Akmens ir vandens. Dviese.

Grįžtam prie Tartoko, pažadėjau sau prieš mėnesį. Kelio nedaug, nespėjam nė pasikalbėti. Gamta už lango kupina spalvų, net akys raibsta, kiek geltonos, žalios, žydros... Stojam visai prie Jonavos rajono ribos, prieš pat tiltą per Lomeną. Anot istorikų, žmonės čia gyveno jau prieš 4000 metų... Sunku suvokti. Neris, Lietava, Tartoko piliakalnis – viskas šalia. Klupdami aukštoje žolėje, leidžiamės visai prie upės vagos. Akmens, kurio ieškom, ir kurį mačiau prieš mėnesį, nėra :)

Brendam krantu pasroviui – va jis, gražuolis, jau visas pasislėpęs žolėse ir samanose, o juk prieš mėnesį lengvai pamačiau net nuo kito kranto. Jau visai visai šlaite, tarsi susikaupęs šuoliui į upę, atsigaivinti. Puikus, ryškioje žalumoje dar gražesnis.

Lendam po tiltu, tikėdamiesi pakrante pasiekti Neries ir Lomenos santaką. Kur tau... Neįžengiami brūzgynai ir milijonai alkanų uodų veja aukštyn į pievą, toliau nuo upės.

Siauručiu žvejų pramintu takeliu numynę gerą lankstą, išlendam tiesiai prieš Lietavos žiotis kitame Neries krante. Gerai, kai žinom, esam ten buvę, o šiaip – tarsi siauras griovelis pakrantės žolėse. Kiek aukštėliau - paskutiniai Lomenos metrai... Tingiai, tarsi nenorom liejasi į Nerį ir dingsta... Pamiršta valtis aname krante – lyg apleistoj prieplaukoj. Ir visiška upės ramybė, nė krepšt...

Grįžtam, glostydami senutėlių obelų žiedus. Žmonės jau kadais išėjo, o medžiai tebedovanoja savo žydėjimą...

Suburzgus varikliui, Reda aptinka žemėlapyje apleistos ligoninės koordinates, visai šalia, tik 7 min. kelio. Sukam atgal. Pasirodo, tai tik nebaigtas statyti reabilitacijos centro korpusas, žiauriai neatsakingai išmesti į balą mūsų visų pinigai. Tuščios langų ir durų akys, ilgi, platūs, bet niekada gydytojo chalato nematę koridoriai, lifto duobė. Bendra mūsų gėda, lyg monumentas aplaidumui...

Apsukam ratą trupančiu asfalto taku ir traukiam namo, pakelėj dar sustoję pasigėrėti pievoje dūkstančiais žirgais. Tobulas grožis.

Vakaras, lyg gaivus oro gurkšnis...

Tarp dievo ir žmogaus darbų

Trečdalį paros su maloniais (pastarųjų, laimei, gerokai daugiau...:) ) ir kitokiais žmonėmis prabendravęs Kaune, bėgu iš miesto. Toks darbas :)

Bet bėgu ne namo, o į priešingą pusę, trauksiu Nevėžio pakrante.

Vilijampolės kamputyje, surinkęs visą gatvės duobių kolekciją, surandu Veršvų kapines. Tolimiausiame jų patvoryj – dešimtis kunigų kapų, kuriuos žymi vienoje linijoje stovintys originalūs akmeniniai antkapiai. Tai tarsi istorijos aidas iš ano amžiaus, kapai čia buvo perkelti, kadais naikinant kapines Vytauto prospekte. Nei gėlės, nei žvakės, nei žmogaus...

Išsikepurnėju iš Kauno, iš karto stoju. Aukštas masyvus metalinis kryžius pakelėje žymi partizano, Lietuvos laisvės armijos įkūrėjo, brigados generolo Kazio Veverskio žūties vietą. Visai šalia – išlikusios betoninės senojo Raudondvario tilto per Nevėžį atramos, tai buvo ilgiausias vienos angos tiltas prieškario Lietuvoje, net 106 metrų ilgio, deja, jo istorija baigėsi antrąją ano karo dieną... Vargais negalais nusileidžiu prie upės, bet pakrantės medžiai slepia betoną, nelabai ką daugiau ir nufotografuosi. Reiškia, užteks tiek.

Kelias pakrante siauras, beveik kaip šaligatvis, prasilenkiant reikia trauktis. Aštrių pojūčių ieškantiems – gera trasa :)

Pakeliui – status posūkis aukštyn, Užliedžiai. Nepraleidžiu progos užsukti į Sodų gatvę, čia, pačiame jos gale, - Henriko Daktaro pilis. Tiesiog norėjau pamatyti, kiek ten tos likusios didybės, prisipažinsiu – nuvylė... Net nuotraukos tokios pilkos ir bedvasės... O šiaip – nykus kaimiūkštis.

Vėl raliuoju, posūkiuose vis sujuoduoja Nevėžio vaga, kažkuriame keliuke pametu niekuo nepažymėtą Bivylių dvarvietės vietą, kažkokias kaimo kapinaites. Tokiu pačiu stačiu šlaitu pūškuodamas ieškoti Muniškių bažnyčios, pačiame kalno viduryje prasilenkiu su nutrūktgalvėm mergiotėm ant riedlenčių. Atsisėdę, plikom alkūnėm ir galvom – tiesiai žemyn, net šiurpuliukai nueina... Bažnyčia beveidė, primena seną kolūkio kluoną, paskui „pasigūglinu“, - iš tiesų, joje ilgą laiką buvo grūdų sandėlis. Langai aukštai, nieko nematau, kiek besistengtum, neprišokinėsi. Šventoriuje – kelios pamirštos kapavietės, žolė tuoj tuoj pasieks kelius... Trūksta dievo dėmesio ir žmogaus rankų šilumos...

