Laikas ieškoti ir laikas surasti

 Saulėta trečiadienio popietė – puikus metas paieškoti dar neatrastų piliakalnių. Įprastas pasiruošimas, ir mes pajudam Kauno link. Navigacija veikia puikiai, nebaido nei kelio remontas, nei vieškelių dulkės, ir mes nesunkiai surandam pirmąjį tikslą – Sabalėnų piliakalnį. Didingas... ariamas laukas... Jokios užuominos, jokios nuorodos, ir tai visai suprantama – čia tiesiog nėra ką saugoti, visa istorija liko toli toli praeityje...

Sabalėnų piliakalnis

Antras sustojimas – prie dailutės Pakuonio bažnyčios. Jos neįprastai mažas bokštas (greičiau – bokštelis) mena Pirmąjį pasaulinį karą, kai rusams besirengiant susprogdinti bokštą, klebonas Justinas Staugaitis, tuometis Telšių vyskupas, nutarė pats bokštą nugriauti. Nuo to laiko bažnyčia ne kartą buvo remontuota, bet bokštas taip ir nebuvo atstatytas...

Pakuonio bažnyčia

Kelis kilometrus nudulkėję vieškeliu, sustojam prie Daukšiagirės dvaro. Itin dailiai rekonstruotu dvaro pastatu galima pasidžiaugti tik pro tvoros virbus – dvaras privatizuotas, anot skelbimo, 1val. nuomos kainuoja nei daug, nei mažai – 100 eurų, negalim sau leisti... O prieškariu, anot istorikų, čia lankydavosi prezidentas A.Smetona, generolai S. Raštikis, S. Žukauskas. Išlikę tvenkiniai, buvusi spirito varykla dabar paversta gyvenamuoju namu, tiesa, stilinga iškaba su statinaite, ko gero, primena praeitį...

Daukšiagirės dvaras

Tolstam pradžiūvusiais kaimo keliais, ir, nusileidus į Nemuno kilpą, prieš akis išnyra Pašventupio I-asis piliakalnis. Šlaitai statūs, apaugę dygiais krūmokšniais, kopti tikrai sunku. Ir tik užkopę aptinkam iš kitos pusės atvingiuojantį keliuką, o piliakalnio pašonėje – jaukią pavėsinę poilsiui su širšių lizdo likučiais. Kaip sako, „tiesiog – arčiau, aplink – greičiau“, tai taip ir grįžtam.

Pašventupio I-asis piliakalnis

O štai Pašventupio II-ojo piliakalnio teko paieškoti. Tiesa, klaidžioti nereikėjo, tiesiog sunku buvo gerą gabalą bristi kukurūzų lauku. Matosi, kad naktimis čia šeimininkauja žvėrys – daug kukurūzų išlaužyta, burbuolės nugraužtos, molyje – kanopos, kanopos, kanopos... Skinantis kelią, truputį net nejauku, rodos, ims ir sušlamės kažkur šalia... O pats piliakalnis – dailus, samanotame tarsi iš pasakų miško šlaite...

Pašventupio II-asis piliakalnis

Bačkininkėlių piliakalnį Nemuno slėnyje pamatom iš tolo, dukros – pirmosios, jos laimi :) Puikūs laiptai, sutvarkyta aikštelė, žodžiu, toks, koks ir turi būti. Na, informacijos trūksta, bet čia jau bendra mūsų piliakalnių „liga“. Anot istorikų, tyrinėjant piliakalnį, rastas storas kultūrinis sluoksnis su gausiais radiniais, reiškia, senovės žmonės čia buvo įsikūrę ilgam. O čia pat kitame krante – Darsūniškis, už medžių boluoja bažnyčios bokštas.

Bačkininkėlių piliakalnis

Padvejoję ir pasitarę, vis tik pasukam ieškoti Guogų piliakalnio, mat jis minimas kaip nuplautas Nemuno. Pabūgę kelio klampynės, sakyčiau, „buzos“, ir palikę automobilį, bene už kilometro atrandam. IR TIKRAI – JIS GYVAS! Na, gal ne toks didingas kaip prieš patvenkiant Nemuną, bet tikrai vertas aplankyti. Šlaitas nuvirtęs ir dar bevirstąs į Nemuną, bet takelis viršūnėn yra, reiškia, mes – ne vieni tokie :), o ir nestandartinė medinė lenta papėdėje baltuoja šviežumu. Gausūs archeologiniai radiniai piliakalnyje ir senovės gyvenvietėje šalia jo byloja apie turtingą ir ilgą šių vietų istoriją.

