Ką vadiname gyvenimu...

Gyvenimas Birštone pradeda įkyrėti… Jau beveik mintinai įsiminiau grindinio plytelių piešinį, laiptų skaičių į procedūras ir už lango stovinčių automobilių numerius… 😊 Ir todėl labai džiaugiuosi galimybe ištrūkti kur toliau, sulaukiu šeimos, sėdam ir lekiam…

Stabtelim tik įvažiavę į Prienus, prieš Greimų tiltą, pavadintą tėvo Juliaus ir sūnaus Algirdo Juliaus Greimų garbei. Pirmasis prieškariu ėjo miesto burmistro pareigas, o antrasis tapo kalbininku, semiotikos teorijos pradininku, mitologijos tyrinėtoju, eseistu.

Dešinėje gatvės pusėje – masyvus ąžuolo koplytstulpis Lietuvos vardo tūkstantmečiui atminti, toks šviežiai rudas, lyg vakar atsiradęs.

Sako, bet kurį darbą reikia pradėti nuo pasėdėjimo, o mes kelionę pradedam nuo garsiųjų Prienų čeburėkų, apie juos rašė ir rodė visi, kas netingėjo. Susigundom 😊 Reklama veikia – praalkusių svečių eilutė tvarkingai rikiuojasi net gatvėj. 

Trys moterys viduje pluša tikrai spėriai, visai neužtrunkam, ir skanauti rankas deginančių čeburėkų susėdam ant Nemuno kranto, prie “Žiburio” kalnelio. Skaniai čepsim, o aš pilna burna pasakoju, kad būtent šioje vietoje prieš 103 metus stovėjo Prienų gimnazija. Dabar „Žiburio” kalnelis tapo savotišku simboliu, ir rugsėjo 1-ąją čia susirenka visų Prienų miesto mokyklų mokiniai. Taip ir sako – “Eisim prie žiburio pasėdėti…” O čeburėkai – tikrai skanūs, maloniai nuteikia gomurį, dabar Prienuose visuomet turėsime du pasirinkimus – turkiški kibinai arba lietuviški čeburėkai 😊

Tik išvingiavę iš Prienų, sukam nuo kelio, į Nemuno salų paukščių stebėjimo aikštelę. Žaluma akinančios salos kiek toliau pasroviui, knibždėte knibžda paukščių. Keturiose salose įsikūrusios vienos didžiausių Lietuvoje mažųjų ir upinių žuvėdrų kolonijos, gausu ir kitokių paukščių rūšių, tai patikėkit - triukšmo lygis šioje gyvybės šventėje viršija visas įmanomas normas 😊 Pasibūnam, juolab, aikštelėje yra ką veikti ir dukroms, ir mums abiems, tik paukščius, gaila, daugiau girdim nei matom… Lyg kažkoks baltas skraidantis ir klykiantis chaosas 😊

Netikėtai grįžtam į Birštoną – pasirodo, miestelis lyg apkabina Nemuną, jo ribos – abipus tėkmės. Stilinga medžio nuoroda kviečia prie Kunigo šaltinio, stojam į eilę 😊 

Kodėl Kunigo šaltinis? Vieni sako, kad kadaise šaltinis buvo kunigo pievos šlaite, ir tik Nemunui išplatėjus, atsidūrė pačioje panemunėje. Kiti gi tvirtina, kad tarpukariu pasisemti vandens čia dažnai atplaukdavo kunigai iš Šablausko vilos Birštone, tai todėl taip ir pavadino…Kas ten supaisys, kaip buvo iš tikrųjų… Šaltinio vanduo itin švarus ir tyras, o savo sudėtimi panašus į Birštone pilstomą „Akvilę“. Ne veltui kalbama, kad vietiniai vyrai ir dabar turi tradiciją Joninių vidurnaktį nusiprausti prie šaltinio ir parsinešti gyvojo vandens. Mes irgi sočiai atsigeriam ir sklidinai prisipildom gertuves.

Paskutinė aikštelė – Nemuno kilpoje, jau visai visai prieš Birštoną. Matyt, kitu metų laiku čia būna daugiau gyvybės, nes vilos pakrantėje dar skendi visiškoje tyloje, lyg sustingę. Visas gyvenimas – už upės veidrodžio, ten – žmonės, piliakalnis, bažnyčia, krantinė, kuria kasdien neskubiai skaičiuoju žingsnius…

Sugrįžę į Prienus, dar užeinam į senasias ramybe alsuojančias miesto kapines, jose buvo laidojama iki 1961-ųjų. Čia ilsisi  visų didžiųjų mesto pastatų inžinierius Juozas Baranauskas, prelatas Jonas Valaitis, „Žiburio“ gimnazijos steigėjas Feliksas Martišius, kunigai, provizoriai, muzikai. Nutrūkę gyvenimai ir iki galo nebaigti darbai pamažu grimzta į užmarštį, laiko, o kartais ir žmonių niokojami nyksta užrašai antkapiuose, kapinės lėtai virsta parku… Atmintis išeina, užversdama paskutinį savo knygos puslapį…

Mėgaujamės laiku… Lyg rieškučiomis semtume akimirkas iš kasdienybės…Krantinėje žydi sakuros, dar visai jaunutės...

Kai šypsomės, kai neslegia ir neskubina būtis… Iš tiesų, gal per retai susimąstom, kad pernelyg dažnai nesuprasdami lyg kamuoliukais mėtomės “šeima”, “draugais”, “sveikata”, “darbu”. Tik...  “darbas” yra guminis, visa kita gyvenime – iš trapaus stiklo…

2023-04-22