Šiapus ir anapus Neries

Šeštadienis, 9 val. ryto, ir mūsų šeimos ekipažas pajudėjo Padalių kelto link, aplankyti Širvintų rajono piliakalnių. Saulė šviečia, nuotaika puiki, pradžioje atrodė, kad kelionė tebus lengvu pasivažinėjimu. Išvažiuodami papasakojom dukrytėms apie Gudienos dvarą, istoriją menantį nuo 1510 metų, ir kadais čia buvusią plytinę, kurioje degtos geltonos plytos tebedžiugina akį Kaišiadorių katedros mūruose... Pirmas trumpas sustojimas – Gudzenka, čia kažkada buvo totoriaus Aziulo dvaras. Prie kelio – koplytėlė su Marijos statulėle iš Šiluvos. O šiaip – lenda į akis kaimo skausmas, kaip ir visur Lietuvoje...

Toliau – Ilgakiemis, kuriame prieš bene 70 metų buvo dvi plytinės, pagamindavusios bene 300000 plytų per metus, dar toliau - Kasčiukiškių dvaro liekanos, Stabintiškių kaimas.

Koplytėlė šalia posūkio į Gudzenką

Kasčiukiškių dvaras pirmą kartą paminėtas 1567 m. Nedaug beliko...

Vieškelis jau dulka saulėje, bet mes vieniši kelyje, netrukdo. Eirogalos koplytėlė pastatyta prieš 117 metų vietos šaulių rūpesčiu, sovietmečiu buvo nugriauta, ir antrą gyvenimą gavo tik 1990-aisiais... 

Antras Eiriogalos koplytėlės gyvenimas

Apie Eiriogalą užrašyta daug legendų, esą čia plytėjo kunigaikščio Airio žemės, buvo tunelis iki Kernavės, o kadais tyvuliavęs ežeras su jame prasmegusiu miestu išdžiūvo... Budelių piliakalnis. Dar puikiai menam, kaip čia visai neseniai plušo Lietuvos kariūnai, uoliai darbavosi didžiai gerbiamas mūsų meras, paskui visi pulku giedojo Tautišką giesmę. Va va, šventės baigėsi, o piliakalnis liko... visai neprivažiuojamas. Juk kariūnai dirbo veltui, o keliolika mašinų žvyro juk baaaaaisius pinigus kainuoja... Ir rodyklės, matyt, brangios, nors kam jos reikalingos, jei toks garbus valdžios darbų įrodymas neprieinamas... Klampynės neįveikėm. Gaila.

Antras keliukas link Budelių piliakalnio. Toliau - dar blogiau. Pirmo posūkio nefotografavom, ten tas pats.

Pralaida po keliu link Padalių kelto

Padalių keltas

Padalių kelte mus pasitiko miela keltininkė, senojo keltininko Jurgio Dzeventausko proanūkė, ir už minutės kitos mes jau buvom Čiobiškyje, kuris istoriją skaičiuoja nuo 1528 metų. Čiobiškio tiltas per Musę atidarytas 1934 m. liepos 22 d., jis pavadintas lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardu.

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tiltas Čiobiškyje, iškart už jo - malūnas.

Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1816 m. Užrakinta, kaip ir visur. Kadais įspūdingo dvaro liekanos – irgi už tvoros su spynomis. 

Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Prieš kelionę daug skaitėm, bet šiandien nesiryžom ieškoti kažkur šalia miškuose esančio Rynos urvo, sako, giliai miške, gerą gabalą tektų eiti pėstute. Tiek to... Janionių piliakalnis arba Pikuolio kalnas – bene vienintelis Širvintų rajone, kurį galima pavadinti „renovuotu“. Tikrai gražu, miela akiai. Tik va privažiuoti prie jo – beveik neįmanoma. Plaukėm purvu, klimpom, net vienas kitas negražus žodis išsprūdo... Bet patiko, verta pakentėti. Ir legendos apie Pikuolį baugios, bet gražios.

Link Janionių piliakalnio plaukte plaukėm purvu

Janionių piliakalnis

Čia nutarėm sutaupyti laiko ir kilometrų, ir link Pasodninkų piliakalnio pasukom miško keliukais. Aha, kur tau... Sunkiai įveikiamos balos ir užvirtę medžiai privertė ieškoti kito kelio. Tiesa, miške radom pasislėpusį žolėse paminklą 1946-aisiais žuvusiems Didžiosios kovos apygardos partizanams. Kas jį čia belanko... O Pasodininkų piliakalnio taip ir neįveikėm – nei kelio, nei takelio...

Liukonys. Čia iš buvusios didybės pamatėm maumedžių alėją, akmenimis grįsto kelio likučius ir akmenis su kryžiumi ir gandralizdžiu. Sako, kad du akmenys – tai akmenimis pavirtę žmonės, Liukonių dvaro liokajai Jonas su Povilu, o šalia jų - Marijos akmuo su smailiadugniu dubeniu. Pasakojama, kad jo dubenyje susirinkęs vanduo turėjęs stebuklingų galių – kas juo nusiprausdavęs, tas pagydavęs. Dabar stebuklų nebūna, kai prireikia, kreipiamės pas profesorius :)

Liukonių akmenys, kryžius ir gandralizdis visai šalia akmenimis grįsto senojo kelio

Maskoliškių ir Raudonkos piliakalniai – neįveikiami. Ponia Pinskuvienė, garsiakalbė Širvintų merė, turėtų raudonuoti, juk 2017-ieji Lietuvoje paskelbti piliakalnių metais. Matyt, politikams ir čia yra daug svarbesnių dalykų, nei mūsų istorija. 

