Diena kaip gyvenimas

 Tik mes patys. Niekas kitas.

Tik mes patys galime suteikti spalvų savo gyvenimui, nuspalvinti dažnai pilką ir nuobodžią kasdienybę. Niekada neateis dailininkas su spalvų palete. Tik mes.

Rytas kaip rytas. Kaip niekad tingiai sukilę, visai neketinom palikti namų, gera juose. Pusryčiai, neskubi savaitgalio ruoša, pašnekesiai... Žinau, kaip Reda nori. Vadinasi, tai šeimai svarbu. Važiuojam!

Žemėlapio lapus dėliojom dar savaitės viduryje, yra tų piliakalnių, nemažai kilometrų, toks riebus ratas Lietuvos viduryj. Nusukę link Kėdainių, prasilenkiam su istorinių automobilių kolona, daug jų, bene dešimt. Nudžiugina, reiškia, gyvenimas atsigauna. Po kažkelinto lietaus debesies akimirkai sustojam Josvainiuose, prie bažnyčios. Šiame miestelyje kažkada susipažino Redos Tėtis ir Mama... Šventoriaus tvora nuliuoksi sužvarbusi voverė, vienintelė gyva visoje gatvėje. Vėl lyja.

Josvainių bažnyčia

Pilsupių piliakalnį randam visai lengvai, jis tuoj už vienintelės kaimo gatvės, kiek pabridus rasota žole. Didelis, solidus toks, stačiais šlaitais begriūvąs į Angirių tvenkinį. Mergaitės dar prisiskina puokštę raktelių, sako, virs arbatą :)

Pilsupių piliakalnis

Ambraziūnų piliakalnio tenka paieškoti, klaidina ir nuorodos, ir navigacija, gerai, kad turim sveiko užsispyrimo ir jėgų. Skęsta žemuogių žieduose, bandom įsivaizduot, kaip saldu čia vidurvasarį... :) Kaip vaikystėj būdavo, susiveri karolius ant smilgos ir žygiuoji namo, pieno į dubenį... :) Gražumėlis.

Ambraziūnų piliakalnis

Už kelių vieškelio vingių stabtelim prie mažuliukės baltašonės Pajieslio bažnytukės, pūpsančios ant kalnelio tarp senų kryžių. Sutiktas praeivis kažkodėl pasisveikina rusiškai.

Kol kas sekasi. Vosbučių piliakalnį irgi randam be jokių „kabliukų“. Toks aukštas kuprotas kalnas išilgai Šušvės. Tolumoj – įspūdingo grožio atodanga, mums būtinai reikia arčiau, o Emilijai Marijai būtinai reikia įmesti upėn nežinia kaip ir iš kur prie Ambraziūnų surastą TIKRĄ braškę. Matyt, jos tėvynė – šiltnamis, kažin kas smaližiavo, piliakalnį lankydamas. Viskas pavyksta, lauktuvių parsitempiam sunkų akmenį ir dailią medžio pliauską, bus namams papuošti.

Vosbučių piliakalnis

Plinkaigalio piliakalnis, kaip mes sakom, - „parketinis“. Tiesiai iš kaimo turizmo sodybos papėdėje tvarkingais mediniais laiptais gali beveik užšokuoti. Tik liežuvis už pavadinimo kliūva, neištariam :) Viršūnėje – krūva alaus butelių, taip ir nusvyra rankos. Kokie mes esame, kaip stipriai Tėvynę puošiam, kaip įmanydami – kas padangom prie alkakalnio, kas buteliais piliakalnio viršūnėje, kas dar kitaip... Gaila.

Trumpai pasižvalgom Krakėse, akims čia smagu. Bažnyčia, šv. Kotrynos vienuolynas, medžio skulptūrų muziejus, alėja, paminklinis akmuo Krakių mokyklai, skaičiuojančiai penktą (!!!) šimtmetį... Aplink raibuliuoja vanduo – kur pažvelgsi...

Lietumi suplukusiais vieškeliais netrunkam iki Vaitiekūnų piliakalnio, trikampiu pleištu įsikirtusio į tvenkinio bangas. Vos spėjam iki viršūnės, paženklintos kryžiumi, vėl nušniokščia, lašai stambūs, net barška kaip ledukai. Piliakalnis su istorija, čia ilgai gyveno žmonės, palikę ateičiai savo ginklų, įrankių, papuošalų, indų... Pabandom įsivaizduoti. Dukros kuria savo istoriją...

