Kai riba - tik dangus

Didžiuojuosi mūsų šeima.

12 valandų kelionėje (!), 403 nuvažiuoti kilometrai (!!), 18636 nueiti žingsniai (!!!) – ne kiekvienam... Tai buvo viena geriausių pamokų apie Lietuvą, kokias tik galime dovanoti savo dukroms, o ir sau patiems.

Vaidotų bažnyčia

„Witamy w Rudaminie“ - tokiu lenkišku pasisveikinimu prasideda miestelis, turgaus dieną kimšte užkimštas žmonėmis, jokio čia karantino. Baugokai atrodo, atpratom. Lenkiški užrašai, gatvių pavadinimai, šneka – kiek čia tos Lietuvos...

Kiek pasimalę vieškeliais, randam Papiškių piliakalnį. Buduliai pavertę jį džipų kroso trasa, šlaituose – kažkada buvusio žvyro karjero žaizdos... Skauda. Tik beržai tokie lietuviški lietuviški.

Pabandom ieškoti neseniai atrasto Gegužinės piliakalnio. Šnipštas gaunasi, ant į pelkę panašėjančio keliuko – užvirtę medžiai, nei nueiti, nei privažiuoti. Paliekam, gal kada nors. Mišku nurėžiam gerą gabalą kelio, už nugarų lieka Skaidiškių dvaras, ir, vos vos paragavę asfalto, vėl lendam į tankmę. Prireikia guminių batų. Savo nuostabai, lengvai randam didelį kalną su pylimu ir įsivaizduojamais grioviais, matyt, būta didelės pilies. Ir piliakalnio žymuo stovi – Mūrininkų piliakalnis. Surenkam butelius, dabar jau visuomet į tokias keliones vežamės šiukšlių maišų. Dar viena pamoka. Pilietiškumo.

Didžiosios Kuosinės piliakalnis – visai šalia kelio į Šumską. Pietryčių šlaitas, kuriuo kopėme – visas nusagstytas rieduliais. Šiaurinis – gerokai statesnis, tikras pylimas. Viršūnės net neieškom – didelis piliakalnis, brūzgynai, vis tiek nieko nematyti.

Šumske (kadaise – Laukininkai) pirmiausia aplankom trečią šimtmetį skaičiuojančią bažnyčią su vienuolynu. „Ul. Wilenska“ – skelbia lentelė ant sienos, pamaldos irgi lenkiškai. Didingas dvaras su neįsivaizduojamo dydžio parku ir išlikusiais akmeniniais ūkio pastatais dar tik keliasi iš užmaršties, viduje bumbsi plaktukai, zyzia pjūklai. Grįžta gyvybė, istorija tęsiasi. Kalnelyje už kapinių lyg gulbinai - trys balti kryžiai, visai kaip Vilniuje.

Leoniškių piliakalnio pasiklausinėjam, bet pasukam kitu keliuku, kaip mums atrodo geriau. Viskas baigiasi už kelių kilometrų, prie išvirtusios eglės, toliau – takeliu pėsčiomis. Randam lengvai. Grioviai, pylimai, krūvos akmenų tik įtikina – piliakalnis čia, tankiai apaugęs, net vietos nuotraukai reikia paieškoti. Proskynoje raukiasi paskutiniai bobausiai. Parsitempiam akmenį prisiminimui :)

Medininkų pasienio užkarda. Labai norėjome parodyti ir papasakoti dukroms, kad prisimintų. Nulenkiam galvas prie septynių kryžių - kažkieno tėvas, brolis, sūnus... Praėjo beveik trys dešimtys metų nuo tragedijos, žmonių – tuščia.

Medininkų pilis – verta ja pasigrožėti, didingai atrodo. Netaisyklingo kvadrato formos pilis atsirado XIV a. pirmoje pusėje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais. Atstatytas tik vienas bokštas, jame – muziejus. Gaila – karantinas, viskas uždaryta, mums, kaip ir kitiems, belieka pakaišioti nosis tarp vartų grotų. Šalia pilies – neįprastų formų medžiu alsuojanti bažnyčia, savo istoriją taip pat skaičiuojanti nuo XIV a., dabartinė tuoj tuoj minės šimtmetį.

„Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė“. Tai mūsų kelionių moto. Šiuos A. Juozapavičiaus žodžius visai netikėtai atrandame paminkliniame akmenyje Juozapinės kalno papėdėje. Net suvirpa viduj, pritylam. O to kalno aukščio kaip ir nesijaučia, daug čia aplinkui panašių. Traukiam prie Aukštojo. Aukštojo kalno akmuo suapvalina kalno aukštį iki 294 m. Aukščiau – tik dangus, o mes dar pasilipam į apžvalgos bokštą. Gražu. Norisi tiesiog būti.