Pakeliui namo – geltonšonė Margininkų bažnyčia. Mažutė, beveik apvali, šalia - labai savitos formos varpinė. Maloniai nustembam, kai varpai pradeda mušti „šeštą“, nes žmonių viduje nematyti, matyt, ir čia jau atėjo elektronikos amžius. Šalia – kapinaitės, o daugiau dairytis nelabai yra į ką, judam toliau.

Margininkų bažnyčia

Vainatrakio piliakalnis, dar vadinamas Žydkapiu, anot Vikipedijos – apaugęs krūmais ir neprieinamas. Meluoja ta Vikipedija, viskas čia puiku! Ir piliakalnį, ir informacines lenteles pamatom iš tolo, telieka nukulniuoti keliolika metrų arimu ir nauju lieptu apžergti upeliūkštį, ir mes – ant piliakalnio. Šviežiai sugulusi, tarsi mums nušienauta dar kvepianti žolė, net kojų kilnot nereikia :) Iki 1921 metų apylinkių dvarininkai dar laidojo čia mirusiuosius, teberiogso keli antkapiniai akmenys. Aikštelė iškasinėta „juodųjų“ archeologų, matosi negilios duobės. Yra kaip yra, bet juk mes matėm ir daug liūdnesnių piliakalnių...

Vainatrakio piliakalnis

Tokia tad diena – patiems netikėtai šiandien įveikti 6 piliakalniai, iš viso – jau 143. Net ir nepavargom, o emocijos – pačios geriausios, linkime visiems tokių potyrių...

Sekmadienis mūsų...

 Kaip visada, 9.00 val. pajudam iš namų, šį kartą – vėl Prienų link. Vienas bičiulis aną savaitę nusistebėjo, kad mes turime tiek laiko keliauti :) O iš tiesų, gaila būtų neturėti laiko sau ir savęs tobulinimui... Todėl ir ieškom...

Tuoj už Birštono apsisukam ir kiek sugrįžtam prie Škėvonių atodangos. Daugiau nei pusę kilometro besitęsianti, iki 33 m aukščio atodanga – unikalaus Škėvonių gūbrio pjūvis, su ryškiais dviejų paskutiniųjų ledynmečių ir tarpledynmečio nuogulų sluoksniais. Daug nukasinėta dar prieškariu, dabar jau apžėlusi krūmais ir medžiais, nelabai ką ir pamatysi. Na, šlaitai į Nemuną labai labai statūs, o gražesnis vaizdas, ko gero, atsiveria tik nuo kito kranto, čia gi nėra kuo stebėtis.

Prienuose – du sustojimai. Pirmasis – šeštadieninis miestelio turgus, na, negaliu aš ramiai vaikščioti, nepasiknaisiojęs sendaikčiuose, va, ir šį kartą grįžtu su laimikiu :) Antras – Popierinės tvenkinys ir čia buvusios popieriaus dirbtuvės. Nėra žinomi dirbtuvių statybos metai (apie 1613 m.), bet aišku, kad 1701 m. švedų antpuolio metu buvo sudegintas vandens malūnas bei popieriaus gamybos įmonė. Popieriaus masė buvo pilstoma ir presuojama rankomis, popieriaus lakštuose įspaudžiamas vandenženklis – Sapiegų herbas su užrašu „Prienai. G. Thierbach“. Drubengio upelio tvenkinyje buvo pūdomi, paskui malami skudurai. Iš jų buvo gaminamas aukštos kokybės baltas ir spalvotas bei vyniojamasis popierius, kartonas, produkcija pasiekdavo net Maskvą, Varšuvą, Peterburgą. Dabar čia – privati nuosavybė, bet pastatas ir aplinka tvarkomi, matyt, ateitis yra...

Ieškant Degsnės maumedyno, navigacija netikėtai atlydėjo mus į „Harmony park“. Tikrai nustebino užmojai ir statytojų galimybės, ko vertas vien dirbtinis piliakalnis su 13 m aukščio skulptūra „Saulės vaikai“. Tikrai verta užsukti bent pasižvalgyti...

O kelią į maumedyną nesunkiai radome kitame šilo pakraštyje. Degsnės maumedynas įveistas dar 1849 m., dabar tai botaninis draustinis. Manoma, kad maumedyną pasodino dvarininkas, o Europinių maumedžių sodinukai čia buvo atvežti iš Lenkijos. Viename hektare maumedyno yra apie 280 medžių, kuriems daugiau kaip 100 metų amžiaus. Čia augantys europiniai maumedžiai yra vieni aukščiausių vietinių medžių rūšių Lietuvoje, aukščiausio medžio aukštis yra 49 metrai, ir tai aukščiausias medis Lietuvoje – Degsnės miško maumedis. Tikrai gražu.

