Status quo

Tylūs sekmadienio paklaidžiojimai, iki Paparčių ir atgal... Kai nereikia skubėti ir skaičiuoti žingsnių, kai galima mėgautis buvimu kartu ir tiesiog pasivaikščioti...

Tuoj už Paparčių, dešiniajame Žiežmaros krante - Pilies kalnas. Esam čia buvę ne kartą ir ne du, visada smagu sugrįžti. Šlaitai žali šalnų dar nepakąstom žemuogėm, tiesiog ištisi kilimai. Vieniems istorikams - tiesiog kalnas, kitiems - piliakalnis, va, ir suprask, kaip nori. Mes norim :)

Kairiajame krante, anapus plento, jau tikrų tikriausias Paparčių piliakalnis nustebina vėliava su Vyčiu. Be proto gražu, ir labai labai džiugina, ech, kad visur taip... Braunamės per nešienautą žolę, ragaudami laukinės obels obuoliukus. Skanu, gal kad kiek alkani... :)

Paskui ilgai ir kruopščiai valomės mažais kaži kokių varnalėšų "pakabukais" aplipusius rūbus, bet gi smagumėlis koks :)

Žasliai, matyt, dar neatsikratę savaitgalio šventės šurmulio, aikštė pilna automobilių, žmonės tiesiog neskubėdami kalbasi. Pasiilgom vieni kitų... Tuoj už miestelio ribos - Statkūniškės ežeras, aptūptas žvejų. Prisėdam ant suoliuko prie tako, tyliai stebim ir mes. Nekimba, žuvims irgi sekmadienis :)

Suvilioja rodyklė į Kurniškes, į dešinę nuo kelio Žasliai - Kaišiadorys. Niekada nebuvom, "pasigūglinam". Pasirodo, čia būta dvaro, istoriją menančio nuo tolimų 1590 metų, tik pamanykit! Namas ir dabar atrodo tikrai įspūdingai, išlikę šimtamečiai parko medžiai. Tikra istorija. Nuo 1928 m. Kurniškių dvarą valdė Pranas Liatukas, 1919-1920 m. ėjęs Lietuvos vyriausiojo karo vado ir krašto apsaugos ministro pareigas. Paskutiniai dvaro savininkai prieškariu buvo iš Amerikos sugrįžę Magdalena ir Jurgis Urbonai, dar ir dabar jų palikuonys rūpinasi dalimi dvaro.

Geras vakaras, šiltos emocijos. "Pasikrovėm" vidines baterijas...