Ko lietum nenuplausi...

 Lyja lietus. Visą dieną, įkyriai, kartais ir visai stipriai... Jokio šviesaus kraštelio danguje...

Mintis apvažiuoti visus rajono alkakalnius kirbėjo jau seniai, tiksliau, ją vis kirbino Reda, neleisdama mums ramiai gyventi.

Šiandien tarėm TAIP.

Alkakalniais vadinamos kalvos, susijusios su senąja baltų religija ir mitologija, kulto apeigomis. Kaišiadorių rajono archeologijos sąvade – 7 alkakalniai, žemėlapiuose – 8. Mistika. Va nuo to aštunto, kažkaip „praslydusio“, ir pradedam.

Besitaškydami purvinomis balomis, pamatom jį dar gerokai iš tolo, pasukę vieškeliu nuo Žibavičių link Eiriogalos. Niekaip nepražiopsosi. Eiriogalos alkakalnis dar vadinamas Koplyčios kalnu. Apaugęs krūmokšniais, jaunais medžiais, įsispraudęs tarp dirbamų laukų ir kelio. Iš nuošalesnės pusės – nemenka krūva padangų, kas žino, gal dabar kai kas taip supranta aukojimą... Svetima gėda.

Kiek tolėliau keliu – visų pamiršta sodyba, buvusią prabangą gali įvertinti iš tolo. Matėm dar 2010 metais R. Gustaičio darytas nuotraukas, skausmo čia dabar kur kas daugiau...

Kai kur žolėse beveik išnykstančiu keliuku „išropojam“ į normalų kelią Paparčių link. Paskui - pušynais, smėliu, laukais, ir Reda jau sako – stojam. Mičiūnų alkakalnis čia pat, tereikia kiek paėjėti suarto lauko pakraščiu. Akėčios ilsisi prie tako. Apačioje slepiasi Olkupio upelis, per krūmynus nelabai ir įžiūrimas. Tylu. Mes grįžtam.

Smagiai pasileidžiam asfaltuotu keliu pro Žaslius, link Guronių. Ieškom pralaidos po geležinkeliu. Aidas dusliai atsimuša Guronių upelio vandenin, jis toks ledinis, kad braidžiojant bado adatom.

Akimirkai stabtelim prie kryžiaus, žyminčio kardinolo V.Sladkevičiaus tėviškę. Kiek šviesaus atminimo paliko žmogus...

Už poros posūkių – Rožinio slėpinių parkas. Čia – du alkakalniai. Visai prie kelio – Zvaninyčia, šlaitai nusėti akmenų, viršuje – tarsi koks dubuo. Kiek tolėliau – Guronių alkakalnis, vadinamas Pajautos kapu. Anot vienos iš legendų, „mirus Žemaičių didžiojo kunigaikščio Kukovaičio motinai Pajautai, kunigaikštis jos atminimui „padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru...“. Papėdėj dar tebestovi betoninis stulpas, tiesa, jau be užrašo. Atmintis gyva, žinom, kad alkakalnį prižiūri ir juo rūpinasi kunigas Gediminas.

Ragankalnis, arba Dainių alkakalnis, tikrai pateisina savo vardą. Gūdus miškas, medžių šaknys ir kelmai tarsi išropoję viršun, žvelgia juodomis gyslomis iš už kiekvieno takelio vingio. Brrrr... Nežinau, ar radom, painu. Šlaitai, apsamanoję akmenys, lyg ir kažkokia aikštelė... Gal... Tikrų tikriausias Ragankalnis.

Tolyn. Įkyrus barbenimas nesiliauja, valytuvai nepavargdami „brūkšt-brūkšt-brūkšt...“ Klėriškių alkakalnis visai šalia kelio, slepiasi miško briaunoj. Sako, čia senovėje stovėjusi bažnyčia. Prasivėrė žemė, ir nebėr... Kojos, atrodo, tik dvi, bet ir tas sugebu supinti virvele, ir tik šlumšt visu svoriu į samanas... Kažkam – pilna burna juoko, kažkam – išgąstis. Drėgna, bet minkšta :)

Ringailių alkakalnis (Kupolio kalnas) – iš dviejų kalnų, pasakojama, jog velniai, bejodinėdami aplink, padalinę jį į dvi dalis. Čia ir šokiai vykdavę, bernai, mergos, net ponaičiai būriais traukdavę. Šokdami jie dainuodavę dainą „Kupolė“, iš čia ir pavadinimas. Kalnas didelis, stačiais šlaitais, lietuje beveik slystam.

Sunkiausia šiandien – su Nemaitonių alkakalniu, vadinamu Rūrakalniu. RŪ-RA-KAL-NIS :)

Atitinka pavadinimą - pasiryžtam tik antru bandymu, lietus plakte plaka, toli pievose, už Vaitkūnraisčio, už eglynų... Reikia nemenkų pastangų. Ir tikrai - daugiau džiaugsmo nugalėjus save, nei radus alkakalnį.

Nuošaliose Butkiškių kaimo kapinaitėse uždegam žvakę Redos močiutei, Mamos Mamai.

Vienišu čia. Namai tuščiom langų akiduobėm, seniai užžėlusiais takais. Niekas neatkelia šulinio dangčio... Tušti ir suklypę suoleliai šalia durų.

Tik žinau - atminties lietumi nenuplausi. Jis kažkada baigsis. Jau tuoj.

P.S. Ieškodami alkakalnių, nuorodų nesitikėkite. Galima pasikliauti tik savo ir automobilio kantrybe

:)