Net ir laukimą galima
išnaudoti labai prasmingai... Žinojau, kad teks laukti, todėl iš anksto
pasidairiau žemėlapyje, ką galėtume pamatyti, per daug nenutoldami nuo
Olimpiečių gatvės, kur turėjome svarbių reikalų... 😉
Sustojam, perbėgam gatvę, ir beveik
tą pačią akimirką pamatom... tanką, tą tikrą sovietinį tanką, dabar tapusį
žiauraus karo simboliu. Sudegęs kažkur Ukrainos laukuose, Katedros aikštėje jis
tarsi primena ir liudija visos ukrainiečių tautos kančią... Kažkodėl jau
nebaisi, netgi nedidelė, tiesiog ugnies suniokota karo mašina...
Visai čia pat, tiesiog už
Katedros varpinės, pilkame grindinyje - dvi didelės bronzinės žmogaus pėdos. Iš
tiesų - tai 1989-ųjų Baltijos keliui atminti skirta plytelė, kurią į aikštės
grindinį įmontavo Vilniaus, Rygos ir Talino miestų merai, po plytele palikę
kapsulę su atmintuke įrašytu tekstu ateinančioms kartoms. Sustojam su Emilija
Marija, lyg padarydami gyvą grandinę...
Skvere link Neries – dar tikra
žiema. Visai nežymią kalvelę jau 50 metų puošia trijų barzdotų senolių biustai
iš dolomito, o kompozicija atidengta, švenčiant 650-ąjį miesto gimtadienį
(dabar – jau 700!!!). Skaičiau įvairiausias spėliones, ką gi tie trys seniai
reiškia – vieni sako, kad paminklas skirtas trims didiesiems Lietuvos valdovams
– Mindaugui, Gediminui ir Vytautui, kiti – kad čia tiesiog sutūpę trys
nykštukai, dar kiti – kad skulptūroje vaizduojami karys, artojas ir poetas.
Tolėliau taku – prieš 20 metų
atidengtas paminklas vieninteliam Lietuvos karaliui Mindaugui. Paminklo dydis
ir pati karaliaus poza puikiai perduoda visą karaliaus didybę. Paminklo
pagrinde - saulės kalendorius, kuriame sužymėtos ir pagoniškos, ir
krikščioniškos šventės, lyg liudijimas, kad Mindaugas nešiojo savyje abi
religijas.
Kitoje T. Vrublevskio gatvės
pusėje – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Man rūpi du dalykai
– parodyti Emilijai Marijai 1931-ųjų Neries potvynio vandens lygį, pažymėtą
sienoje ir pačiam pamatyti atminimo lentą Generolui Vėtrai (Jonui Noreikai).
Pasirodo, viskas telpa į vieną nuotrauką, nereikia niekur toli ieškoti 😊 Potvynio iš tiesų
anuomet būta baisaus, internete galima rasti ne vieną pasakojimą ir nuotrauką.
O apie Generolą Vėtrą gal geriausiai dar 1991-aisiais parašė Statys Yla:
“…Tėvynės meilė buvo jam brangesnė už viską. O tai yra tikroji žmogaus auka.“ O
atminties kūju nesudaužysi, nors tą ir bandė daryti buvę merai ir kitokie
pseudopatriotai…
Grįžtam atgal prie Valdovų
rūmų sienos, ieškoti bene svarbiausio dalyko, kurį norėjome pamatyti – labai
rūpi rasti bareljefą, liudijantį unikalią istoriją. “Monument Tito Livio
Burattini” – taip žemėlapiuose pažymėtas bareljefas, skirtas XVII amžiaus italų
mokslininkui Tito Livio Burattini. 1641 metais Tito Livio Burattini tapo
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo IV -ojo Vazos
sekretoriumi, vadovavo Abiejų Tautų Respublikos finansų reformai ir monetų
kalyklai, buvusiai Valdovų rūmuose.
Garsus išradėjas, fizikas, matematikas, architektas – žodžiu, - visų
galų meistras, dar 1675 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Misura universale“
pirmą kartą pavartojo terminą „metras“ kaip ilgio mato vienetą, pasiūlęs jį
vadinti „metro cattolico“. Tai reiškė, kad jis turėtų būti naudojamas visuose
katalikiškuose kraštuose, nors karališkasis įstatymas dėl metrinės sistemos įvedimo
buvo priimtas tik 1795 metais Prancūzijoje, tuomet pagamintas ir pirmasis metro
etalono prototipas. Metras Prancūzijos Mokslų Akademijoje buvo apibrėžtas kaip
1:10000000 atstumo dalis nuo pusiaujo iki Šiaurės ašigalio, matuojant per
Paryžių. O Tito Livio Burattini mirė 1681 m. Vilniuje, daugiau nei šimtu metų
anksčiau… Štai kokią istoriją primena bareljefas ant Valdovų rūmų sienos.
Stabtelim prie “Stebuklo” –
Katedros aikštėje yra ir tokia plytelė 😊 Sako, plytelė išpildys norą, jei užlipsi
ant jos ir apsisuksi aplink 😉 Dabar
lauksim, nors plytėlė visai nedidelė, kas žino, gal išpildo tik mažus
stebuklus… 😉
Pasukę namo, dar sustojam
siaurutėje A. Juozapavičiaus gatvelėje, prie namo, pažymėto 11 numeriu. Čia,
giliai kiemuose, ant saulės nutviekstos kalvelės – vienintelė Lietuvoje
Vilniaus armėnų apaštališkoji bažnyčia, toks visai mažas namelis, maždaug 10
žingsnių palei sieną, gal ir tiek nebus… Sakau “maždaug”, nes bažnyčia – už
tvoros, o varteliai – užrakinti. Bažnyčia stūkso XVIII a. menančių švento Rapolo
kapinaičių vietoje. Pačiame sklypo centre – trys kapai su metaliniai kryžiais.
Jau tik namuose sužinau – jie skirti pagerbti žuvusiems Armijos Krajovos
kariams. Iš tiesų, keista atminties vieta…
Riedam greitkeliu, ir mintyse
dar kartą perkratau šios dienos įspūdžius. Akimirką šmėsteli karalius
Mindaugas, Baltijos kelio pradžia, Generolas Vėtra…
Smagu. Lyg nedidelis pavasario
stebuklas, sutilpęs į 3600 sekundžių... 😊
2023-03-06