Visai prieš Babtus, ant Stabaunyčios kalno, – koplytstulpis Dariaus ir Girėno skrydžiui atminti. Ilga jo istorija, nuo 1933... Kai po 3 dešimtmečių sovietai nugriovė, žmonėms pavyko išsaugoti skydą ir metalinę lentelę su įrašu, ir nuo 1989-ųjų koplytstulpis vėl stovi. Vieta labai super – apačioje visu grakštumu išsirietęs Nevėžis, toli toli želmenyse lyg maži balti pūkučiai sutūpusios gulbės, ir žalia, žalia, žalia vėjyje...

LIE-TU-VA.

Jau visai miestelyje pasuku pažiūrėt senųjų žydų kapinių, šiaip to nedaryčiau, bet tik šimtas metrų nuo gatvės. Verta – kukliai, jaukiai ir stilingai išsaugota atmintis.

O žiūrėdamas į kitąmet jubiliejų pasitiksiančią Babtų bažnyčią galvoju, kad ją remontavo tuo, kas liko nuo kitų Dievo darbų – sienos nuteptos skirtingais dažais, šventoriaus tvora – irgi pusiau kitokia, net turėklas prie durų – irgi nuo kažko atlikęs... Kažkaip padrikai... Ir tie paminklai Vyties kryžiaus kavalieriams – kaip iškepti vienos šeimininkės... Tiesa, viena iš šventoriaus vartų plytų – su įspaustu užrašu ONIEWIEZYK O.K., matomiausioj vietoj, gal kam įdomu... ;)

Labūnavos dvaro bokštą pamatau iš tolo. Ieškodamas geresnio kadro, nuo medžių alėjos brendu gilyn į rapsus, kojos klimpsta. Grįžtu, mintyse rankiodamas nevisai gražius žodžius :) Bokšto sienoj – atminimo lenta per tolimų 1946-ųjų Kalėdas čia žuvusiems partizanams. Plazda Trispalvė, kažkur tolyn kviečia vieškelio styga...

Liūdna Vainikų gatve suku link bažnyčios, ji įrengta dvarininkų Zabielų memorialinėje koplyčioje pačiame kapinių centre. Prie pagrindinių durų pasitinka Jėzus Kristus ir Mergelė Marija, už kelių žingsnių - Vytauto Didžiojo ir šv. Kazimiero skulptūros. Tyla ir ramybė.

O pats kaimas – lyg pasiklydęs tarp epochų... Pačiame centre – paminklas kolūkio jubiliejui, tolėliau – atminimo akmuo sovietmečio alytnamių kvartalui ir vandens bokštas laiko išdaužytais stiklais... Prie europiniais pinigais sutvarkytos užtvankos – per dešimtmečius atgal bloškiantys atviri WC. Nesusižaviu :)

Vandžiogala. Bažnyčia rėžia akį pernokusiu geltoniu, šventoriaus antkapiuose – lenkiškos pavardės, lyg vaikščiotum kur Suvalkuose ar dar toliau. Yra ir paminklas Nepriklausomybei, bet kad jau baisiai baisus ir jis pats, ir fonas už jo, neįamžinu.

Už kelių kilometrų – Ibėnai, dar viena nelietuviška istorijos salelė. Po 1863 metų sukilimo Kauno gubernatorius kaimą sudegino, o ištremtų lietuvių vieton atkėlė rusų sentikius. Stovi cerkvė – irgi lyg iš to, kas liko. Aplipdyta, užmūryta, kalta-apkalta, gal Dievas jos nė nežino... Prisimenu cerkvę auksiniais kupolais Kaune...

Nepasidavęs navigacijos gundymams nukirst kampą kelio mišku, bet ne ką daugiau užtrukęs, suku į Sitkūnus. Visada nuo greikelio matom tas antenas, bet va iš arčiau – pirmą kartą. Užverčiu galvą – dešimtys metrų viršun, laikantys lynai – poros pirštų storio, nė nekruta. Dešimtmečių tujų pavėsyje – du sausi lyg ir fontanų dubenys, prie medžio koplytstulpių – iki kitos atminimo dienos pamirštos puokštės ir žvakės. Išėjo žmonės – nereikia ir istorijos... O pati radijo stotis beveik septynis dešimmečius gyvavo nuo 1951-ųjų. Kontrolės postas, tvora, kareivinių stiliaus namai šalia gatvės – tokie man atsiveria Sitkūnai... Ir antenos, ilgos it smilgos... Pamatau ir parsitempiu plytą su įspausta S raide, bus prisiminimui arba kam dovanų :)

Tiek šiandien pamatytų istorijų ir gyvenimų, nuo kryžiaus iki bokšto, nuo posūkio iki paskutinių vartų... Kažkur skaičiau mintį – mes visi žinome, kiek turime pinigų, bet nežinome, kiek dar turime laiko. Tai va – šitą laiką išleidau gerai ir prasmingai... :)