"Gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas. "
/Johanas Volfgangas Gėtė/
Šeimos savaitgalio iššūkis – surasti ir įsiamžinti prie visų 13 medžių, įtrauktų į Kaišiadorių rajono saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą. Na, kokį mes radom, tokį. Prisipažinsim, pasiryžom ne visai jau iš karto, dar sunku išjudinti sąnarius po žiemos sąstingio, jauku tupėti ir namuose... Bet jeigu nutarėm – „jamam“ šitą darbą!
Penktadienio pavakarė, ir mes vėjo kutenamais žiemkenčių laukais atriedam beveik iki pat Svirplionių ąžuolo, lieka nužingsniuoti keliasdešimt metrų. Esam čia buvę, o ir pats keturkamienis galiūnas gerai matosi nuo kelio į Jonavą, reikia tik žinoti, kurlink dairytis. Ąžuolas dar miega, dar kiek anksti... Pabaidom vanagą...
Apsisukam atgalios, ir dulkių sūkuriu vieškeliais pasileidžiam ieškoti Borų miško pušies, čia niekada neklaidžiojom. Pakelės pilnos plastiko draiskalų, susiprantam, kad aptikom buvusio Kaišiadorių šiukšlyno kalną, dabar jau apaugusį žole ir skurdžiais krūmokšniais. Taip žemė grąžina žmogui jo paliktus nuodus. 
Pušį randam lengvai, beveik neklaidžioję, keliasdešimt metrų nuo keliuko. Yra ir informacinė lentelė, net nustembam pamatę. Tiesa, aukštokai medyje įaugusį kryžių vos įžiūrim, užsimiršo, gerai, kad dukros prisimena. Šviesios galvos reikalingos :)
 |
| Borų miško pušis |
Tarp lazdyno krūmų – juodų plunksnų krūvelė, matyt, kažkokios žioplavotos varnos liekanos. Kažkam – skurdūs pietūs. Beje, anot interneto, pamiškėje, J. Lesotos sodyboj yra išskirtiniai liepa ir klevas, bet susizgrimbam jau tik pravažiavę...
Pakeliui apsukam garbės ratą buvusiame Pyplių aerodrome, nudžiuginam dukras, kada nors jos mokysis čia vairuoti :)
Pašonėj lieka Gerų Vakarų kaimas. Dunojaus pakrante lekiam Karsakų miško link. Čia jau trečias mums žinomas Dunojus, pirmas apraizgęs pusė Europos, antras siaura virvele slepiasi Kaišiadoryse ir dingsta Lomenoj, o šis melioracijos išgražintais krantais nuslysta Žaslių ežeran, tiek ir tebūta. Vėl dulkės. Primena Dzūkijos smėlį, šiaušiasi vėjyje, ir nurimsta tik miške. Karsakų ąžuolas – trijų kelių sankirtoje, teisybės dėlei, jie čia du, kaip broliai, šakom besilaikantys vienas kito. Mums rūpi didingesnis, su dreve ir kryžium. Pasakojama, kad ten, „kur kryžius, buvo netoli Boleslavovos (Balinės) palivarkas. Tame dvare tarnavo tokia merga Zoska. Ji pasikorė iš meilės ant to ąžuolo. Dvaro ponia įsakė ant to ąžuolo pakabinti kryžių. Ir įaugo tas kryžius į ąžuolo kamieną – tik gabalas matosi“. Tikrai – gabalas matosi.
Saulė atsisveikindama ritinėjasi dangum, ir mes lekiam į kitą rajono kraštą, prie apskritaveidžio Žiedelio ežero, anot žinovų, atsiradusio nukritus meteoritui, jis vienintelis toks Lietuvoje. Šimtametės Kaukinės liepos tarsi apkabinusios jį šakomis, viena – prie rytinio kranto, kita – prie šiaurinio, tiesa, šioji jau bedžiūstanti, vargu, ar ilgai dar... Lieptai medinėmis lentų rakštimis sulindę Žiedelio veidan. Toks tylus vienišas kaimas, suloja vienas kitas šunėkas, užmatom vos vieną sulinkusią moterėlę darže. Vakarėja.
