Anapus spalvų. Iš kelionių.

 

Kur susitinki žmones...

Kai labai norisi, visada atsiras laiko ir galimybių... Mes vėl ištrūkom keliauti! Šįkart pasukom už Kauno, Vilkijos link, ir nors čia ne kartą lankėmės, mūsų kelionių žemėlapiuose vis dar yra tokių vietų, kurias norisi pamatyti.

Šampano butelių eglutė

Anapus - Zapyškio apylinkės

Kulautuva pirmąkart paminėta 1364 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. Įdomu, anksčiau Kulautuva buvo miestu, o nuo 2003 metų Vyriausybės nutarimu laikoma miesteliu :) Dabar čia – ramus pušynuose paskendęs pakaunės miestelis, beveik kurortas. Prie Nemuno paieškojom perkėlos į Zapyškį, pasirodo, veikia tik iki spalio 1-osios. Anapus plentu zuja automobiliai, Zapyškio bažnytėlė apsigobusi statybininkų ar restauratorių marškomis, kažkas kaukši... O čia tik vanduo... 2013 – aisiais sudegė senoji Kulautuvos bažnyčia, dabar jau kyla naujosios sienojai. Tiesa, aptikom tik du darbininkus, matyt, darbas ne itin spartus... Šalia statybvietės – išlikusi varpinė ir apanglėję senosios bažnyčios relikvijos. Kraupokai...

Į plentą nelindom, Paštuvos link pasileidom ne panemune, o kaimo keliukais, per miškelius, taip įdomiau :) Sustojom prie kapinaičių, čia – Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vailokaičio kapas. Įdomi buvo jų šeima – įtakingi ir bene turtingiausi ano meto verslininkai, naujų verslo rūšių pradininkai, dosnūs mokslo ir visuomeninio gyvenimo rėmėjai. Kiek tolėliau, ant kalnelio – dvarininko Igno Karpio kapas, čia jau XVIII a. istorija, liūdna ir įdomi, galima rasti interneto platybėse...

Brolių Vailokaičių kapavietė

Tik pernai atrastą Paštuvos piliakalnį radom visai nesunkiai, kai moki – netrunki. Gražus, žvilgsniu nelabai ir aprėpsi, į vieną pusę – Nemuno slėnis, į kitą – Tamsės upeliūkštis, šlaitai statūs, bet įveikiami ;)

Paštuvos piliakalnis

Dar skubėdami link piliakalnio, prie Nemuno pastebėjom vienuolę, ir kaimelio centre, ieškodami šv. Jono šaltinio, sutikom ją vėl. Žodis ir šypsena atveria visas duris, va taip, sesers Marijos Magdalenos pakviesti, mes ir papuolėm pasižvalgyti po Paštuvos Basųjų Karmeličių vienuolyną. Šilta, jauku, tiesa, vienuolynui kiek neįprastos formos. O duris į čia gali praverti kiekvienas, ieškantis dvasingumo ir sielos ramybės, tam yra svečių kambarėliai.

Paštuvos Basųjų Karmeličių vienuolynas

Višpilio piliakalnis vietiniams buvo žinomas nuo seno, beje, jo „broliukas“ panašiu Bišpilio vardu yra Jurbarke, kopėm dar pernai. Suradom gerokai pasimaklinėję kaimo laukais, tiesiog nedidelė kalvelė upelio kilpoje, aišku, be jokio ženklinimo ir nuorodos. Pamanyk sau – tokių kalvelių kaimuose gali rasti kas puskilometrį, o va ėmė mokslininkai, ir atkapstė...

Karpio liepa

Višpilio piliakalnis

Ąžuolas Ąžuolų gatvėje

Tuoj prieš Vilkiją žemėlapiuose mėlynuoja Piliakalnio upelis, nutarėm pamatyti. Šlaitu žemyn, ir upelis išlindo iš po brūzgynų tik pasirodyti, šiaip jau visas pasislėpęs arba žmonių paslėptas vamzdyje. Ne upelis, o vamzdelis, nėra čia ką veikti...

Piliakalnio upelis

Vilkijos kapinėse užbėgau pažiūrėti partizanų kapų, bet užtikau dar įdomesnį vaizdelį. Šalia tako – Nukryžiuotųjų medis, man rodos, tokie dalykai labiau įprasti kokiai nors Pietų Amerikai... Nors gal ir gražu...

