveikinimui. 

Norim to ar nenorim, gyvenimas bėga tarsi nebyli upė.

Ieškokit Lietuvos

„Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka, – nesvarbu, kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai, ir niekad negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls, nespėji nė jos pavidalo įžvelgti, neišmanai, kaip su ja kovoti.“

/Vincas Mykolaitis-Putinas/

Stoviu terasoje, rytas dar markstosi, lyg neapsisprendęs, koks bus. Dangaus pakraščiai pajuodę, lyg nugyventa staltiesė, bet kažkur visai toli ir todėl neatrodo bauginančiai. Nusprendžiu važiuot.

Su kiekvienu nuvažiuotu kilometru murzini debesys vis arčiau, atsiplėšdami po gabalą pilko dangaus, o pirmi lašai tarsi karoliai skambiai atsimuša į priekinį stiklą visai prieš Kėdainius. Ir pasipila...

Talžomas lietaus šuorų, beveik atplaukiu į Dotnuvą. Pirmas mano tikslas – pažioplinėti sendaikčių parduotuvėj Dotnuvėlės g. 9. Gatvę randu nesunkiai, namą – irgi, kaip prizą – ir masyvią spyną ant plačių vartų, nors internete rašoma, kad ir šeštadienio rytą esame maloniai laukiami... Tiek to, numoju ranka, ir minu tolyn, gal dar grįšiu.

Nuo Dotnuvos iki Vincgalio dvaro – vos 9 kilometrai, visai neprailgsta. Pilkai mėlyną medinį dvarelį pamatau dar iš tolo. Ai, gražus... Stoju kelkraštyj, ir trumpute, vos kelių liepų alėja dairydamasis atsargiai pėdinu arčiau – nežinau, gal pasitiks koks piktas šeimininkas ar dar piktesnis ir alkanas kiemsargis. 

Nieko, visai nieko, ką galėtum pakalbinti ar bent pasilabinti, tiesiog stovėk kieme ir gėrėkis. Ir tikrai, nedaug tokių dvarų likę. XIX a. iškilęs Vincgalio dvaras dabar priklauso čia užaugusio Dariaus Svirskio šeimai, ir atrodo, kad sutvarkytas ir išpuoselėtas medinis rūmas šiandieną gyvena pačius geriausius laikus. Priploju žandą prie vėsaus stiklo ir prieblandoj įžvelgiu žibalinių lempų karolius, senus laiptus į viršų, rodos, ir maži vargonai įsispraudę kampe. Jei ieškot dvarų grožio, Jums tikrai reikia čia užsukti, rekomenduoju 😊

Šlapaberžės dvaras nuo gatvės pasitinka beveik tokia pat liepų alėja, tik lietus stipresnis. Marškinėliai permirkę kiaurai, džinsai ir batai dar laikosi, telefoną stengiuosi slėpti, bet viską apeit, nori ar nelabai, teks 😊 Perlipu besivoliojančią žolėje „STOP“ juostą ir einu arčiau. 

Kad ir labai nustekentas laiko ir žmonių, dvaras dar gyvas. Prieš gerą šimtmetį ryškų pėdsaką Šlapaberžės dvaro istorijoj paliko toks Mykolas Kvinta, 1906 m. gavęs jį mainais už Birštono kurortą. Kaip ir iš ko – nežinau, bet Šlapaberžėj šitas vyras anuo laiku padarė daug – subūrė šaulius, bažnyčioje iškovojo lietuviškas pamaldas, o patį dvarą pavertė tikru lietuvybės židiniu. Deja, būdamas vos keturiasdešimt vienerių, mirė 1932-ųjų liepos 11-ąją, jo palaikai ilsisi Šlapaberžės bažnyčios rūsyje. Paskui atėjo kolūkių laikai, vėliau dvaras virto butais, ir šiandieną iš gražios istorijos turim tik kažkada buvusį gražų parką ir prisiminimus. Labai noriu tikėti, kad paskutinis tos istorijos puslapis dar neužverstas...

Plyname lauke prie kelio lietus merkia vienišą koplyčią. Jėzaus pečius slegia sunkus kryžius, tačiau viena jo ranka pakelta, lyg rodytų kelią... Neužtrunku – merkia kiaurai...