Šeštadienis prasideda diskusija, kaip čia geriau važiuot. Girdėjau, tokia liga yra – vyrus pilitius (išvertus – vyrui nervus „pielinti“...), atrodo, irgi plinta :D
Bet imunitetas ir sveikas vyriškas protas ima viršų :D
Suvirstam į mašiną, brūūūūkšt, ir Uogintų ąžuolą pastebim dar nuo Antakalnio, nepražiopsosi. Stotingas, sveikas, nors jam jau apie 200 metų. Šakos juodom gyslom kyla viršun. Šalia – medžiotojų bokštelis, ir vyrų pamiršti „šoviniai“ – tušti degtinės buteliai, gal vakarais su stirnom po gramą kitą... ;)
Stirnos visai čia pat, švytuoja pasėliuose baltais užpakaliukais, nepadoriai drąsios, ir pasileidžia link miško tik tuomet, kai stabtelim jų nufotografuoti. Netoli nubėga, kiek už kelio į Pravieniškes.
Antakalnyje jau nežinia kelintą kartą sustojam prie dešimtkamienės liepos. Prieš 90 metų, nupjovus motininį kamieną, išaugo dešimt naujų, štai kokia gyvybės jėga. Visi – nevienodi, nuo 18 iki 50 cm storio, gamta nemėgsta kopijuoti. Dabar kamienų likę devyni, rodos, netrukus dar mažės, silpsta... Mes – tolyn.
Karčiupio ąžuolas irgi nesislepia. Kai ieškojom jo pernai, „nugrybavom“, pasirodo, visai paprasta rasti. Tiesiog labai jau pataikom sustoti, telieka paėjėti vorele lyg žąsiukams miškavežių išmaltomis provėžomis. Kai kur – vos ne iki juosmens, eini beveik kaip apkasu. Kas tarnavo kariuomenėj, supras. Ąžuolo skersmuo krūtinės aukštyje – net 6 metrai, amžius – apie 250 metų. Visai gali būti. Ir lentelė šalia yra, kaip priklauso. Grįžtam vėl vorele, mintyse keikiu miškininkus už paliktas šiukšles. Jų meniu pakuotės – pakelėse. Tokie nevisai gamtos saugotojai, pasirodo.
Už nugarų lieka Grabučiškės, taip parašyta kaimelio pabaigoje. Arba Grabuciškės, kaip rašo prie autostrados. Arba Grabutiškės – tokį pavadinimą, rodos, mačiau kelių muziejuje Vievyje. Visur žmonės gyvena. Prie marių – tiršta mašinų, visi pavargę nuo karantino.
Bandom pasitikėti navigacija, ir miškais pasiekti Rumšiškių pušį. Deja deja... kelias baigiasi ties kažkokios stovyklos likučiais ir užkarda.
Tiesa, ir čia gyvena žmonės. Pasikalbam, kad taip nesinorėtų, baisiai baisu ir gūdu. O mums tenka suktis ir vėl girgždinti dulkes tarp dantų. Maloniai nuteikia naujos rodyklės miške, atsimenu, kaip pirmąkart klaidžiojom. Jau prie pušies radijas užtraukia seną gerą jaunystės gabalą – „Miracle of love“, bet esu sudrausminamas mano „vyrus pilitius“. Tipo, nebūk chuliganas, neklausyk garsiai miške... Namie irgi negalima... Pasprendžiam mįslę apie genį, sužinom, kaip ir kodėl jis negauna smegenų sutrenkimo. Rumšiškių pušis – tikra galiūnė, poros metrų aukštyje jos skersmuo – 5 metrai, kiek žemiau – lieknesnė, manoma, kad dėl sakinimo ar gaisrų. Pušų pušis pušota.
