Svetimų kraštų nebūna

Pirmąjį šios dienos tašką pažymim Ringauduose. Radę kelis metrus pavėsio automobiliui, einam žiūrėt 2005 metais nuo Nemuno į miestelį atvežto 20 tonų sveriančio akmens. Ant jo saulėje kepa tik tik mokslo metus užbaigusios guvios pradinukės, paprašom padaryt pertrauką, kol įamžinsim, tylėdamos nulipa 😊 O akmens tikėjausi solidesnio, man šiaip sau... Apmaudą užkremtam kruasanais 😊 Dabar geriau 😊

Kačerginėje kiek sutrikdo gatvių remonto ženklai, bet Šv. Onos koplyčią randam greitai ir nesunkiai. Koplyčia pastatyta per keturis mėnesius 1998-aisiais pagal dar prieškariu parengtą ir dabar kiek pakoreguotą V. Landsbergio-Žemkalnio projektą. Tik ką baigėsi kažkokia privati ceremonija, nenorim lįsti, bet geraširdis pusamžis vyras, gal kunigas, pakviečia apsidairyti vidun. Gražu. Dar kiek pasivaikštom jaukiame Liepų parke prie Nemuno ir traukiam tolyn…

Ežerėlio centre stojam prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Parapija dar tik švęs trisdešimtmetį, o pati bažnyčia – buvę miestelio kultūros namai. Supratom iš karto – sovietinis stilius, jokio veido ir bent menkiausios tikėjimo šviesos menkučiuose languose. Seni namai gatvėje - irgi lyg iš sovietinio inkubatoriaus. Čia istorijos neieškokit. Dar nusišypsom prie paminklo Ežerėlio durpynui, toks nekasdieniškas...

Nusiperkam ledų, ir miškais, atsispyrę navigacijos pagundom, ieškom kelio į Braziūkus. Miškas gražus, kelias geras, tiesa, siauras, prasilenkti jau sudėtinga. 

Bet greitai išlendam prie Liepos motinėlės, storiausios (8,4m.) ir vienos seniausių liepų Lietuvoje. Medžių medis, jam - apie 300 vasarų ir žiemų… Kiek virš galvų kabo koplytėlė, o į dabar jau užbetonuotą drevę anksčiau sutilpdavo 7 žmonės, net sunku patikėti. 

Sutinkam vietinius, anie kaip saviem pasibėdavoja stringančiu bažnyčios remontu, paporina, jog būtent čia buvo filmuojamas serialas “Bruto ir Neto” ir kad ne visi kaime patenkinti naujutėliu asfaltu. Patrepsiu koja į juodą akmenukų mozaiką - geras, laikys ilgai, teks priprast 😊

Vėl miškais. Tai kokį kryžių pamatom, tai gražią rodyklę, net ne visur spėju stabtelėt – kelias tikrai geras, na, kiek dulka. Vietoj kaimo gatvių visur - Garankščių kelias, pirmasis, antrasis, trečiasis, ir taip – iki aštunto…

Išlendam į Višakio Rūdą, moteriškasis Redos pradas žvilgsniu suranda sferinį gatvės veidrodį, būtinai reikia pasižiūrėt 😊 

Anapus gatvės – neišvaizdus paminklas šiose apylinkėse gimusiam trumpiausiai, tik vieną mėnesį, dirbusios prieškario Lietuvos vyriausybės pirmininkui Pranui Dovydaičiui. Mūsų nuostabai, bažnyčia pravira, beje, tai didžiausia medinė bažnyčia Lietuvoje. Jeigu apibūdinti vienu žodžiu – LABAI. Šviesi, jauki, šilta, akys ilsisi, žvelgdamos į dailiai sugulusių rąstų sienojus. Nė vieno žmogaus, jokio krebždesio ar pašalinio šurmulio. Tik tikėjimas. 

Kiek paklaidžioję, kaimo gale surandam šaltinį, sako, turintį stebuklingų galių. Aukštėliau – koplyčia iš senosios kaimo bažnyčios rąstų, kita - virš šaltinio, su švč. Mergelės Marijos skulptūra. Yra net Marijos apsireiškimų sąrašas su datom, bet kažkodėl baigiasi 1990-aisiais. Susimąstau – ar jau viskas šioj žemėj tvarkoj, ar kažkas nutiko su apsireiškimų chronologija, kad nesirodo? …

“Bagotoji” dzūkų tarme reiškia “turtingoji”. Pasakysiu – Bagotosios kaimas turtingas gerais žmonėmis ir pelėdomis, gausybė jų kiemuose ir atvirose erdvėse, beveik trys dešimtys, net žemėlapis yra. Pasilabinam, kalbamės, bibliotekininkė Rasa ir pelėdų vietas išvardija 😊

Prie vienos iš pelėdų atpažįstam Deivį su Renata, matyt, filmuojasi kažkokiam TV projektui. Prisimenu, kad mūsų autografų kolekcijos albumas liko namuose… ☹ Užeinu į bažnyčią, duryse – senas masyvus raktas, batai prie slenksčio, kiek toliau – piniginė. Pasirodo, vietinė močiutė taip užėjusi… Šypsomės vienas kitam, klausau bažnyčios istorijos, nors visa ji – trimis sakiniais ant bažnyčios sienos, trumpai, aiškiai ir suprantamai. Pavargusių rankų nuzulinti klauptai, laiko nublukintos bažnytinės vėliavos kampe, bet viskas taip šiltai ir jaukiai… Prisimenu savo vaikystės kaimą… Juk kiekvienas tokį turime, kur šilta, jauku ir tiesiog paprasta būti.

Paskutinis posūkis ties labai keistu kryžium – “Jūrės miestelis 5km”. Mums tik prie koplyčios, bet čia nepasiseka, net šventorius užrakintas. Vėl guodžiamės kruasanais 😊 Skaičiau, kad pastatyti Jūrėje maldos namus norėta dar 1937 metais, bet šioji koplyčia pašventinta tik paskutinę 2008-ųjų pavasario dieną. Pasirodo, štai koks jis - gražiausias paminklas žmonių bendruomenės stiprybei ir tikėjimui…