Pabrasčių piliakalnio teko paieškoti ilgėliau. Vienu pažliugusiu keliuku net nesiryžom leistis, tolėliau, pasiklausę vietinių, pagaliau aptikom tai, ko ieškojom. Tiesiai per metalinį kolūkio laikų tiltą pažliugusia pieva, ir mes – ant piliakalnio Ringio ir Dūmės upelių santakoje. Čia dar radom aptrupėjusį gelžbetoninį ženklą su gediminaičių stulpais ir užrašu „Lietuvos žemėnaudos riba“, „pagoglinau“, pasirodo, tokius ir dabar gamina Gelgaudiškyje.

Pabarsčių piliakalnis

Anapus kelio – Balbieriškio atodanga, nuo apžvalgos aikštelės atsiveria puikus vaizdas į Nemuno upės vingį ir jo slėnį su pievomis bei šilais. Žmonių daug, norint pasigėrėti, tenka net palaukti eilutėje.

Nuo Balbieriškio atodangos

Balbieriškio gyvenvietė menama nuo 1502 metų, tiesa, pradžioje ji vadinosi Hanusiške, nes priklausė prūsų pirkliui Hanusui. Naują miestelio vardą galėjo nulemti ir akmenuota Barbės rėva Nemune, ties aštriu posūkiu, nuskusdavusi plukdomus sielius kaip balbierius. Vardo atsiradimo legenda tapo siužetu Balbieriškio herbui. Miestelio gyvenime 1913 m. žydų pradėtas verslas paliko ryškų pėdsaką. Kol klestėjo spirito varykla, o vėliau ir gamykla, miestelyje kilo daugiabučiai šios gamyklos darbininkams, jų vaikams pastatytas darželis, mokykla. Pokariu Balbieriškis įėjo į numatomos Birštono hidroelektrinės patvankos teritoriją, dėl to nesiplėtė. Vietoje 2013 metais iki pamatų sudegusios bažnyčios statoma nauja, kiek mažesnė. Netoli bažnyčios per miestelį srauniai tekančios Peršėkės terasoje iš gelmių veržiasi mineralinio vandens versmė, deja, dabar užžėlusi ir pavirtusi tikra Šreko pelke, o dar prieš dešimt metų buvo parengtas projektas versmės sutvarkymui pražuvo valdininkų stalčiuose... Pati Peršėkė unikali tuo, kad tai vienintelė upė Lietuvoje, kurios baseine veisiasi ir gyvena vėžliai.

Už kopūstų - Balbieriškio versmė

Pasukę pro išlikusį Tiškevičių dvaro parką, nesunkiai radom iš tolo matomą Kieliško piliakalnį, tikro „bliūdo“ formos, su smengančia viršūne ir bulviarūsių duobėmis. Mes kaip tik pataikėm į bulviakasį, tai šalia esančios sodybos šeimininkė Vilma viską papasakojo ir padėjo nusifografuoti mūsų šeimai kartu. Čia tikrai matosi, kad piliakalniu rūpinamasi.

Kieliško piliakalnis

Norkūnų I-ąjį piliakalnį, prieš tai poilsiui kiek pagrybavę, radom nesunkiai, tik va užkopti ant jo sunkoka, labai jau statūs ir brūzgynais apaugę šlaitai. Piliakalnis gerokai apardytas dar XVI a. – XVII a. jame laidojant mirusiuosius – tyrimų metu aptikti 34 kapai. Anot istorikų, pylimas piltas per 2 kartus: pirmaisiais m.e. amžiais ir III a. – IV a.

Norkūnų I-asis

Norkūnų II-ojo piliakalnio teko paieškoti, užsukę paklausti kelio pas svetingą 83 metų sulaukusią dzūkę, dar pasidžiaugėm mielais šunyčiais. O paskui, nusileidę kitu keliu, suradom, apaugusį rudenėjančiais paparčiais, papėdėje sutiktas žvejas dar padėjo įsiamžinti visiems kartu. Piliakalnis irgi piltas per kelis kartus, tvirtintas, storas kultūrinis sluoksnis leidžia spėti, kad buvo naudojamas ilgą laiką.

