Karas neturi spalvų

"Karių kapai yra didieji taikos mokytojai"

(Albert Schweitzer, Nobelio taikos premijos laureatas)

Seni, išblukę paminklai ir antkapiai kiekvieną užklydusį bent trumpam sugrąžina į praeitį, priverčia stabtelėti ir pagalvoti… Visiškai vienas stoviu Kaune, prie Aukštųjų Šančių karių kapinių tvoros. Nuo šalto metalo delnu nubraukiu ryto rasą ir neskubėdamas žengiu vidun…

Šios už miesto ribų dar XIX amžiaus pabaigoje įsteigtos kapinės buvo skirtos Rusijos carinės armijos Kauno tvirtovės kareiviams laidoti, bet per I-ąjį pasaulinį karą buvo visiškai nuniokotos ir išdraskytos. Tarpukario Lietuvos Vyriausybė kapines prisiminė 1923-siais, kai Nepriklausomybės atgavimo kovose žuvusių ar nuo ligų mirusių karių laidojimui skirtas sklypas senosiose Kauno miesto kapinėse jau buvo visiškai užpildytas. Karių kapai buvo ženklinami pagal 1927 metų projektą sukurtais kryžiais. Kapinės plėtėsi – iki 1929 m. buvo sutvarkytas pirmas Lietuvos karių palaidojimų sklypas, o iki 1940 m. – dar du sklypai. Rodos, šimtai tvakingomis eilėmis pečius surėmusių kryžių saugo atmintį…

Visai prie gatvės - Vyčio kryžius ir penkios pilko akmens stelos, kuriose iškaltos sovietų bei nacių režimų nužudytų Lietuvos karininkų pavardės. Mūsų proseneliai ir seneliai, ir kiekviena pavardė – mūsų tautos tragedija. Ir nėra tarp jų didesnės ar mažesnės… Paminklas iš tiesų turėjo stovėti Vilniuje, bet ten jam vietos taip ir neatsirado, bet gal čia ir geriau…

Tikrai ne visi žino ir prisimena vienintelį lietuvį-kosmonautą Rimantą Stankevičių, kuris nuo 1982-ųjų net kelis kartus rengėsi kosminiam skrydžiui į orbitinę stotį „Mir“, bet žuvo žemėje, nesuvaldęs lėktuvo. Knygoje „Lemties kilpa“ Edmundas Ganusauskas pasakojo, kad Rimanto mama, gėlininkė, sykį prisiminė: „Jis sakydavo – mamyt, koks aš laimingas, kad esu lietuviukas. Taip ir tardavo – lietuviukas.“

O už R. Stankevičiaus kapo, didingų šakotų ąžuolų paunksnėje, amžinojo poilsio atgulė lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno palaikai, bet ne iš karto po žūties, o tik 1964-ųjų rugpjūčio 12-ąją, kai gerokai apirusius karstus surado užmūrytus VDU medicinos fakulteto sienoje. Didvyriai baigė savo kelionę Šančiuose, tarp ąžuolų…

Grįžtu kiek atgal. Tuščias granito postamentas tik primena skulptoriaus Bogdano sukurtą paminklą “Karys”, žymėjusį  sovietų karių palaidojimo vietą. Pernai pavasarį sovietinius laikus menantį ir garbinantį simbolį buvo nutarta nukelti… Skulptūra “Motina Tėvynė” liko, prisipažinsiu, ir aš joje neįžvelgiu absoliučiai nieko, kas propaguotų sovietinę ideologiją. Tai tiesiog skausmo parklupdyta Motina, gedinti savo vaikų…

Lėtai einu alėja kapinių pakraščiu. Granitinėse stelose – šimtai, o gal ir tūkstančiai slaviškų pavardžių, atgrasus II-ojo pasaulinio karo aidas… Ir vis pasikartojanti frazė – “Слава героям”… Kažkodėl nejaučiu jokių emocijų, nė liūdesio, nė gailesčio, kokia čia dar “Слава…”

Rytinėje kapinių dalyje, link Nemuno – vokiška tvarka ir… lietuviška betvarkė, gal net gėda. Tvarkingomis ilgomis eilėmis rikiuojasi Vermachto kariams skirti kryžiai, kai kurie – net su žvakute ar gėlėmis, daug jų čia, beveik pusantro tūkstančio… O visai prie tvoros – netvarkingai suversti antkapiai vokiškais užrašais, visa krūva… Nežinau, kodėl, kaip, iš kur, bet taip neturėtų būti, vien iš pagarbos žuvusiems…

Bene pati neįdomiausia kapinių dalis – sovietmečio kariškių palaidojimai. Vieni gal krito nuo mūsų partizanų, kiti – per aplaidumą ar žioplumą, dar kiti – gal nuo ligos ar senatvės, kam dabar rūpi… Kai kurie antkapiai – jau be pavardžių, nunyko amžiams, kituose, net ir nesenuose – lietuviškos pavardės, užrašytos kirilica… Šitie, matyt tikėjo sovietais iki paskutinės dienos, net ir dešimtmečius gyvendami nepriklausomoj Lietuvoj.  