Vieškeliu prilekiam Turgelius. Centre – didinga išpuoselėta bažnyčia. Kapinių koplyčia – tarsi mažytė Kalvių bažnyčios kopija, tokia pat pūstašonė.

XVIII a. Turgelių klebonas P. K. Bžostovskis įkūrė Paulavos respubliką, anuomet turėjusią ir savo pinigus, ir seimą, ir miliciją. Dabar ten – tik dvaro griuvėsiai. Istorija pasikartojo 1943 - 1944 m., kai Armijos Krajovos daliniai buvo tvirtai įsitvirtinę miestelyje ir buvo įkūrę Turgelių respubliką. Mes leidžiamės prie čia dar siauručio Merkio, anapus jo – Turgelių piliakalnis. Gražaus būta, didelio, stačiais šlaitais nusileidžiančio į upės slėnį. Į viršūnę užvingiuoja džipų vėžės...

Siaurais kaimo keliukais pravingiavę dar grybšnį, pirmą kartą pamatom šalies sieną. Ji – už poros šimtų metrų, kaimo pakraštyj. Mes traukiam į pušynėlį šalia. Paūdronių piliakalnio žymuo, akmenų krūvos, karo ar kasinėtojų paliktos duobės. Neužtrunkam.

Prasilenkiam su įtariai mus nužvelgiančiais pasienio pareigūnais, bet nieko. Kartais visai išnykstančiais žolėse kaimo keliukais, pro vienišas sodybas vargais negalais pasiekiam Kurmelionis, žemės kraštą... Piliakalnio žymuo šalia kelio – naujas, bet jau nuniokotas. Kažkada buvusių laiptų likučiai, tarsi įžiūrimos terasos, grioviai. Vėl surenkam papėdėje kažkieno paliktas šiukšles.

Kelias gerėja, išsimušam į asfaltą, bet jo visai nedaug, be reikalo džiūgaujam. Trumpam stabtelim prie Akmenynės bažnyčios, tik nuotraukai.

"Lietuvos ausytė" - taip meiliai mes vadinam tokią pietryčių Lietuvoj esančią Šalčininkų rajono dalį. Čia galima pakliūti per patikros postą, pasilabinus su pasieniečiais. Paprastas formalumas, ir tiek, nei dokumentai, nei kelionės tikslas jiems neįdomu. Sakoma, kad 1939 m. Kremliuje braižant Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto sienas, ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija. Pagal patikimesnę versiją, ryžtingai suveikė šio mišrios tautinės sudėties krašto lietuviai, prašydami prijungti kraštą prie Lietuvos. Valstybės siena kai kur tiesiog remiasi į šalikelę.

Tolėliau miške – gyvas tūkstantmetis Stakų ąžuolas, tikrai negali nesigėrėti, čia pat – Stakų luistai, tai tokie natūraliai susicementavę apie 10000 metų senumo žvyro ir akmenų dariniai. Tiesą sakant, reikia mokėti paaiškinti, bet dar geriau – patiems pamatyti. Miškais pabandom prasmukti prie Dainavėlės piliakalnio, deja, kelias baigiasi pelkėje. Paniurzgam vienas ant kito, bet žinau – trumpam ;)

Bėčionių piliakalnis – pavyzdinis. Kalnas tarsi dviejų nevienodų dalių, įkalintas supelkėjusio Gaujos upelio. Sutvarkytas, aplaiptuotas, smagu lankyti, gal todėl ir žmonių nemažai, viena šeima net pasisiūlo mus visus kartu nufotografuoti.

Užsikalbam, pasipasakojam, paskui kartu patraukiam į Dieveniškes. Nė tūkstančio gyventojų nepriskaičiuojančiame miestelyje – dvi vidurinės, lietuvių ir lenkų. Centre – užrakinta bažnyčia, jos pirmtakėje kažkada meldėsi Barbora Radvilaitė.

