Kieno niekieno istorija

 Visada keliones pradedam iš namų, o šiandien – beveik nuo Gedimino kalno papėdės. Iš širdies. Tolyn. Juk tikroji Lietuva – ne suomiškų dažų fasadai ar ukrainietiško granito plokštės. Ji ten, kur piliakalniai, kur klykia gervės, kur vieškelis baigiasi prie sukrypusio šulinio...

Avižienių piliakalnis – toks menkutis brūzgynuose pasislėpęs kalniukas, kiek pasukus nuo Vilniaus link Sudervės. Šonas – į plentą, kitas – kažkam į kiemą. Be istorijos. Be šeimininko. Tik su mūsų visų šiukšlėmis, jų tiek daug, kad net nepradedam kažko tvarkyti, nors šiandien pirmą kartą tam tikslui pasiėmėm maišus. Deja.

Kiek tolėliau plentu, soduose – naujai atrastas Pikutiškių piliakalnis. Kelią link jo atrandam tik paklaidžioję. Kalnas šalia atrodo gerokai prašmatniau, bet su istorikais nesiginčijam. Tylūs ąžuolai. Šlaitai statūs, kai kur lyg ir įžiūrim griovių ar terasų likučius, kas dabar supaisys, juk tiek laiko smilčių nubyrėjo... Jokios užuominos, kad čia piliakalnis.

Mažosios Riešės piliakalnio ženklą pastebim iš tolo, bet dar pabandom ieškoti patogesnio priėjimo. Veltui, sukam atgal išmaltais naujų statybų kiemais. Aikštelė didelė, trikampė, stačiais šlaitais, kopti – vargo vargelis. Trūksta čia žmogaus rankos, viskas pamažu slepiasi krūmynuose ir žolėse. Toks keistas žodis- „niekieno“. Net susimąsčiau – ar šaknis „kieno“, ar „niekinti“...

Maišiagala. Gražu čia. Bažnytėlė ant aukščiausios kalvos, tarsi nuvilnijusi gelsvu kaspinu, savo istoriją skaičiuoja net nuo 1387 metų, tik pagalvokit. Čia ilgus metus dvasiškuoju sielų ganytoju buvo Juzefas Obrembskis (1906-2011), Vilnijos krašto lenkakalbių gyventojų patriarchas. Jam, seniausiam Lietuvos lenkui, 2008 m. Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje įteikė pirmąją Lenko kortą. Dar vienas ypatingos pagarbos ženklas – jo vardo gatvelė ir memorialinis muziejus skiedrų stogu šalia bažnyčios. Ir trečią šimtmetį skaičiuojantis Maišiagalos dvaras puikus, išlikę arklidžių sienojai, svirne dabar – restoranas.

Maišiagalos dvaras

O piliakalnis – niekieno... Yra laiptai, yra akmenys su gražiais žodžiais, yra kalnas su gynybiniais grioviais... Šilumos jame nėra. Istorikai sako, kad būtent čia yra gyvenęs, kovojęs ir baigęs gyvenimą Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Pilis ne kartą deginta ir atstatyta, matė ir skaudžius lietuvių pralaimėjimus, ir dabar mato – gamtai ir žmonių širdžių šalčiui. Brūzgynai šlaituose, duobės, žvejų laužavietė... Tiesa, apačioje gražiai vėjyje šiaušiasi tvenkinys, forma kiek primenantis Napoleono kepurę, bet čia jau kolūkių laikų istorija.

Maišiagalos piliakalnis

Veršiobalio piliakalnis dabar – didelė ganykla po elektros linija, tik upelis šalia gražiu Vaišvilės vardu, daugiau jokios romantikos. Kyšo iš žemės kažkada stovėjusios nuorodos stulpai. Vėjas. Pirmi lietaus lašai. Sprunkam toliau.

Veršiobalio piliakalnis

Stojam Dūkštose, pasidžiaugti švytinčia raudonais žandais bažnyčia. Net per aštriai raudona, bet graži, labai labai. Laiptais palydi dvi baltos, tarsi porcelianinės, Marijos statulos, šalia – įspūdingo stoto maumedis, neapkabinsi.

Dūkštų Šv. Onos bažnyčia

Vieškeliu kiek toliau – Buivydai, senas rėžinis kaimas suklypusiom langinėm, tarsi užmirštas laiko. Bet jis gyvas. Ir visai čia pat – Buivydų piliakalnis. Puikumėlis – per švelniai. Super – jau geriau :)

Laiptai net iš trijų (!!!) pusių, apžvalgos aikštelė, kažkur giliai giliai, vos įžiūrėti, rangosi Dūkšta. Dešiniau, už slėnio, boluoja Bradeliškių piliakalnis, prie jo vėliau. Ir ąžuolo laiškas žmogui – taip netikėta ir iki sielos gelmių, apie mūsų ir jo gyvybes, apie gyvenimą ir mirtį. Grįžtam.

Ir Bradeliškių piliakalnis, patikėkit, vertas laiko, žingsnių ir akių. Apsijuosęs Dūkštos juosta, vėjo talžomas, vos leidosi prieiti, lenkiamės prie žemės. Medinis tiltas, malūno likučiai, atodanga kitame krante – viskas čia taip dera... Tik tas vėjas, visu smarkumu, tarsi veja...

O Buivydų II-asis piliakalnis, atrastas visai neseniai, niekuo nepažymėtas, tarsi jo ir nėra, ir nereikia... Visai šalia kelio kitame Dūkštos kaimo krašte, kiek įlindus į mišką, tiesiog pasitikim koordinatėmis ir ateinam. Kuprotas kalnas miške, kokių tūkstančiai, ir nieko daugiau. Lieka tik tyli nuotrauka atminčiai, kad buvom.

Paskutinis šiandien – Bielazariškių piliakalnis. Vos ne vos, stenam ir mes visi, ir automobilis. Žvyrkeliu, beišnykstančiu smėlio keliuku, paskui - jau stirnų ir šernų takais, bet randam, mes – viršūnėj. Šlaitų statumas – ohoho! Tik gaila, kad nelabai ką daugiau ir įžiūrėti, miškas...

Bielazariškių piliakalnis

Sustojam prisiliest prie seno avilio… Prie šimtamečio kaimo gatvės grindinio… Loja kaimo šunys, paskui šalikelėj lieka Grabijolų kaimas ir piliakalnis, beveik prieš Vievį – naujai atrastas Balceriškių. Čia grįšim.

Visi smagiai šypsomės – šiandien per 4 valandas kolekciją papildėm 9 piliakalniais. Laukia šilta vakarienė, ačiū Redos Tėvams, pasirūpino.

Namai, kur tebelaukia. Kur šiluma. O jei kažkur pakeliui rasite dailų apvalų Redos auskarą, žinokite, jis jau niekieno. Liko istorijai.