Navigacija rodo siaurą tiltuką per išsiliejusią Dotnuvėlę, bet mes suabejojam – o jei bus tik lieptas... Be reikalo nepasitikim ir sukariam papildomus beveik 20 kilometrų, galėjom prasmukti, būtume kaip tik prie Naujaupio piliakalnio. Nuoroda nuo plento sako, kad iki jo – „1,5“. Melagė. Jis visai prie kelio, už pusantro šimto metrų. Toks mišku apaugęs kalniukas su 1934 metais papėdėje įsprausta koplyčia. Išplėšta viskas, kas plėšiama, likę tik dažai ant sienų... Tiesa, stogas ir spyna yra :) O papėdėje – atminimo kryžius dvarininkams Girštautams, čia jų žemė, viskas jų statyta, jie taip meiliai piliakalnį vadino Aukso kalneliu...

Vėl nulyja. Ir kai užsisvaigstam apie šiltą vakarienę namuose, tokia baisi mintis galvoje – puodas ant viryklės liko!!!!!!!!!!!!!!!!! A-a-a-a-a-a-a!!!!!!!!!! Pagalbos skambutis Redos Tėčiui, kiek įmanoma ramesniu balsu... Ir tas laukimas, kol nuvažiuos ir paskambins. Reda, rodos, žyla, aš prarandu paskutinius plaukų trupinius... Delnai šlampa, visas gyvenimas – kaip filme, tik slyyyyyst prieš akis... Ir kai už kelių beprotiškai ilgų laukimo minučių Tėtis nuramina, kad viskas mūsų namuose beveik gerai, Redos skruostais nubyra ašaros... Puodo negaila, pupelių – irgi, gaila savęs... Bet mes turim namus... :) Kažkokie apleisti dvarai pakeliui pasidaro jau ne tokie svarbūs. Laukai – ne tokie mielai geltoni. Ir lietus nebetrukdo. Mes turim namus.

Bakainių piliakalnį reikia pamatyti. NUO-STA-BUS. Dydžiu, savo formomis, idealiai sutvarkyta aplinka, viskuo viskuo. Toks, koks turėtų būti kiekvienas Lietuvos piliakalnis. Tiesiog gera būti. Stovi ant pilies kalno, laiptais į abi puses pabalnoto, abu priešpiliai – kaip ant delno, nors kariuomenę rikiuok. Va, tik vėjas baisus, net galvas nuo pečių plėšia. Pirmi šiandien sutikti žmonės. Su šypsena stebim, kaip mažas jų šunėkas irgi spaudžiasi prie žemės... Dar pabandom privažiuot kiek tolėliau miške esantį kapinyną, bet kelias baigiasi upėje, nerizikuojam, užtenka pabraidžioti.

Bakainių piliakalnis

Kalnaberžės piliakalnį irgi randam be pastangų, mes patyrę :) Tiesa, keliukas panyra Kruosto upeliūkštyje, bet kiek čia jo yra, mes tik „opa!“, ir kitam krante. Dukros lengvai užsikepurnėja, klega, džiaugiasi, o mums mintyse – kaip ten namai?... Džiaugsmas jau nebe toks džiaugsmas.

Pirmą kartą šiandien paklystam, pasikliovę navigacija, o ne sveika nuovoka. Patikėkit, bjauru nubristi pasėliais kone kilometrą, gauti kibirą lietaus (čia kiekvienam tiek), ir suprasti, kad „nugrybavom“. Grįžtam, ir antru bandymu jau labai lengvai randam Vaidatonių piliakalnį, tiksliau, jo likučius. Lietus vis dar bando kantrybę, mes bėgte. Piliakalnio šlaite – kryžius buvusioms kaimo kapinaitėms atminti, dalis šlaito – nuarta, nelabai yra kuo džiaugtis. Tiek čia tos istorijos.

Dar užbėgu į šalia esančias rusų kapines, suvilioja niekada nematyti ryškiai mėlyni kryžiai. Kapus tvarko tyliai lietuviškai besikalbanti pora, pakalbinti sako, kad čia senos, dar sentikių kapinės, dabar retai ką laidoja. Bet atmintis gyva.

Ko gero, niekada taip nesidžiaugiau vaivorykšte. Taip ryškiai sudėliotomis spalvomis. Niekada taip gyvai nematėm Paukščių salos, kaip šiandien. Niekada taip šiltai nesiglaudėm prie medžio, kaip šiandien Kėdainiuose, prie M. Daukšos ąžuolo, visa šeima.

Kaip gera sugrįžti namo. Ar žino kas, kaip gera paliesti rankomis jau šaltą pajuodusį puodą, kaip pasidaro ramu... Dukros sako - degėsiais dvokia visi namai, gal ir taip, man sloga. O viduje sakau sau – nėra jau taip blogai, niekai tas kvapas, mes sugrįžom į savo namus...

Tai toks šeštadienis - 333 kilometrai emocijų, 10 valandų kelyje, 9 įveikti piliakalniai. Brazių šeimos kolekcijoje nuo šiol – 231 piliakalnis.

Būkite atsargūs su ugnimi.

Teisingo kelio jo ieškantiems.