Mes dulkam į Norviliškių vienuolyną, dabar vadinamą pilimi, nors būtent vienuoliai ilgiausiai rašė šių mūrų istoriją. Legendoms apie Norviliškes surašyti neužtektų ir storos knygos. Apeinam ratą, liesdami sienas ir akmenis... Šalia – samaninė Norviliškių bažnytėlė, o kapinaitės tiesiog atsiremia į valstybės sieną žyminčią tvorą. Kai kurie antkapiai padailinti grybais. Sako, anksčiau, kai nebuvo kelių metrų pločio suartos smėlio juostos, kunigas netgi šv. Komuniją per tvoros tarpus paduodavo anapus stovintiems tikintiesiems. Tikrųjų gyventojų čia likę tik kelios dešimtys, lietuviškai niekas nekalba...

Sukam namolio, tik dar labai knieti kitu keliuku sugrįžti prie Dainavėlės piliakalnio, nors šįkart patys sau prieštaraujam, kad prie naujai atrastų piliakalnių daugiau nesuksim. Keliukas baigiasi prie griežto STOP ženklo. Mindžiukuojam dvejodami, dukros - beveik baimės ašarose, o piliakalnis – visai visai šalia. Tyliai palauke apeinam baisųjį ženklą, tarsi jo ir nebūtų, ir miško taku netikėtai lengvai randam piliakalnį, jo dar nėra ir daugumoje turistų atlasų, tik specialistams skirtoje informacijoje. Ir čia – akmuo ant akmens, po akmeniu ir šalia akmens, tiek jų daug... Sprunkam :)

Jokių kelio klastų, jokių klaidžiojimų, dulkių debesimi saugiai ir patogiai atriedam prie Sangėliškių piliakalnio. Kalno kraštas kyšo iš miškelio, apačioje – Kamenos upeliūkštis. Aikštelė duobėta, apaugusi tankiu beveik brandžiu mišku, šonu braukiasi į elektrinį piemenį. Už akmeninės tvoros – mažulėlė kaimo koplyčia ir keli kryžiai, vienas jų, perrištas baltai raudona vėliava, skirtas Armija Krajowa kariams, žuvusiems kovose su NKVD daliniais 1945 metais. Frontas jau buvo toli vakaruose, vyko partizaninis karas, kas - ką...

Tokia buvo vakar diena.

Mes švenčiam – nuo istorijos pradžios jau įveikėm 250 Lietuvos piliakalnių.

Kieno niekieno istorija

 Visada keliones pradedam iš namų, o šiandien – beveik nuo Gedimino kalno papėdės. Iš širdies. Tolyn. Juk tikroji Lietuva – ne suomiškų dažų fasadai ar ukrainietiško granito plokštės. Ji ten, kur piliakalniai, kur klykia gervės, kur vieškelis baigiasi prie sukrypusio šulinio...

Avižienių piliakalnis – toks menkutis brūzgynuose pasislėpęs kalniukas, kiek pasukus nuo Vilniaus link Sudervės. Šonas – į plentą, kitas – kažkam į kiemą. Be istorijos. Be šeimininko. Tik su mūsų visų šiukšlėmis, jų tiek daug, kad net nepradedam kažko tvarkyti, nors šiandien pirmą kartą tam tikslui pasiėmėm maišus. Deja.

Kiek tolėliau plentu, soduose – naujai atrastas Pikutiškių piliakalnis. Kelią link jo atrandam tik paklaidžioję. Kalnas šalia atrodo gerokai prašmatniau, bet su istorikais nesiginčijam. Tylūs ąžuolai. Šlaitai statūs, kai kur lyg ir įžiūrim griovių ar terasų likučius, kas dabar supaisys, juk tiek laiko smilčių nubyrėjo... Jokios užuominos, kad čia piliakalnis.

Mažosios Riešės piliakalnio ženklą pastebim iš tolo, bet dar pabandom ieškoti patogesnio priėjimo. Veltui, sukam atgal išmaltais naujų statybų kiemais. Aikštelė didelė, trikampė, stačiais šlaitais, kopti – vargo vargelis. Trūksta čia žmogaus rankos, viskas pamažu slepiasi krūmynuose ir žolėse. Toks keistas žodis- „niekieno“. Net susimąsčiau – ar šaknis „kieno“, ar „niekinti“...

Maišiagala. Gražu čia. Bažnytėlė ant aukščiausios kalvos, tarsi nuvilnijusi gelsvu kaspinu, savo istoriją skaičiuoja net nuo 1387 metų, tik pagalvokit. Čia ilgus metus dvasiškuoju sielų ganytoju buvo Juzefas Obrembskis (1906-2011), Vilnijos krašto lenkakalbių gyventojų patriarchas. Jam, seniausiam Lietuvos lenkui, 2008 m. Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje įteikė pirmąją Lenko kortą. Dar vienas ypatingos pagarbos ženklas – jo vardo gatvelė ir memorialinis muziejus skiedrų stogu šalia bažnyčios. Ir trečią šimtmetį skaičiuojantis Maišiagalos dvaras puikus, išlikę arklidžių sienojai, svirne dabar – restoranas.