Šios dienos „vinis“ – Butvilonių piliakalnis. Manėm bristi beveik kilometrą laukais, pasirodė, misija neįmanoma, tai, sustoję vietos ūkininko kieme, viską išsiklausinėjom ir, įšokę į guminius, patraukėm ieškoti. Sunku – duobės, šlaitai, brūzgynai, šernų guoliai, taip brautis reikia bene kilometrą. Gerai, kad bent Trydupio atšakos išdžiūvę dar nuo vasaros, nereikėjo bristi. Atkaklumas nugali, mes – viršūnėje! Aikštelė didelė, su pylimo kepurėle, vienu šlaitu nusileidžia į tvenkinį. Gerai, kad medžiai be lapų, taip lengviau suvokti, kaip viskas atrodo. Smagu, tik kad tas kelias atgal – ne ką lengvesnis, prakaitą braukėm ir braukėm...

Butvilonių piliakalnis

Pašilių piliakalnį pasiekėm visai lengvai, kiek pasisukioję kaimo keliukais. Stulpas „Lietuvos ..R archeologijos paminklas“ matosi dar iš tolėliau, ypač, kai žinai, kur žiūrėti :) Didelė aikštelė su pylimu slepiasi miške, bet didelių pastangų užkopti nereikia, nė nepavargom, šiaip, tarsi lengvas pasivaikščiojimas parko takeliu.

Pašilių piliakalnis

Grįžom ne greitkeliu, o kaimais per Čekiškę, taip įdomiau, niekada čia nebuvę. Kapinaitėse – žmonių pulkeliai, kur ne kur – laukuose darbus bebaigę traktoriai, gyvenimas kaime lėtesnis. Bet žmogaus čia daugiau...

Dar keturi surasti ir įveikti piliakaniai. 7 valandos, beveik 250 kilometrų, purvą nuo automobilio galima krapštyti šaukštu :)

Jau 207.

Pergalės skonis

 Rytas, beveik devinta valanda, o mes jau sustojom prie Alytaus Šv. Angelų sargų bažnyčios, uždegti atminimo žvakutę A. Juozapavičiui, pirmajam Lietuvos karininkui, kritusiam kovose su bolševikais už Lietuvos nepriklausomybę. Kapuose dar tylu, žmonės neskubėdami rinkosi į rytines pamaldas. Tylu... Ant kapo – Lietuvos Respublikos Prezidentės vainikas... „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė“. Būtent šiuos Lietuvos kariuomenės pulko vado Juozapavičiaus žodžius dažnai kartodavom sau ir dukroms, keliaudami po Lietuvą, jie – tarsi mūsų „moto“... Pritilom pamąstymui...

Alytus. Žvakutė prie karininko A. Juozapavičiaus kapo.

Tokia buvo šios ambicingos dienos pradžia. Ir nuskubėjom... Smagu, kai dukroms patinka skaičiuoti, ir jos viena per kitą čiauška – „buvo 189-asis... o šitas – 190-asis...“ Dar už poros valandų – „Jau 195-asis!!!”

Šiandien įveikėm 15 piliakalnių… Ir nepasakosiu apie visus, gal tik apie tuos, pačius pačiausius…

Bene dailiausias – Prelomčiškės piliakalnis ant Dusios kranto. Laiptai į abi puses, medinės skulptūros, tilteliai, puiki panorama, žodžiu, tikras smagumėlis. Tik va, žmonių – nė vieno, gal kad diena tokia... Jam niekuo nenusileidžia Bambininkų gražuolis, dar žinomas Dambavaragio vardu, dėl šio visą dieną ypavo Reda, kažkodėl labai jau norėjo rasti ir pamatyti :) Tiesa, pirmasis yra Lazdijų savivaldybėje, o šis – jau Alytaus. O kokie puikuoliai Radžiūnų I-asis ir II-asis, dar - Peršėkės upeliūkščiu tarsi surišti Kaukų ir Obelytės piliakalniai... Ant vieno užlipom, pasigėrėjom, upelį peršokom - ir jau ant kito :)

Radžiūnų I-asis.

Radžiūnų II-asis

Želvios (Pupasodžio) piliakalnis

Dirmiškių piliakalnis (Strumpakalnis) skendi vaistažolėse

Nustebino ir Pupasodžio (Želvios) piliakalnis, kurio laiptus saugo akmeniniai kariai, matomi iš tolo. Piliakalnis prieš keletą metų sutvarkytas privataus verslo lėšomis, va, jei visi mūsų verslininkai jaustų tokią pareigą ir atsakomybę... Legenda pasakoja, kad dėl bailumo buvo užkeikta septyniasdešimt čia tvirtovėje buvusių kareivių, kurie Švento Jono naktį išeina ant kalno zuikiais pasivertę. Medžiotojai giriasi šovę į tuos zuikius, bet jų kulka neimanti...

