Rutinai

 Kaunas. Paminklas Rutinai. Kasdienybė ryja mūsų dienas, tapdama rutina – drungna ir saugia terpe egzistavimui, nusiraminimui, nepersistengimui.

„Čia Rutina – be veido, priežasties

Iš kasdienos išsikristalizavo –

Prašyk jos, kaip barmeno: „To paties...",

Ji „To paties" atneš, ir tai bus tavo."

(Gintaras Patackas. Iš „Aiškinamojo rašto Rutinos paminklui")

Pravėrus vasarą...

 Pirmas toks vasariškas savaitgalis šiemet. Nepatingėjom, nuriedėjom bene 300 kilometrų - asfaltu, vieškeliu, purvu, žodžiu, visaip :)

Bet patiko. Daug gerų emocijų, buvo apie ką kalbėtis, buvo ką papasakoti dukrytėms, bus ką prisiminti. Buvo ir apie ką tylėti – skausmą ir liūdesį menantys kryžiai, begriūvą stogai, vėjų suniokoto miško skausmas, nykstanti atmintis ir istorija...

Stirnų būrelis kažkur palaukėje, gandrai, besimėgaujantys dar garuojančiu arimu, įsimylėjusių gulbių porelė ar vieniša gervė vidur pievos – viskas taip sava...

Tūkstančiai nueitų žingsnių, tūkstančiai pajaustų spalvų, garsų ir kvapų...

Lietuva, gera Tave pažinti...

Tu kasdien kitokia.

Penktadienio poilsis

 Pasivaikščiojimai po penktadienį, įkvėpti oro ir tylos... Kai nesinori kalbėti, ir tiesiog jauti laisvę būti, ieškoti, atrasti...

Mes kartu.

Prie kelio

 Trakų rajone, lįsdami po Vilniaus-Kauno magistralę pažabojusiu geležinkeliu, dažnas nė nepastebim kiek aukštėliau už medžių snaudžiančio dar XIVa. minimo Rykantų kaimelio. O verta stabtelėt...

Gatvė be žmonių. Geležinkelio bėgiai, kiek akys užmato, nutįsta už posūkio tolumoje... Stačiu, dar nepradžiūvusiu takeliu paburbėdami užsikariam ant kalnelio, arčiau bažnyčios. Garsiai pamąstom, kad vietinėm močiutėm žiemą bažnyčia tikrai tikrai nepasiekiama. A, tiesa, Dievas yra visur :)

Daug pilkai murzinos spalvos. Daug žmogaus anapus šventoriaus tvoros. Ne, gal ne žmogaus, tik to, ką jis po savęs palieka... Gaila, kad taip. Nuo metų naštos palinkę antkapiai, aptrupėję bažnyčios skliautai, vėjų nuzulinta tvora... Liūdesys ir pavasarinis šaltukas. Atrodo, ir laikrodžiai sustingę. Jokio skelbimo apie mišias, atvertas bažnyčios duris... Norėtųsi bent akies krašteliu pamatyti dar XVII a. sukurtus Marcijono ir Marcibelos Oginskių portretus, pasidžiaugti bažnyčios vidumi ir tyla joje. Beje, prieš kelis dešimtmečius darytose nuotraukose bažnyčia dar mėgaujasi medžių ramybe ir pavėsiu, o dabar nelikę nė vieno, dykynė...

1812 m. birželio 28 d. prie miestelio įvyko Rykantų mūšis. Rykantų vardas minimas L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“, kai Rusijos imperatoriaus Aleksandro (apsistojusio Vilniuje) pasiuntinys generolas A. Balašovas įteikia Napoleonui (apsistojusiam Rykantuose) laišką, siekiant tartis, kad būtų nutrauktas Napoleono žygis Rusijon.

Per Lietuvos nepriklausomybės kovas, 1918–1920 m. 5 kilometrai nuo Rykantų, prie Lazdėnų kaimo, buvo demarkacinė linija, kurios apylinkėse vyko mūšiai su lenkų kariuomene. Rykantai buvo ties lietuvių ir lenkų fronto linija. Didelės lenkų pajėgos 1920 m. spalio 16 d. su šarvuočiais puolė ir užėmė Rykantų geležinkelio stotį. Mūšis be pertraukos vyko 16 valandų. Trečiojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pulko kariai, žuvę kautynėse su lenkais, palaidoti Vievyje.

Išvažiuojam. Po ratais šnara senasis prekybinis traktas Vilnius – Kaunas, vienas seniausių kelių Lietuvoje. Pilkus nugludintus akmenis keičia betoninės mažesniais akmenukais paįvairintos kelio plytos…Dabar tokių nedaro, o ir kitur nelabai pamatysi.

Prisiminsim.