2021 m. spalio 31 d., sekmadienis

6:1 Brazių šeimos naudai

 Vėl į kelią, mes tikri nenuoramos, tiesa?

Lyg vienu brūkštelėjimu atsiduriam Dzūkijoj, lygiai pusiaukelėj tarp Alytaus ir Merkinės. Negaliu sakyt, kad kelias tuščias, bet mes - vieni ankstyvesnių, tai kiek lengviau. Ir kai asfalto atspalvius išmainom į smėlio juostą aplink Ilgio ežerą, nuotykis prasideda.

Apie Laukininkų piliakalnį rašo visiškai teisingai – privačioje teritorijoje, aptvertas tvora. Žodžiu, valstybės istorija privatizuota, nudrožtu piliakalniu laksto danieliai, ir visiems gerai. Įsiamžinam šlaite prie tvoros, laimei, piliakalnis gerai matosi, visai čia pat. Bet šioks toks kartėlis viduj lieka.




Kiek tolėliau siauručiu asfalto keliuku, vos prasilenkti, - Pociūniškės. Kaimo gale, jau paslydinėjus purvu, tuoj už negyvenamos sodybos, iš tolo suboluoja Vinkšninės piliakalnio žymuo. Kaip dzūkai sakytų – „tokis nedickas kalnukas“. Nuartas, nukastas, belikę bene 4 metrų šlaitai. Bet jis yra, toks senas senučiukas, jau apie pusantro tūkstančio metų...
Tiesa, jį vis dar saugo Lietuvos TSR, kai kam turėtų būti oi kokia gėda...



Nesibaigiančiais vingiais ir kalniukais ralio stiliumi viens-du prilekiam miškuose pasislėpusį Rūželės ežerą, Krištapiškių piliakalnis tuoj už jo. Bet paklaidžioti tenka, kalnų ir kalniukų daug, brūzgynai, jau įmirkę rudeniu upeliūkščiai. Brendam, braunamės, braukiam ašaras, bet viršūnę randam.




Keliuku kiek atgal – Bugonių kaimo kapinaitės, kryžius kaimo tragedijai prieš 80 metų atminti. Pakalbinam „viecinius“, ale nieks nieko nežino, neatsimena :)
Taip ir liekam be istorijos. O kapinaitėse kiek aukštėliau – įspūdinga gydytojų Dakinevičių šeimos kapavietė, su visa istorija, datomis, bareljefais. Tikrai – retai kur tokią pamatysi.


Žmonės, sugalvoję pavadinimą „Piliakalnio piliakalnis“, manyčiau, visai be fantazijos. „Nelimpa“ prie ausies, ane? Ir žiūrėti čia nelabai yra ką, nebent tik į prieš kelis dešimtmečius buvusios valstybės paliktus reliktus. Sunaikinta istorija, nors nuorodos iš tolo kviečia užsukti ir pamatyti. Beje, netikėkit navigacija, kuri rodo piliakalnį esant ežero viduryje.




Savo nuostabai, puikia asfalto juosta nesunkiai randam Nemunaitį. Visada čia su jauduliuku – susitikti su jau išėjusiais, čia ilsisi mano seneliai, krikšto tėvai, tetos, dėdės, net kaimynai iš vaikystės namų... Visa ilga istorija, kurios, savo gėdai ir apmaudui, gerai ir iki galo ir nežinau. Branginu šias minutes.



Tuoj už kapinaičių tvoros akimirkai stabtelim prie vienuolių pranciškonų koplyčios, kuri mena mūsų pokario kovotojus už laisvę. Buvę čia ne kartą, bet visada – būtinai būtinai, čia irgi mūsų istorija, kurią privalome prisiminti. Kažko pritylam.


Alytaus link pasileidžiam ne asfaltu, o kaimo keliukais, beveik tais, kuriais laksčiau ar dėdė Petras veždavo arkliais kažkada vasarom. Prisimenu posūkius, kur ant kurio kalniuko stovėjo kryžius... Pasakoju dukroms su viltim - gal liks mintyse.
Susitvarkę smulkius ilgai atidėliotus reikalus, lekiam Punios šilo link, tai mūsų antras bandymas ieškoti Bundorių piliakalnio. Dabar jau gudresni, labiau įgudę, neprašausim. Pasiginčijam, kurį taką rinktis (nusileidžiu, einam sunkesniu), Elena Marija piliakalnį pamato iš tolo. Kaip gi kitaip – tokių šlaitų nesupainiosi su niekuo. Redos argumentas irgi neatremiamas – „užtat visą grožį pamatėm“.




