Skaičių užburti

 Laikrodis rodo 11:11, už lango – 11 laipsnių šilumos, trigubas „dublis“. Lekiam. Kiek vėliau, žvyrkeliu, jau tik ramiai riedam, puikiai žinodami, kur ir ko ieškoti. Tikslas – Stašėnų piliakalnis. Čia jau buvom, bet tąsyk mus nugąsdino ir piliakalnį apgynė vietinė kaimo moterėlė, anot jos, „be erkių negrįšit“. Ir dabar pakartoja istoriją, kaip čia baisu ir pavojinga, bet mes jau drąsesni, pasiskiepiję, o ir brūzgynų dar ne taip tiršta, ne vasara. Piliakalnis čia pat, apraizgytas Užtvinimo upelio, terasiniais šlaitais besileidžiantis į Neries slėnį. Nukasinėtas duobėmis, karo laikų tranšėjomis, be jokios nuorodos. Užpūškuojam, dar nepratę, bet džiaugiamės - pirmas šiais metais į kolekciją.

Stašėnų piliakalnis

Prieš akis šmėsteli Londonas... Už akimirkos – Paryžius... Akys ilsisi, kaip gražu :)

Pralekiam posūkį į Šveicariją, ir mes – Jonavoje. Viskas aplink čia žinoma, išvaikščiota, piliakalniai surasti... Mes sukam į dešinį Neries krantą, ieškoti Batėgalos piliakalnio. Prieš du metus buvom, irgi pabūgom. Beplepėdami pametam keliuką, tenka grįžti, renkant duobes dulkėtam vieškelyj. Vieniša troba piliakalnio papėdėje šį kartą kvėpuoja atvirais langais, šeimininkas rankos mostu brūkštelna ore link piliakalnio – eikit, kad norisi... Braunamės per šabakštynus, išvartas, net sunku įvertinti, kur čia aukščiausia vieta. Piliakalnis didelis, deja, kažką atidžiau pamatyti ir įvertinti neįmanoma... Stojam ten, kur pasiekia saulės spinduliai. Tebūnie viršūnė čia :)

Batėgalos piliakalnis

Kažkur netolies Neries vandenys slepia Valiūno akmenį, mes turim tokį bičiulį, ar nebus jo... ;) Tolyn Senuoju Batėgalos keliu – Mykoliškės, čia lyg palivarko likučiai su liepų alėja. Apgriuvę sandėliai, perkaręs šuo prie tvarto, varganas namas... Čia irgi Lietuva.

Kuprotu asfaltu riedam į Žeimius. Aukščiausioje Jonavos rajono vietoje - lietuvių raštijos pradininko Abraomo Kulviečio kapas. Dėl skonio nesiginčijama, bet paminklas man kažkodėl primena pilką obeliską sovietiniams kariams, tokių dar pilna Lietuvos miesteliuose.

Va, Jonavoj – kas kita, puikus, tikroviškas. Netikėtai pastebim, kad iš čia puikiai matosi rūkstantys Kėdainių „Lifosos“ ir Jonavos „Achemos“ kaminai.

Šmėsteli Kulvos dvaro parkas. Kiek stabtelim miestelyje prie 1911 metais sudegusios, bet taip ir neatstatytos bažnyčios. Visur būta, šiandien mes skubam.

Žeimiuose maloniai nudžiugina jau nubudęs fontanas, dukros žūtbūt užsigeidžia prisiliesti. Mes mėgaujamės kava... Šalia – antrą šimtmetį skaičiuojanti bažnyčia, tolėliau – mažakupris, žmonių ir laiko nuniokotas piliakalnis. Kelias minutes sugaištam Žeimių dvare, labai jau traukia vėl pamatyti gražiuosius dvaro laiptus. Čia remontas, kažkas bando sugrąžinti buvusią didybę.

Žeimių dvaras

Apie Normainių piliakalnį buvom girdėję tik tiek, kad ūkininkai šalia jo – nelabai draugiški. Leidžiam į žvalgybą ir derybas Redą, ir ji puikiai susitvarko, randa bendrą kalbą su šeimininke ir net bendrų pažįstamų. Tikrai, kiek čia tos Lietuvos... :)

Pats piliakalnis – vos per slėnį nuo plento. Tarsi ir terasos, bet kad traktoriaus išvažinėtos, aptvertos lyg ganykla... Didybės – nė ženklo, o ir iš šeimininkės išgirdom – „nėra čia ką žiūrėti, jokio čia piliakalnio, čia mūsų žemė“. A-ūūūū, Jonavos paveldo saugotojai, kur jūs?...

Sustojam Juškonyse. Kaimas su puse tūkstančio gyventojų turi tiek pat savo paskyros sekėjų facebook‘e, argi ne stebuklas? Švaru, kukliai, bet stilingai sutvarkyta. Fotografuojamės atminčiai prie Lietuvos vėliavos.

Šėtoj stabtelim prie kapinaičių, jų centre – 1826 a. statyta Veličkų šeimos koplyčia - mauzoliejus. Yra dar kelios mažesnės koplytėlės, bet nesinori šmirinėti, aplink žmonės, prisimena savo Mamas... Asfaltu, paskui kelias minutes vieškeliu, ir mes stojam prie Obels – yra tokia upė :)

Čia ji dar panašesnė į upelį, anokia upė, tik va malūno griuvėsiai sako, kad kažkada gyvenimas čia virte virė. Malūno būta poros aukštų, dailiais arkiniais langais ir durimis, kai kur išlikę medžio dirbinių fragmentai.

Dar toliau – Stašaičių piliakalnis, visai šalia kelio, apsijuosęs bevardžiu upeliu ir bekrypstąs į užpelkėjusią Lankesos upę. Ant piliakalnio irgi būta pylimo – jis supiltas šiauriniame pakraštyje. Aikštelės viduryje sovietmečiu pastatytas betoninis elektros stulpas – tikra puošmena.

Čia tolimiausias šios kelionės taškas, sukamės. Vėl Šėta, toliau – Bukonys, čia kažkada Reda, dar būdama studente, eidavo į šokius

Suraukiu antakius. Baltašonė bažnytėlė šalia kelio, pasirodo, baigia skaičiuoti antrą šimtmetį. Lėtai apsukam garbės ratą, ieškodami jaunystės prisiminimų :)

Paskutinį kelionės tikslą pamatom gerokai iš tolo. Visai viduryj laukų stūkso nedidelis kalniukas – Piliakalnių piliakalnis. Aha, būtent taip ir vadinasi :)

Visiems iš gerklių veržiasi pergalės šūksniai – mūsų penktas šiandien, ir, tik pagalvokit, 222-as įveiktas piliakalnis!!! Tiek kartų kopėm šlaitais, brovėmės per brūzgynus ir kėlėm Brazių šeimos vėliavą... Reda čia pat nusprendžia, kad tai – geriausia dovana jai Motinos dienos proga

Organizuojam pikniką su pyragais, arbatyte dukroms ir kava mums. Nesinori namo. Pabūnam.

Taigi, šiandien – 5 piliakalniai iš 5, beveik kaip tos žąsys pas tokį „pasikėlusį“ restoranų meno vertintoją :)

Pralėkėm 5 Lietuvos rajonus dvejose apskrityse.

Šeimos piliakalnių kolekcijoj - apvalus skaičius. 222.

Tęsinys neišvengiamas.