Brazių šeima. Kelionių istorijos: Šalia Vokės srovės

Kai pagalvoji, kiek nedaug tos Vokės tekėjimo, nepilni 36 kilometrai, o istorijos aplink ją – šeši su puse šimtmečio. Legenda pasakoja, kad gilioje senovėje prie Vokės upės gyvenusios 6 laumės seserys, kurias žmonės vadinę Vokėmis. Jos buvusios klastingos, savo žavesiu pakerėdavusios vyrus ir juos paklaidindavusios miškų tankumynuose. Kur tos seserys gyvenusios, ten ir atsiradusios 6 Vokės gyvenvietės - Baltoji Vokė, Juodoji Vokė, Kauno Vokė, Mūrinė Vokė, Metropolinė Vokė ir Trakų Vokė. Visos Vokės jau senokai tapo Vilniaus miesto dalimi, tačiau jų istorijos susiklostė skirtingai...

Sukam prie Mūrinės Vokės. Riboženklį ištrynė laikas, nors visai nesenose nuotraukose jis dar yra, visai prie Vokės užtvankos. Ši apžabojo Vokę dar XIX a., prie užtvankos buvo pastatytas grafo Tiškevičiaus popieriaus fabrikas, veikęs iki praeito amžiaus septinto dešimtmečio. Fabriko seniai nebeliko, o vandens sukamos elektrinės mentės toliau kažkam žeria pelną. Bet viskas atrodo baisiai. Ir užtvanka, ir elektrinė, ir kiek mažiau istorijos menantys fabriko cechai būtų puiki dekoracija filmams apie karą...

Kiek aukščiau pasroviui – Trakų Vokė. Beišnykstančio akmeninio grindinio likučiais leidžiamės žemyn, ieškoti kabančio tilto. Yra! Eiti aukštai virš vandens girgždančiomis jo lentomis – šioks toks iššūkis, bet smagu 😊 Aukštėliau pylimu pradunda traukinys, signalizuoja, mes išsišiepę mojuojam 😊

Dvaro rūmai ir parkas – puikūs, aplink esantys kiti dvaro statiniai – jau beprarandą žavesį, virtę administraciniais pastatais, socialiniais būstais arba tiesiog kenčia nelabai orią senatvę. Beje, norintiems pasmalsauti viduje tektų susimokėti 3EUR, mes nesusigundom. Atvažiavom tiesiog pasivaikčioti...

Grafų Tiškevičių šeimos koplyčia, stovinti dvaro sodybos pakraštyje, dabar virto bendruomenės maldos namais, pakalbintas kunigas maloniai mus įleidžia vidun ir šypsodamasis dar palaimina 😊 Nepasiseka – namie pamatau, kad nuotraukos nepavykę... Prie koplyčios vakarinės sienos - antkapis paskutiniam grafui Jonui Tiškevičiui (1896–1939), šalia - antkapio postamentas koplyčios sargui Tadeušui Kunskiui, 1883 m. žuvusiam per koplyčios apiplėšimą. Neramūs laikai buvo... Pašneki parapijietė, žavingu akcentu laužydama liežuvį, papasakoja koplyčios istoriją ir dabartį. Dėkojam ir skubam toliau.

Senąjį Gardino plento tiltą, vadinamą Kazbėjų tiltu (šalia – kaimas tokiu pavadinimu) per Vokę randam lengvai, tiesa, ne iš tos upės pusės, nei reiktų, o jis – nepravažiuojamas 😊 Laikas, žmogus, rūdys daro savo negailestingą darbą – lentos papuvę, liula lyg pelkė, na, jokio saugumo jausmo. Tiesa, vietiniai drąsiai žingsniuoja, varosi dviračius, matyt, pripratę, tiltas taip stovi jau ketverius metus. Upės kilpa čia gražiai išsirietusi, marguoja baidarių spalvomis. Gyventojai neleidžia tilto griauti, o naujam – nėra pinigų. Taip ir gyvena, iki nelaimės...

Gražiausia, ką pamatom Vaidotuose, - Šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo bažnyčia. Kaip aš sakau – „iščiupsenta“ kiekviena žolytė, kiekviena plyta ar lentutė, tarsi koks smėlio spalvos atvirukas 😊 Mūsų nuostabai, aptinkam praviras rūsio duris. Žengiu žingsnį, laukdamas kokio šurmulio ar pabarimo, bet tylu... Ir iš tiesų, kalbėti nėra kam, mat Reda randa šviesos jungiklį, ir abu kiek nustembam, taip lengvai patekę į laidojimo rūsį... Užrašai ant plokčių – lenkiški, kai kurios laidojimo nišos – senų seniausiai išplėštos, o gal net niekad nebuvo uždengtos. Smalsu, bet jokio smagumo 😊

Kiek tolėliau – merdintis Vaidotų malūnas, lyg ir pramogoms ar svečiams priimti, bet panašu, kad paliktas pats sau... Šniokščia Vokė... Už kelių gatvių - Vaidotų piliakalnis, bet tokiu metų laiku prasibrauti stačiais tankiai sužėlusiais šlaitais – jokių šansų. Paliekam.

Čia pat – Baltosios Vokės dvaras, net nespėju įsibėgėti. Griūva akyse, net vietinis praeivis perspėja nelįsti po skliautais. XVIII a. dvarą pastatė Vaidotų bažnyčios fundatorius Lenskis, o dabar juo rūpinasi valstybė... Matyt, per toli nuo pagrindinių kelių, nesimato, tai toks ir rūpestis – laukti, kol sugrius... Išlikęs tvenkinys, nors žolėse jo beveik nesimato. Vienas ūkinis pastatas dar naudojamas, kitas, kaip ir dvaras, smenga į istorijos duobę...