Norkūnų II-asis

Iki Margaravos piliakalnio teko geroką gabalą paklampoti, kelias niekaip niekaip nepravažiuojamas. Tiesa, kai mus pasitiko gero vilkšunio dydžio kiemsargis, buvo nedrąsu net iš automobilio išlipti, bes greitai susidraugavom. Iš vienos pusės piliakalnį saugo Dubenėlė, iš kitos – Nemuno slėnis. Užtat grįždami iki soties prisikirtom apleistame sode rastų obuolių :)

Margaravos piliakalnis

Apsukę ratą, sustojom prie Punios girininkijos. Šile – du naujai atrasti piliakalniai, Varupio ir Bundorių. Deja, girininkas Alvydas, nei Birštono regioninio parko administracija, nei Kultūros paveldo departamentas negali arba nenori (o gal tingi?) pateikti tikslių jų koordinačių, o rasti klaidžiojant – kaip ieškoti adatos šieno kupetoje... Užtat suradom rekonstruotą Dainavos apygardos štabo bunkerį. 1947 m. rugpjūčio 11 d. čia žuvo Dainavos apygardos vadas Domininkas Jėčys-Ąžuolis, Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Mykolas Petrauskas-Aras, Jonas Pilinskas-Krūmas, gyvi į nelaisvę paimti keturi partizanai. Dar šilo pakraštyj aptikom Bundorių pilkapius, matyt, kažkur šalia yra ir piliakalnis... Gaila.

Toliau – Rumbonių piliakalnis. Padavimai pasakoja, kad iš Rumbonių piliakalnio į Punios piliakalnį kitame Nemuno krante vedė požeminis urvas. Piliakalnį supylę narsieji Dainavos šalies kareiviai. “Žemiau Nemunu prie Margaravos kaimo yra piliakalnis, vadinamas Margio Raktas. Margis kariavęs su kryžiuočiais ir tą pilį Lietuvos kariuomenė supylus, pradėjusi pilti „Piliupą“ Rumbonyse. Supylę „Piliupą“, kasę tunelį – urvą požemiu, po Nemunu ir Margio Raktą tuo urvu sujungę su Punios pilimi“ (P. Akiras-Biržys. Alytaus apskritis). Tokia štai istorija. Bet ir dabar piliakalnis gyvas, lankomas, nuo jo atsiveria puikūs vaizdai.

Rumbonių piliakalnis

Tolėliau link Alytaus esantys Rumbonys istoriją skaičiuoja nuo 1524 metų, kai Žygimantas Senasis šias žemes dovanojo Feliksui Rumbovičiui, kuris čia įkūrė dvarą. Rumbonių dvarininkas Simas Vyšniauskas 1795 m. pastatydino dabartinę medinę bažnyčią, šalia jos – šimtmečiu jaunesnė medinė varpinė. Už šventoriaus tvoros esančiose kapinaitėse nesunkia radome grafaitės Jadvygos Korevaitės balto marmuro paminklą, kuris paskelbtas respublikiniu dailės paminklu ir įtrauktas Nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Mirus dukrai, grafas Varšuvoje užsakė sukurti paminklą žymiam lietuvių kilmės skulptoriui Pijui Velionskiui pagal išlikusias J. Korevaitės fotografijas. 1918 m. spaudoje apie skulptūrą buvo rašoma: „dvarininko Korevos dukters itališko marmuro stovyla, kainavusi tūkstantį rublių.“ Tokios nebyliai šiltos Rumbonių kaimo kapinaitės, kuriose aptikom ir daugiau išskirtinių paminklų, vertų akimirkai sustoti.

Jau visai Alytuje kelioms minutėms sustojom prie bene šimtą metų statyto vieno iš Alytaus fortų. Galima tik spėti apie jų svarbą ir didingumą anuomet, nes tikrąjį vaizdą geriau vertinti tik iš aerofotonuotraukų. Perlipę gilų griovį ir vargais negalais užsiropštę beveik statmenu pylimu, pasivaikščiojom, ir tiek...

Namo pasukom Lietuvos tūkstantmečio tiltu per Nemuną – kelias trumpesnis, nereikia važiuoti per miestą. 25 metrų aukščio tiltas, jungiantis skirtingo aukščio krantus, atidarytas tik 2011 metais, žinojom jį esant, bet niekada čia nebuvom. Sako, tiltas labai įspūdingai atrodo naktį, bet sutemų nelaukėm.

Kažkur plento dešinėje šlapiose Punelės vingių pievose dar liko Bazorų ir Kružiūnų piliakalniai, bet tai jau bus kita kelionė, kada nors... Savaitgalio automobilių sraute, truputį pavargę ir tylėdami, sukom namo, tik trumpam sustoję pasigėrėti išsiliejusia Strėva... Net pavasarį tokių vaizdų retai būna...

Šiandien – 226 kilometrai įspūdžių. Jau 137 aplankyti piliakalniai...