Gastilionių ąžuolas. Kažkelintas paieškų dublis. Ir šiandien, kai nusivylę grįžinėjam, nes vėl nepavyko rasti, sutikti žvejai sugundo – dar pabandykit toliau. Sukandam dantis ir bandom, siauručiu takelio siūlu miško gilumon. Ir tikrai, tikrų tikriausiai – anuos visus kartus mums trūko tik keliasdešimt, na, šimto metrų, ąžuolas tokios lomelės dugne, iš tolo nė nepastebėsi... Baisinio dydžio medis, net šeimai neapkabint, nebent kada su žentais ;)
Dabar takelį žinom, kam reiks, palydėsim ir parodysim ;) Džiaugiamės. Tiesa, dabar drąsiai galime teigti, kad internete skelbiamos ąžuolo koordinatės – visiška „migla“.
Kuro lygio rodyklė guli paslika, raudona lemputė jau net nesistengia mirktelti, betgi visai nedaug į šoną – Rumšiškių miško ąžuolas, nepaliksi. Rizikuojam. Viskas „čiki“, ąžuolą randam tokį, kaip nuotraukoje internete, su gilia dreve ir antro kamieno likučiais šalia. Ąžuolas buvo dvikamieniu iki 2010 metų rugpjūčio, kai antrą kamieną nulaužė tuomet siautusi audra. Liko vienas, bene 5,5 metro skersmens. Vėl galime pasiginčyti su internetu – rasti galima, nesunku, tik noro reikia :)
Rumšiškėse – palaimos akimirkos. Automobilis gauna pilną baką super pigaus kuro, mes – ledų. Visi nusipelnėm gyventi geriau. Kažkaip visai lengvai ir greitai atlekiam link Varkališkių miško, ir Reda sakalo akim užmato baltuojančią lentelę prie Varkališkių pušies. Bandom. Pirmas kartas – nelabai. Antras baigiasi prie Valpės upelio, baisiai jau statūs šlaitai, bus per sunku. Grįžtam, kur pradėjom, ir beveik randam takelį, typu tapu prie pušies. Šiaip tai jos turėjo būti trys, bet aptinkam vieną ir du kelmus šalia. Žmogus? Žmogus. Privatininkas su kirviu... Ta likusioji – antra Kaišiadorių rajone ir trečia šalyje pagal kamieno storį, skaičiuoja jau trečią šimtmetį. Ir dar skaičiuos. Jei neateis žmogus.
Senolį Sekionių ąžuolą žinom. Tyliai skaičiuoja blėstančius metus apleistose kaimo kapinaitėse, aplopytas, kaip su vargana sermėga. Skauda medžiui, bet metai daro savo, sako, jau aštuntas šimtmetis eina. Tik pamanykit – šitas medis mena Lietuvos kunigaikščius ir šlovingas mūsų valstybės istorijos dienas. Pabūnam kažkiek, dukros dar atsiklausia, ar galima fotografuotis, juk kapinės. Galima. Ir reikia, kad atmintis liktų gyva.
Nors sugebam pasiklysti tarp dviejų kaimo keliukų, vis tiek visi jie veda link namų. Dulkėmis, kalniukais, miškais – ir mes. Kelioms akimirkoms dar stabtelim prie Antakalnio kapinaičių, jų pašonėje glaudžiasi neįprasta pušis. Nenuoramos vėjai apkirpo medį, jis lyg ir mažutis, bet lyg grakšti statinaitė – kamieno apimtis bene 3 metrai. Ir amžius jau perkopė pusantro šimto. Tūno sau, įsikibusi žemėn šaknimis, vėjams šypsosi, mojuodama savo keista šukuosena...
Tiek šiandien ir vakar. Turėjome gerą laiką. Džiaugsimės, jei skaitydami tokį laiką turėjote ir Jūs. Gal susitiksime kur prie medžio, sako, jų dar daug mūsų rajone, neįvertintų, neaprašytų, tikrų gražuolių su savo istorijom.
Gražu čia. Gera būti. Nekeistume į nieką.