Oj, didingas, patikėkit, net aršiausiems priešams nelinkėčiau nusiristi šlaitais. Grįžtam mano siūlytu taku, tarsi lengvai pasivaikščiodami. Gera mankšta, geras piliakalnis, geros emocijos. Ir aš teisus... ;)
Navigacija ir čia šmaikštauja – norėtų vesti mus iš anapus Nemuno, nuo Punios. Lietuvos tūkstantmečio tiltu peršokę Nemuno juostą, po kelių minučių lendam gilyn į pievas, ieškoti Bazorų piliakalnio.

Brautis pieva, vos įžiūrimom vežėm, dar sekasi, bet jos dingsta, atsiranda traktorių brydė... Opapa! Ir čia prasideda didysis šios dienos nuotykis – mes tiesiog priaugam buso dugnu prie Lietuvos. Nė pirmyn, nė atgal. Bandom pajudėt dukrų ašarom ir sankabos kankinimu – niekaip. Pirmą kartą išsitraukiu prieš kelis metus nusipirktą kastuvėlį, toks kaip mano didysis šaukštas. Kasam pasikeisdami, net ir rankomis – jau vakarop, saulė beveik ritinėjasi horizontu. Vėl judinu. Ne. Reda skambina spec. tarnybom, aš vėl kasu. Nejuda. Saulė žemyn. Dar kasu. Ir dar. Saulė dar žemiau. Reda derasi, anie, matyt, kiek tingi važiuot, bet kalbasi maloniai, ramina. Jų automobiliai nauji, žemi, sako – niekaip neprivažiuos. Na, pagaliau, išsiūbuojam! Paliekam gabaliuką bamperio ir Redos nagą, bet tebūnie, laisvė riedėti brangesnė :)


Dabar jau mes nuraminam visas tarnybas – viskas OK, saugokit Tėvynę ramiai :)
Prisipažinsiu – nė akimirkos neabejojau, kad išsikapanosim patys. Mes kieti! O Bazorai lieka skoloj už bamperio remontą, mes tikrai grįšim nugalėti. Ir nulaužtą nagą priminsim :)


Emocijų pliūpsnis nesumažina azarto įveikti paskutinį iš šiandienai pasižymėtų, Kružiūnų piliakalnį. Skubam, greitai temsta. Vėl kiek pievomis, bet jau nerizikuodami. Šlaitu iki Punelės, čia kiek sunkiau, kol randam brastą, mat upelis jau ne virvagalio pločio, lengvai neperšoksi. Susikaupiam ir pasistengiam, juk paskutinis. Sunku, bet tikrai tikrai verta – laukia gražuolis stačiais šlaitais rudens lapų kilimu…





Viskas.
Dar 6 įveikti piliakalniai, na, ir tas vienas likęs “skolininkas” :)
Tikros išgyventos emocijos, sutikti brangūs žmonės, aplankyti kapai – kur kas daugiau nei nuvažiuoti kilometrai ar nueiti žingsniai.
Reikėjo tokios dienos.
Jau 313 viršūnių su Šeimos vėliava.

2021 m. spalio 29 d., penktadienis

Moliūgaujam!!!

 Sveikos emocijos iš tamsos, kurioje irgi gali sutikti įdomių žmonių... Rumšiškės - Antakalnis - Elektrėnai. Gaila, kad mūsų mieste tamsa tokia nyki... :(








2021 m. spalio 24 d., sekmadienis

Paklaidžiojimai po atmintį

 50. Taip taip, būtent šiandien ir buvo tas penkiasdešimtasis kartas, kai išsiruošėm į Lietuvą, „piliakalniauti“. Labai norėjosi surinkti Raseinių rajono piliakalnių „likučius“, trūko visai nedaug.