Maišiagalos dvaras

O piliakalnis – niekieno... Yra laiptai, yra akmenys su gražiais žodžiais, yra kalnas su gynybiniais grioviais... Šilumos jame nėra. Istorikai sako, kad būtent čia yra gyvenęs, kovojęs ir baigęs gyvenimą Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Pilis ne kartą deginta ir atstatyta, matė ir skaudžius lietuvių pralaimėjimus, ir dabar mato – gamtai ir žmonių širdžių šalčiui. Brūzgynai šlaituose, duobės, žvejų laužavietė... Tiesa, apačioje gražiai vėjyje šiaušiasi tvenkinys, forma kiek primenantis Napoleono kepurę, bet čia jau kolūkių laikų istorija.

Maišiagalos piliakalnis

Veršiobalio piliakalnis dabar – didelė ganykla po elektros linija, tik upelis šalia gražiu Vaišvilės vardu, daugiau jokios romantikos. Kyšo iš žemės kažkada stovėjusios nuorodos stulpai. Vėjas. Pirmi lietaus lašai. Sprunkam toliau.

Veršiobalio piliakalnis

Stojam Dūkštose, pasidžiaugti švytinčia raudonais žandais bažnyčia. Net per aštriai raudona, bet graži, labai labai. Laiptais palydi dvi baltos, tarsi porcelianinės, Marijos statulos, šalia – įspūdingo stoto maumedis, neapkabinsi.

Dūkštų Šv. Onos bažnyčia

Vieškeliu kiek toliau – Buivydai, senas rėžinis kaimas suklypusiom langinėm, tarsi užmirštas laiko. Bet jis gyvas. Ir visai čia pat – Buivydų piliakalnis. Puikumėlis – per švelniai. Super – jau geriau :)

Laiptai net iš trijų (!!!) pusių, apžvalgos aikštelė, kažkur giliai giliai, vos įžiūrėti, rangosi Dūkšta. Dešiniau, už slėnio, boluoja Bradeliškių piliakalnis, prie jo vėliau. Ir ąžuolo laiškas žmogui – taip netikėta ir iki sielos gelmių, apie mūsų ir jo gyvybes, apie gyvenimą ir mirtį. Grįžtam.

Ir Bradeliškių piliakalnis, patikėkit, vertas laiko, žingsnių ir akių. Apsijuosęs Dūkštos juosta, vėjo talžomas, vos leidosi prieiti, lenkiamės prie žemės. Medinis tiltas, malūno likučiai, atodanga kitame krante – viskas čia taip dera... Tik tas vėjas, visu smarkumu, tarsi veja...

O Buivydų II-asis piliakalnis, atrastas visai neseniai, niekuo nepažymėtas, tarsi jo ir nėra, ir nereikia... Visai šalia kelio kitame Dūkštos kaimo krašte, kiek įlindus į mišką, tiesiog pasitikim koordinatėmis ir ateinam. Kuprotas kalnas miške, kokių tūkstančiai, ir nieko daugiau. Lieka tik tyli nuotrauka atminčiai, kad buvom.

Paskutinis šiandien – Bielazariškių piliakalnis. Vos ne vos, stenam ir mes visi, ir automobilis. Žvyrkeliu, beišnykstančiu smėlio keliuku, paskui - jau stirnų ir šernų takais, bet randam, mes – viršūnėj. Šlaitų statumas – ohoho! Tik gaila, kad nelabai ką daugiau ir įžiūrėti, miškas...

Bielazariškių piliakalnis

Sustojam prisiliest prie seno avilio… Prie šimtamečio kaimo gatvės grindinio… Loja kaimo šunys, paskui šalikelėj lieka Grabijolų kaimas ir piliakalnis, beveik prieš Vievį – naujai atrastas Balceriškių. Čia grįšim.

Visi smagiai šypsomės – šiandien per 4 valandas kolekciją papildėm 9 piliakalniais. Laukia šilta vakarienė, ačiū Redos Tėvams, pasirūpino.

Namai, kur tebelaukia. Kur šiluma. O jei kažkur pakeliui rasite dailų apvalų Redos auskarą, žinokite, jis jau niekieno. Liko istorijai.