Pamažu traukiu link išėjimo. Akį patraukia vienišas akmeninis antkapis su kryžiumi, pasirodo, jis primena pirmojo lietuviško sklandytuvo bandymus 1911 metais. Daug vėliau įvykių amžininkai rašė, kad žmonių užtemptas sklandytuvas tikrai skraidė, pakildavo net į 40-50 metrų aukštį, bet 109-ojo pėstininkų Volgos pulko podporučikui L. Rudnevui viskas baigėsi labai liūdnai – sklandytuvas ore apvirto, trenkėsi į žemę, o nelaimėlis žuvo…

Ruduo tinka liūdėti. Pasilenkiu prie tako ir pagalvoju, kad skubėdami gyventi neretai taip ir nepamatom krentančio lapo ar gilės…

O kai kurie – ir viso gyvenimo… Tiesiog pernelyg skubam…

 

 

Pasiilgę Lietuvos...

Vėl „keliam bures“, šiandien planai ambicingi, laukia tikra piliakalnių “medžioklė” Ukmergės, Anykščių ir Molėtų rajonuose 😊

Iki Zujų piliakalnio kelią žinom mintinai, bandėm jį pasiekt jau pernai, tai aštuonios dešimtys kilometrų susisuka be nuotykių. Įvažiuojam toli į lauką, rodos, kiek čia to ėjimo, bet aukšti krūmokšniai dar šlaput šlaputėliai, o brautis jais tektų dar kelis šimtus žingsnių... Paliekam, kol viskas sušals, gal tada...

Jonydžių piliakalnį pamatom iškart nuo asfalto. Žemėlapis lyg žada lengvą pasivaikščiojimą, bet sodyboj mus pasitinka keturi stambūs aviganiai, net langą pravert kiek baugu... ☹ Laimei, pasirodo ir gerai nusiteikęs šeimininkas, greit atjungia elektrinį piemenį, nuramina augintinius ir net kiek palydi kalno link. Mudu su Reda matom karves anoj pusėj piliakalnio, dukrom nė nesakom – gal kokios nedraugiškos mėsaėdės 😊 Minutę užtrunkam įsiamžinti kalno šlaite, dar minutę paglostom mažyčius ponius ir sušokam į mašiną. Nieko čia daugiau ir nepamatysit – sovietmečiu stipriai buldozerių sudarkytas piliakalnis dabar virto tiesiog didele ganykla...

Vos už 3 kilometrų – Skiemonys. Medinei kaimo bažnyčiai – 120 metų, medžių šešėlyj rymanti mūrinė varpinė – pora dešimtmečių jaunesnė. Tarp pamatų akmenų išsiskiria keli seni antkapiai, vienas jų skirtas Maleckai, kurios vyras ar tėvas statė senąją kaimo bažnyčią. Stabtelim prie seniai nutilusio malūno ir vieškeliu traukiam link Palaimintojo Teofiliaus Matulionio tėviškės Kudoriškių kaime, kur atmintį saugo tik seni medžiai ir nauji kryžiai.

O kitoj Skiemonių pusėj – Melėnų piliakalnio likučiai, šiandien virtę tiesiog ariamu kalnu. Šalia prisiglaudusioj sodyboj mus pasitinka šviesi močiutė, 89-ių Bronislava Apolonija. Ilgai kalbamės, išklausom visą nelengvo senolės gyvenimo istoriją. Ir visai neskubam, taip smagu, lyg būtume savi...

Antakščių I piliakalnį randam lengvai, itin dailus status kalniukas rymo tuoj už išpuoselėtos sodybos, gal šeiminkų ir globojamas, nes šlaitai gražiai nušienauti, aplinka sutvarkyta, mūsų akys džiaugiasi. Va, užkopti – tikrai sunku, bet įmanoma 😊 Kažkur apačioj gurga upeliokas, įžiūriu siaurutę juodą vandens juostą. Rodos, pritilęs ruduo stebisi, kas čia ko ieško... Grįždami tiesiog pakelėj dar prisisemiam pilnus delnus miškinių, raudonikių, kazlėkų, bus tikrai gurmaniška vakarienė 😊

Dėl Antakščių II piliakalnio tenka palaužyt mašiną, o paskutinius porą šimtų metrų tiesiog brendam pieva. Tiesą sakant, nelabai yra ko ieškoti ir dėl ko stengtis – mažai čia tos didybės ir grožio, visą istoriją seniai suarė kolūkio traktoriai, o likučius slepia dirvonuojanti pieva. Bet faktas yra faktas – jau 407-asis mūsų aplankytas piliakalnis.