9:00, išjudam. Kryptis aiški, ryžto daug, imsim :) Pakelės medžių šešėliuose dar baltuoja šalnos likučiai, rudeninės balutės jau surakintos plonyčio vienadienio ledo šarvais, ruduo palengva rodo savo jėgą... Iki Girkalnio šv. Jurgio bažnyčios – šimtas su trupučiu, neužtrunkam. Super daili, balta lyg jaunamartė šaltuose ryto spinduliuose. Puošnūs laiptai – vietinio ūkininko dovana. Va jis, žmogiškumas – liks bendruomenei, anūkams, ateities kartoms, ir visi minės geru žodžiu...

Gabrieliškių piliakalnį irgi randam lengvai, nors purvo vonių neišvengiam. Suspaudžia viduj – lig pat viršūnės ryškios šviežios vėžės, kaip randai - „marozų“ darbas. Užlipus – gražu, visos apylinkės lyg ant delno, ramuma.



Į šalia aviliu dūzgiantį greitkelį negrįžtam, link Kalnujų, trukdydami stirnoms pusryčiauti, pasileidžiam kaimo keliukais. Stojam prie šv. Viktoro bažnyčios griuvėsių, tikras istorijos, nors ir sunaikintos, perliukas. Išlikę tik dvi sienos, bet labai vilioja prisiliesti ir pabūti.



Iš naujosios sklinda ramus kunigo balsas, durys praviros, žmonių – vos keli. Kiek tolėliau kapinaitėse pastovim prie poeto Marcelijaus Martinaičio tėvų kapų, subtiliai gražu. Visai prie greitkelio į Klaipėdą – Kalnujų arba Palendrių piliakalnis, tikras gražuolis. Mes čia buvę, tai neužtrunkam, bet nebuvusiems – labai rekomenduojam. Dar keliolika minučių mašinų sraute, ir raitomės Šešuvio kilpomis, ieškodami, kur arčiau prilįst prie Ižiniškių piliakalnio. Moja žmogus – „čia, važiuokit čia, galima...“. Puiku. Beveik visai už kiemo ir piliakalnis, deja, ano amžiaus viduryje gerokai subjaurota viršūne, kolūkis tuomet čia įrengė šokių aikštelę...


O istorikai spėja būtent šioje vietoje buvus Pilėnus, kas žino... Yra čia didybės, patikėkit. Sutinkam pusamžį raseiniškį, įsikalbam, išsipasakojam lyg seniai nesimatę bičiuliai. Reiškia, dar yra kam rūpi.



Vėl kitapus greitkelio – Nemakščiai. Naujoji bažnyčia visai jauna, švenčia dvidešimtmetį. Šviečia taisyklingai išmūrytais tąšytų akmenų sienojais iki pat dangaus.

O senosios vietoje – už žmonių suaukotus pinigus per tris mėnesius pastatyta įspūdingo dydžio Lurdo grota. Prisipažinsiu, nesinorėjo išeiti...


Visai kaimo pakraštyje – aštuonračio muziejus su gausybe technikos eksponatų, bet šį kartą nesukam, dienos planuose, deja, nėra bent vienos atliekamos valandos. Skubam.
Skaičiuojam vieškelių duobes, posūkius, purvo vonias.


Klystam, tenka suktis. Keli šimtai iškentėtų žingsnių žolėse kartais iki kelių, kartais – iki pažastų, ir pasiekiam Skersinuką, čia toks neperbrendamas upelis :)
Reda šlumšt - įsmunka, guminis batas – sklidinas geliančio vandens.


Nesmagus nuotykis, kiek sutrinkam, bet nestojam, eidami prieš srovę, ieškom brąstos, ir mums pavyksta! Perkeliam dukras, perbrendam patys, ir štai – jis, Pužų piliakalnis. Lyg net takelis link viršūnės pasimato, bet iki jos dar ohoho kiek... Tik nedūsaujam, tikrai verta pakentėti. Atgal jau lengviau, su vėjeliu :)


Pabalčių piliakalnis matosi nuo kelio, rodos, kas čia tokio, tik op. Bet ne - apraizgytas lyg botagu kertančiu elektriniu piemeniu, skauda. Ir tai dar ne viskas, už jo – banda praalkusių išpūstom akim telyčių. Mes žingsnį artyn, jos – link mūsų, mes – dar, jos – irgi. Ir kai susiduriam beveik akis į akį, sprunkam, kai kas net su ašarom ir rėkimu :D


O telyčios seka, gal laukdamos kokio skanėsto, o gal šiaip, iš smalsumo. Ai, nelipsim, juolab, mes piliakalnio teritorijoj, va jis, ranka pačiupinėjamas.
Sukam šonan į Kryžkalnį, dėl dukrų. Kad ir esam buvę – kad prisimintų, kad žinotų, kad nesikartotų. Vėjas košia kiaurai, rankomis lėtai liečiame memoriale iškaltas pavardes. Kiekviena jų – mūsų tautos tragedija.