Sabališkių dvaras

Atsikvėpti sustojom prie Gelvonų bažnyčios, sako, prieš šimtą metų joje dėl pamaldų laikymo smagiai pliekdavosi lenkai su lietuviais :) Koplyčios galinėje sienoje įmūrytas akmuo su Marijos pėda, lietaus vandenyje joje kažkas prisiminimui paliko monetą. Skvere prieš bažnyčią – paminklas partizanams. Sustojom akimirkai.

Gelvonai

Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia

Akmuo su Marijos pėda

Mančiušėnų piliakalnį suradom nesunkiai, nors jokių nuorodų nėra. Keista, kažkas net takelį iki pusės šlaito nušienavo, nors be guminių batų ir čia neišsivertėm, teko bristi. Piliakalnis sudarkytas duobių, elektros linijos, apžėlęs krūmais...

Ant Mančiušėnų piliakalnio

Sližių piliakalnis maloniai nustebino – lengva rasti, nušienautas, trijų ąžuolų šešėlyje. Deja, viršūnėje žiojėja kelios bulvių duobės, nesenos laužavietės likučiai, dalis šlaito nuvirtusi į Širvintą. 

Sližių dvaro likučiai

Sližių piliakalnis

Užsukom į Kultuvėnus. Dvaras renovuojamas, matyt, sulaukė naujų šeimininkų. Miestelio centre – paminklas, skirtas 1917 metais vokiečių sušaudytiems valstiečiams atminti. Dar vienas kryžius jiems – šalia koplyčios, kapinaitėse. Už poros savaičių bendruomenė kaip tik minės anų skaudžių įvykių šimtmetį. 

Kultuvėnų koplyčia ir kapinaitės

Toliau visai prie kelio ir tilto per Šventąją – didingas Juozapavos akmuo. Ant tilto pamatėm atstumų nuorodas su kilometrais, skirtas baidarininkams, jų čia apstu.

Juozapavos akmuo. Viename jo šone gamta paliko žymę, primenančią žmogaus ranką su fakelu. Jo matmenys (virš žemės paviršiaus esančios jo dalies): aukštis – 3,12; ilgis – 4,33; plotis – 2,46.

Tikras šios dienos „perlas“ – Veprių miestelis, žmonės šiose apylinkėse gyvena jau 1500 metų. Ir nors miestelio centras neišvengė pokyčių, čia verta pasidairyti – puikiai sutvarkyta ežero pakrantė su užtvanka, miestelio pietrytine dalimi nusidriekęs 5,5 km ilgio ir 35 stočių Kryžiaus kelias, dvaro likučiai, Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia. Neiškenčiau neskimbtelėjęs varpu, tyliai tylutėliai ;) Dažname kieme – Veprių vėliava su herbu, miestelio centre – dar 1935 metais viršaičio rūpesčiu iškastas šulinys. Ir dar – Vepriuose mes aptikom piliakalnį!!! Pasirodo, jis atrastas tik 2015 metais ir net ne visuose sąvaduose įrašytas. Tiesa, laiptai iki viršūnės jau spėjo supūti... 

Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia Vepriuose pastatyta 1910 m.

Veprių dvaras

Reikšmingiausias istorinis monumentas yra apie 1772–1798 m. statytas baroko stiliaus koplytstulpis, skirtas 1768 m. Baro konfederacijai, apie ją verta pasiskaityti išsamiau, įdomu.

Koplytstulpis, skirtas 1768 m. Baro konfederacijai

Šalia Veprių esančių Benčių šaltinio ir akmens su pėda neradom – takelis baigėsi giliai miške... Dubių piliakalnis, pasidabinęs skruzdėlynais, irgi pasidavė nelengvai, ieškodami trumpesnio kelio, gerokai paklaidžiojom. Ant jo pirmą kartą šiandien sutikom žmogų, padėjo mums nusifotografuoti. Čia gražu, gal ir todėl, kad piliakalnis – jau Jonavos rajone, požiūris skiriasi.

Dubių piliakalnis

Visai netyčia mums atsivėrė Upninkų bažnyčios durys, net padėjom gėles sunešti. Mažytė bažnytėlė, ne ką didesnė už mūsų Palomenės. Čia kelionės dulkes nuplovėm lediniu pakelės šaltinio vandeniu.

Upninkų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje

Upninkų šaltinis

Ant Karmėlavos piliakalnio gyvena žmonės. Ne, ne iš anų garbingų istorinių amžių, sako, sklypą gavę tik 1965-aisiais. Matosi, kad pilies aikštelė buvusi didelė, tačiau dabar – tik privataus namo kiemas su daržais. Anot istorikų, XIV a. čia stovėjo didinga Visvaldės pilis. 

Ant Karmėlavos piliakalnio šlaito

Dar užsukom prie Karmėlavos bažnyčios. Sako, prieš gerą šimtą metų čia dėl pamaldų tvarkos irgi šonus vieni kitiems talžė su lenkais, net bažnyčią teko uždaryti. Dabar tylu - pamatėm tik kažkada sudegusios bažnyčios likučius su šventoriaus vartais ir naująją bažnyčią, savo forma primenančią paprastą medinį namą. Varpinė prie bažnyčios - atvira, ir labai knietėjo prisiliesti prie varpų, tik kad tas kunigo džipas kieme... Tiesa, čia atsiveria puikus vaizdas į Neries slėnį... 

Karmėlavos Šv. Onos viešoji koplyčia

Senosios Karmėlavos bažnyčios atminimas

Viskas, namo. Jokių žadėtų „kamščių“ Karmėlavoje, jokios maišaties. Per 10 valandų - 213 kilometrų, 6 piliakalniai ir dar daug daug niekada neregėtos Lietuvos istorijos... Buvo šauni diena. Mūsų „šeimos“ kolekcijoje - jau 81 piliakalnis.