Visai kuklutė Šlapaberžės Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia sovietmečiu buvo paversta grūdų sandėliu. Sako, net ir tuomet žmonės jautė jai pagarbą ir stengėsi grūdus pilti taip, kad neužpiltų altoriaus. Einu aplink. Aukštėliau esančiuose languose lyg viltimi šviečia balti angelų sparnai... Slėpdamasis nuo lietaus, dar kiek pastoviu už kolonos prie durų, tokia didelė - neapglėbt. Kiek žmonių čia praėjo, kiek istorijų žino šitos sienos...

Kelias į Zacišės viensėdį padabintas kaštonais, tiesa, nedaug, visai prieš dvarą. Bet net lietuje gražu 😊 Dotnuvos krikšto metrikų knygose Zacišių palivarkas minimas dar nuo XIX a. vidurio, nors šiandieną čia tikrai ne patys geriausi laikai. Ko tik čia nebuvo – ir kolūkio kontora, ir butai, ir net M.K. Čiurlionio meno mokyklos padalinys. Dvaras buvo grąžintas prieš sovietmetį jį valdžiusiai Jurevičių giminei, ir dabar jis – privačiose rankose, bet iki tvarkos ir grožio – dar ilgas ir sunkus kelias... Kažkur žolėse vagą kelią sunkiai randa Kruosto upelis, lyg laukdamas – kada?

Vėl veltui sugrįžtu pabandyti laimę Dotnuvoj – ta pati spyna... O Kėdainiuose, jau nurimus lietui, užsuku į gerų sendaikčių parduotuvę Gedimino gatvėj. Tiesą sakant, nė neprisimenu, ar kada esu čia ką pirkęs, bet labai jau geras laikas tarp gerų sendaikčių 😊 O štai bičiuliams pridarau nuotraukų – gal kuris kuo susigundys 😊

Vos 5 kilometrai nuo Kėdainių, Nevėžio intako Alkupio pašonėj, snaudžia Apytalaukio dvaras, kurio menėse kadais vakarodavo garsios Šiukštų, Karpių, Tiškevičių, Zabielų giminės. Apytalaukio rūmuose stovėjo senovinis iš ragų padarytų baldų komplektas, kuris 1900 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje laimėjo aukso medalį. Prieš du šimtus metų įveistas parkas prašyte prašosi žmogaus rankų. O garsieji rūmai... Ai, pažiūrėkit nuotraukas... Atidžiai pažiūrėkit – kokios skulptūros, koks fontanas, kokie balkonai...☹

Slysteliu ant įmirkusio šlaito, ech... Džinsai murzini, rankos – juodos, telefonas ir raktai guli purve... Gerai, kad nieko rimčiau, jau pakanka... :) Tik toks murzinas jau niekur nesuksiu, nors dar labai norėjosi į Jonavos sendaikčius ir automobilių šventę Šveicarijoj. Tebūnie taip. Mažos pergalės – irgi svarbios, o šiandien pamačiau tikrai daug.

Kiek tolėliau nuo rūmų – sovietmečiu juose veikusio pensionato ligonių kapinaitės. Kraupoka. Vienoduose lyg saugojimo kamerų durelės antkapiuose samanos jau paslėpė vardus, pavardes, metus, niekas šitų žmonių nepasiilgo... Arba tiesiog pasistengė pamiršti, nors paskutinieji ligoniai čia palaidoti jau po Nepriklausomybės atkūrimo. Bet tai - irgi istorija, nuo jos nepasislėpsi...

Apytalaukio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia šiandieninius bruožus įgavo prieš gerą šimtmetį. Bažnyčios rūsiuose ir šventoriaus kapinaitėse palaidoti Apytalaukio savininkų Šiukštų ir Zabielų palikuonys, bet kažką rasti sunku, įrašai senuose antkapiuose sunkiai įskaitomi. Akis užkliūva už kunigo Adomo Tiškevičiaus antkapio. Priekyje buvusi nuotrauka, matyt, seniai dingo, o štai antroje pusėje randu pašarvoto kunigo nuotrauką, niekur niekada taip nemačiau... Visai kaip Šventam rašte: „…ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos…“

Geros emocijos, lyg būčiau bent trumpai pagyvenęs istorijomis, kuriomis šiandien domėjausi.

Ieškokit Lietuvos. Ji kupina nuostabių dalykų.

Ačiū už kantrybę. Einu skalbti džinsų :)