Raseiniuose – trumpam. Sustojam tik pamatyti "paradinę“ piliakalnio pusę, juk anąkart lipom atvirkščiai. :)
Sutinkam senjorų porą, nešasi pledą, gal apsigaubti ir pasėdėti kur atokiau prie savo jaunystės takų... “Už Raseinių, ant Dubysos, teka saulė, teka…” – Maironio eilėmis atvingiuojam prie Padubysio piliakalnio. Sunku kopti, galo nesimato. Vis atsisukam - ai, gražumas, ai, koks... Šlaito pusiaukelėj – Kaukuro liepa, kamienams suskaičiuoti nė pirštų neužtenka. Jau viršūnėje sutinkam pagyvenusius raseiniškius, tokie šilti žmonės, visą kelią link automobilių grįžtam kartu, smagiai kalbėdamiesi. Pačios geriausios emocijos ir vaizdiniai.



Stabtelim Maironio gimtinėj visai šalia plento, niekada nebuvau. Įdomiai ir jaukiai kartu, ir jau pažinusiam Maironį, ir dar jį tik ketinančiam atsiversti. Toks trapus prisilietimas, kurį laikysime savyje ilgai...


Jei ne žmogaus gerumas, Zvėgių piliakalnis būtų taip ir likęs... Klaidžiojam, labai klaidžiojam, juk jokios apčiuopiamos nuorodos, koordinatės meluoja, o vakaro laikas tiksi vis greičiau. Ir kai paskutinės sodybos pamiškėj šeimininkas pats pasiryžta mus palydėti, apsidžiaugiam. Tik... mes vėl klaidžiojam, jau kartu...
„Palaukit“, - sako, - „aš pavažiuosiu tolyn, paieškosiu.“ Liekam Vienišosios pušies apžiūrėti, o jis neužtrukęs grįžta – „radau!!!“
Na, vieni mes būtume niekaip niekaip, o čia – kaip ant lėkštutės :)
Užkopiam lengvai, o jis nurūksta savais keliais, nespėjam dorai nė atsidėkoti. Geri tie žmonės Lietuvoj, sakykit ką norit...



Viskas, visas laikas dabar mūsų... Jau neskubam. Redos Tėčio jaunystės keliukais stabtelim prie šalikelės kryžiaus, paskui – Betygaloje, prie Vytauto paminklo.


Tebūnie kiek šlapi ir murzini delnai, priklaupę nurenkam lapus nuo senelių ir prosenelių kapų, uždegam žvakutes. Dar aplankom jau nublizgintą Betygalos piliakalnį, dabar tikras puikuolis, kadais matėm jį apleistą ir laukiantį. Sulaukė.



Paklibinam Ariogalos bažnyčios duris. Tyku, per vėlus vakaras jau, bet mėgautis jos ramybe laiko negaila.


Miestelio gale esančiose kapinaitėse – Daugirdų koplyčia, būtinai būtinai užsukit. Čia ilsisi Tadas Daugirdas, prieškario Lietuvos archeologas, muziejininkas, dailininkas, kūręs Lietuvos tautinės vėliavos, Vyčio, Lietuvos miestų herbų projektus, pirmuosius lietuviškus pašto ženklus... Plazda Trispalvė. Atmintis gyva.




Paskutinius saulės blyksnius dar spėjam pamatyti Kauno marių ramybėje... Dukros pabraido, mes tiesiog mėgaujamės buvimu...



Puiki diena – krūva nepakartojamų emocijų ir dar šeši piliakalniai į kolekciją, dabar jų jau esame aplankę 307.
Laikas kartu.
18000 žingsnių pievomis, miškais, vandeniu.
10 valandų ir 366 kilometrai paliestos Lietuvos.

Laikas ir tikėjimas

Visai visai mažulėlis kaimas bene koks dešimtis kilometrų nuo Suvalkų kadaise skambėjo jotvingių balsais. Vėliau, beveik iki XVIII amžiaus p...