Laisvi arkliai... Laisvės grožis...

Miroslavo Švč. Trejybės bažnyčioje metrikų knygos rašomos nuo 1746 metų

Didysis akmuo - sovietiniams aktyvistams, mažesnis - partizanų kautynėms su NKVD 1945 metais atminti... Ir visi telpa...

Rūpintojėlis vokiečių evangelikų kapinaičių vietoje. Miroslavas.

Olakalnis prie Miroslavo. Iš toli matyti ant kalno stovinti koplyčia, patekusi į Miroslavo herbą.

Kai atklydom prie Verstaminų piliakalnių, mūsų „sąskaitoje“ jau buvo 198 surasti ir įveikti piliakalniai. Pirmą radom Verstaminų IV-ąjį, pamatėm iš tolo. 199. O va prie jubiliejinio, 200-ojo, mūsų neprileido čia besiganiusios karvės, kai pasileido baubdama alkana banda link mūsų, pasipustėm padus, o dukros dar ir lūpas „pakabino“... Teko sukti ratą aplink, ir „dušimtuoju“ tapo Verstaminų III-asis. Ir taip jau sutapo, kad Reda, dar ryte kraudama krepšius, kelionei įdėjo būtent „Pergalės“ šokoladą. Ir atsitik taip, kad prireikė... :)

Štai čia, tolimiausiame kelionės taške, jį ir pasidalinom, į penkias lygias dalis. Pergalė!!! Oj, koks saldus jos skonis... Ir jeigu kas dar pernai būtų pasakęs, kad mums užteks ryžto tiek nuveikti, būčiau tik gūžtelėjęs pečiais... Ką reiškia šeima...

Papėčių piliakalnis

Ūkai virš Metelio ežero... Nuo Papėčių piliakalnio.

Kaukų piliakalnis

Už Peršėkės - Obelytės piliakalnis

Va, prie Giluičių piliakalnio (čia prie Simno), mus irgi pasitiko karvės, tos, kur ir žiemą lauke ganosi. Patikėkit, iš arti visai grėsmingos... Tai mes palindom po įjungtu elektriniu piemeniu, tyliai nusliūkinom už kalniuko, peršokom Kriaušiaus upelį, ir vis tiek įveikėm :)

Metelių bažnyčia tarsi iš dviejų dalių - baltos mūrinės ir akmeninės

Visi Romos popiežiai, Lyg katalogas :)

Prelomčiškės gražuolis

Žvakutės negrįžusiems...

Giraitės piliakalnis

Karvės - siaubūnės artinasi...

Va koks jis, pergalės skonis ant 200-ojo!!!

Krosnos bažnyčia...

Simnas

Bambininkų piliakalnis

Prie Arminų piliakalnio atsidūrėm jau visai tamsoje. Be šansų. Ir laukan išėję vietiniai tik pakraipė galvas... Per vėlu, liko kitam kartui. Nepasisekė šiandien ir prie Zaramčiškių ir Obelijos piliakalnių, čia privačios valdos, už tvoros, o šeimininkų neradom. Liko irgi, bet mes juos prisiminsim :)

Paskutinį kartą sustojom Kurnėnuose, prie nebeveikiančios mokyklos, jau beveik nieko nesimatė. Kažkada mačiau apie ją labai gražiai parašyta – „Žmogaus gerumo ir Tėvynės ilgesio paminklas“. Dar 1936 metais ją savo lėšomis pastatė Kurnėnuose gimęs ir į Čikagą emigravęs L. Radziukynas. Anuomet čia buvo nematyti dalykai – parketas, kanalizacija, centrinis šildymas, artezinis šulinys, dušas... Laikas padarė savo - vaikų Kurnėnuose neliko, mokyklėlė stovi liūdnomis stiklinėmis akimis, laukdama savo likimo. Tik va pagalvojau – 80 metų praėjo, ir ar tikrai visos mūsų kaimo mokyklos bent panašios į šią, dovanotą ir jau nereikalingą...

Kapų žvakių šviesa... Nuo tos pirmosios, Alytuje, matėme jų visuose miesteliuose ir kaimeliuose – Meteliuose, Santaikoje, Simne, Krosnoj, prie Žiežmarių, Kaišiadoryse... Kiekviena švieselė – žmogus, išėjęs Anapilin, palikęs pėdsaką mūsų gyvenimuose, mūsų prisiminimuose. Neleiskim sau pamiršti. Tai irgi mūsų garbė...

19600 žingsnių... 11 valandų kelyje... Jau 203 įveikti piliakalniai...

Ir torčiukas „200“ vakarui :) Mes labai tikėjome savimi...