Ilgokai vargstam, ieškodami geresnio keliuko iki Maišiakulės piliakalnio. Pykstam ant navigacijos, ant peraugusios žolės, ant neišdžiūvusių balų ir ant visko pasaulyje, vienišoj sodyboj prie Suojo ežero sustojam paklausti. Na, aišku, – važiuojam visai ne tuo ir pačiu blogiausiu keliu, kuris tuoj baigsis... Sukamės atgalios, darom lankstą, klausiam dar kitoj sodyboj, bet ir teisingas keliukas galų gale nuskęsta neišmatuojamoj baloj. 

Nerizikuojam, aunamės guminius ir einam, juolab, žinom, kad priešakyj reiks perbristi Vastapos vagą. Jei bala – tik šiaip bala, tai vos 11,5 kilometro tekanti Vastapa – ohoho! Brendam atsargiai, mat dukrų guminiai žemi, vos kiek aukščiau vandens.

Tarp lapų sušmėžuoja merdintis malūnas, o šalia jo – ir piliakalnis, toks didelis ir paslaptingai niūrus. Seniai pastatyti laiptai į viršūnę pamažu pūva, lipam lėtai ir atsargiai dėliodami kojas. Viršuje nieko nėra ir nesimato – miškas ima viršų... Ir malūnas jau visai nebekvepia miltais, istorija išėjo neatsigręždama...

Jei ne tikslūs aprašymai ir žemėlapiai, į Runionių piliakalnį nė neatsisuktum. Stūkso sau didelis ir visai neišvaizdus kalnas prie kelio, daug tokių aplink, ne ką prastesnių. Bet istorikai juk nemeluos – žmonės čia gyveno dar mūsų eros priešaušryje, seniai seniai... Nužirgliojam per pievą iki šlaito įsiamžinti ir plepėdami grįžtam.

Alantos centre sustojam pailsėti ir kelionės pietų. Trikampę miestelio aikštę lyg įrėmina kažkada reikšmingiausiais buvę pastatai – dangun sminganti bažnyčia ir visai žemiška karčema. Vieną šoninės gatvelės namų puošia balta lentelė, bylojanti, kad būtent čia 11 metų gyveno Lietuvos piliakalnių tyrinėjimo „tėvas“ Petras Tarasenka. Kuklus akmuo tarp žolynų saugo pokario partizanų atmintį. Bažnyčia užrakinta. Ramybė. Kiek tolėliau nuo miestelio stovįs Alantos dvaras šiandien tapęs kultūros erdve, sutikta muziejininkė dar pakviečia vidun, bet maloniai atsisakom. Prie šoninių durų šmėžuoja linksmi ir puošnūs vestuvininkai... Gyvenam gyvenimus...

Gaigalų piliakalnį pamatom tuoj už ariamo lauko. Gali būti, sako istorikai, kad žmonės čia atsikėlė dar I-ojo tūkstantmečio pradžioje, bet šiandien randam tik iškasinėtą ir nustumdytą kalvelę be jokios pagarbos istorijai, tiesiog nutrypta ganykla, ir tiek. Gal nereiktų nė saugoti, jei jau taip, koks jau čia archeologijos paminklas...

Ne ką geresnio likimo sulaukęs ir kiek jaunesnis Avilčių piliakalnis, ant jo galima net užvažiuoti, nedrįstam tik iš pagarbos istorijai. Vėžėmis pievoje nupėdinam kelis šimtus metrų, grįždami pabandom paskanauti laukinių obuoliukų ir susiraukę rangomės į automobilį. Nieko gero.

Viską atperka ir savo grožiu nustebina paskutinis šiandien – laiptais padabintas Liesėnų piliakalnis, visai prie plento. Jauki poilsio aikštelė šalia – lyg menkas paguodos prizas už mašinos laužymą 😊 Gražu čia. Nuo didelės ir apvalios lyg blynas piliakalnio kepurės gyvenimas apačioje atrodo toks paprastas. Užverčiu galvą – pūkais balti debesys slenka kažkur į pietus žiemoti... Palei mišką, kur ryškūs vagų brūkšniai, šeima, o gal kelios, lenkia nugaras – šiltas savaitgalis bulviakasiui. Nerūpim mes jiems, pluša, nė neatsisuka, pamojuočiau 😊 O dar toliau, lyg pritūpęs už obelų, vienišas namelis vos matomu dūmeliu kutena dangų… Lėtai lipu žemyn, jausdamas dar vienos mūsų kelionės pabaigą, liko tik saugiai parvairuoti namo.

Už nugarų – jau net keturi šimtai dvylika įveiktų Lietuvos piliakalnių, gera tai žinoti.

PABAIGA.

P.S. Kiekvienos kelionės pabaiga yra naujos kelionės pradžia… 😉