Vėl į kelią, mes tikri nenuoramos, tiesa?
Lyg vienu brūkštelėjimu atsiduriam Dzūkijoj, lygiai pusiaukelėj tarp Alytaus ir Merkinės. Negaliu sakyt, kad kelias tuščias, bet mes - vieni ankstyvesnių, tai kiek lengviau. Ir kai asfalto atspalvius išmainom į smėlio juostą aplink Ilgio ežerą, nuotykis prasideda.
Apie Laukininkų piliakalnį rašo visiškai teisingai – privačioje teritorijoje, aptvertas tvora. Žodžiu, valstybės istorija privatizuota, nudrožtu piliakalniu laksto danieliai, ir visiems gerai. Įsiamžinam šlaite prie tvoros, laimei, piliakalnis gerai matosi, visai čia pat. Bet šioks toks kartėlis viduj lieka.
Kiek tolėliau siauručiu asfalto keliuku, vos prasilenkti, - Pociūniškės. Kaimo gale, jau paslydinėjus purvu, tuoj už negyvenamos sodybos, iš tolo suboluoja Vinkšninės piliakalnio žymuo. Kaip dzūkai sakytų – „tokis nedickas kalnukas“. Nuartas, nukastas, belikę bene 4 metrų šlaitai. Bet jis yra, toks senas senučiukas, jau apie pusantro tūkstančio metų...
Tiesa, jį vis dar saugo Lietuvos TSR, kai kam turėtų būti oi kokia gėda...
Nesibaigiančiais vingiais ir kalniukais ralio stiliumi viens-du prilekiam miškuose pasislėpusį Rūželės ežerą, Krištapiškių piliakalnis tuoj už jo. Bet paklaidžioti tenka, kalnų ir kalniukų daug, brūzgynai, jau įmirkę rudeniu upeliūkščiai. Brendam, braunamės, braukiam ašaras, bet viršūnę randam.
Keliuku kiek atgal – Bugonių kaimo kapinaitės, kryžius kaimo tragedijai prieš 80 metų atminti. Pakalbinam „viecinius“, ale nieks nieko nežino, neatsimena :)
Taip ir liekam be istorijos. O kapinaitėse kiek aukštėliau – įspūdinga gydytojų Dakinevičių šeimos kapavietė, su visa istorija, datomis, bareljefais. Tikrai – retai kur tokią pamatysi.
Žmonės, sugalvoję pavadinimą „Piliakalnio piliakalnis“, manyčiau, visai be fantazijos. „Nelimpa“ prie ausies, ane? Ir žiūrėti čia nelabai yra ką, nebent tik į prieš kelis dešimtmečius buvusios valstybės paliktus reliktus. Sunaikinta istorija, nors nuorodos iš tolo kviečia užsukti ir pamatyti. Beje, netikėkit navigacija, kuri rodo piliakalnį esant ežero viduryje.
Savo nuostabai, puikia asfalto juosta nesunkiai randam Nemunaitį. Visada čia su jauduliuku – susitikti su jau išėjusiais, čia ilsisi mano seneliai, krikšto tėvai, tetos, dėdės, net kaimynai iš vaikystės namų... Visa ilga istorija, kurios, savo gėdai ir apmaudui, gerai ir iki galo ir nežinau. Branginu šias minutes.
Tuoj už kapinaičių tvoros akimirkai stabtelim prie vienuolių pranciškonų koplyčios, kuri mena mūsų pokario kovotojus už laisvę. Buvę čia ne kartą, bet visada – būtinai būtinai, čia irgi mūsų istorija, kurią privalome prisiminti. Kažko pritylam.
Alytaus link pasileidžiam ne asfaltu, o kaimo keliukais, beveik tais, kuriais laksčiau ar dėdė Petras veždavo arkliais kažkada vasarom. Prisimenu posūkius, kur ant kurio kalniuko stovėjo kryžius... Pasakoju dukroms su viltim - gal liks mintyse.
Susitvarkę smulkius ilgai atidėliotus reikalus, lekiam Punios šilo link, tai mūsų antras bandymas ieškoti Bundorių piliakalnio. Dabar jau gudresni, labiau įgudę, neprašausim. Pasiginčijam, kurį taką rinktis (nusileidžiu, einam sunkesniu), Elena Marija piliakalnį pamato iš tolo. Kaip gi kitaip – tokių šlaitų nesupainiosi su niekuo. Redos argumentas irgi neatremiamas – „užtat visą grožį pamatėm“.
Oj, didingas, patikėkit, net aršiausiems priešams nelinkėčiau nusiristi šlaitais. Grįžtam mano siūlytu taku, tarsi lengvai pasivaikščiodami. Gera mankšta, geras piliakalnis, geros emocijos. Ir aš teisus... ;)
Navigacija ir čia šmaikštauja – norėtų vesti mus iš anapus Nemuno, nuo Punios. Lietuvos tūkstantmečio tiltu peršokę Nemuno juostą, po kelių minučių lendam gilyn į pievas, ieškoti Bazorų piliakalnio.
Brautis pieva, vos įžiūrimom vežėm, dar sekasi, bet jos dingsta, atsiranda traktorių brydė... Opapa! Ir čia prasideda didysis šios dienos nuotykis – mes tiesiog priaugam buso dugnu prie Lietuvos. Nė pirmyn, nė atgal. Bandom pajudėt dukrų ašarom ir sankabos kankinimu – niekaip. Pirmą kartą išsitraukiu prieš kelis metus nusipirktą kastuvėlį, toks kaip mano didysis šaukštas. Kasam pasikeisdami, net ir rankomis – jau vakarop, saulė beveik ritinėjasi horizontu. Vėl judinu. Ne. Reda skambina spec. tarnybom, aš vėl kasu. Nejuda. Saulė žemyn. Dar kasu. Ir dar. Saulė dar žemiau. Reda derasi, anie, matyt, kiek tingi važiuot, bet kalbasi maloniai, ramina. Jų automobiliai nauji, žemi, sako – niekaip neprivažiuos. Na, pagaliau, išsiūbuojam! Paliekam gabaliuką bamperio ir Redos nagą, bet tebūnie, laisvė riedėti brangesnė :)
Dabar jau mes nuraminam visas tarnybas – viskas OK, saugokit Tėvynę ramiai :)
Prisipažinsiu – nė akimirkos neabejojau, kad išsikapanosim patys. Mes kieti! O Bazorai lieka skoloj už bamperio remontą, mes tikrai grįšim nugalėti. Ir nulaužtą nagą priminsim :)
Emocijų pliūpsnis nesumažina azarto įveikti paskutinį iš šiandienai pasižymėtų, Kružiūnų piliakalnį. Skubam, greitai temsta. Vėl kiek pievomis, bet jau nerizikuodami. Šlaitu iki Punelės, čia kiek sunkiau, kol randam brastą, mat upelis jau ne virvagalio pločio, lengvai neperšoksi. Susikaupiam ir pasistengiam, juk paskutinis. Sunku, bet tikrai tikrai verta – laukia gražuolis stačiais šlaitais rudens lapų kilimu…
Viskas.
Dar 6 įveikti piliakalniai, na, ir tas vienas likęs “skolininkas” :)
Tikros išgyventos emocijos, sutikti brangūs žmonės, aplankyti kapai – kur kas daugiau nei nuvažiuoti kilometrai ar nueiti žingsniai.
Reikėjo tokios dienos.
Jau 313 viršūnių su Šeimos vėliava.
