Saulėta trečiadienio popietė – puikus metas paieškoti dar neatrastų piliakalnių. Įprastas pasiruošimas, ir mes pajudam Kauno link. Navigacija veikia puikiai, nebaido nei kelio remontas, nei vieškelių dulkės, ir mes nesunkiai surandam pirmąjį tikslą – Sabalėnų piliakalnį. Didingas... ariamas laukas... Jokios užuominos, jokios nuorodos, ir tai visai suprantama – čia tiesiog nėra ką saugoti, visa istorija liko toli toli praeityje...
 |
| Sabalėnų piliakalnis |
Antras sustojimas – prie dailutės Pakuonio bažnyčios. Jos neįprastai mažas bokštas (greičiau – bokštelis) mena Pirmąjį pasaulinį karą, kai rusams besirengiant susprogdinti bokštą, klebonas Justinas Staugaitis, tuometis Telšių vyskupas, nutarė pats bokštą nugriauti. Nuo to laiko bažnyčia ne kartą buvo remontuota, bet bokštas taip ir nebuvo atstatytas...
 |
| Pakuonio bažnyčia |
Kelis kilometrus nudulkėję vieškeliu, sustojam prie Daukšiagirės dvaro. Itin dailiai rekonstruotu dvaro pastatu galima pasidžiaugti tik pro tvoros virbus – dvaras privatizuotas, anot skelbimo, 1val. nuomos kainuoja nei daug, nei mažai – 100 eurų, negalim sau leisti... O prieškariu, anot istorikų, čia lankydavosi prezidentas A.Smetona, generolai S. Raštikis, S. Žukauskas. Išlikę tvenkiniai, buvusi spirito varykla dabar paversta gyvenamuoju namu, tiesa, stilinga iškaba su statinaite, ko gero, primena praeitį...
 |
| Daukšiagirės dvaras |
Tolstam pradžiūvusiais kaimo keliais, ir, nusileidus į Nemuno kilpą, prieš akis išnyra Pašventupio I-asis piliakalnis. Šlaitai statūs, apaugę dygiais krūmokšniais, kopti tikrai sunku. Ir tik užkopę aptinkam iš kitos pusės atvingiuojantį keliuką, o piliakalnio pašonėje – jaukią pavėsinę poilsiui su širšių lizdo likučiais. Kaip sako, „tiesiog – arčiau, aplink – greičiau“, tai taip ir grįžtam.
 |
| Pašventupio I-asis piliakalnis |
O štai Pašventupio II-ojo piliakalnio teko paieškoti. Tiesa, klaidžioti nereikėjo, tiesiog sunku buvo gerą gabalą bristi kukurūzų lauku. Matosi, kad naktimis čia šeimininkauja žvėrys – daug kukurūzų išlaužyta, burbuolės nugraužtos, molyje – kanopos, kanopos, kanopos... Skinantis kelią, truputį net nejauku, rodos, ims ir sušlamės kažkur šalia... O pats piliakalnis – dailus, samanotame tarsi iš pasakų miško šlaite...
 |
| Pašventupio II-asis piliakalnis |
Bačkininkėlių piliakalnį Nemuno slėnyje pamatom iš tolo, dukros – pirmosios, jos laimi :) Puikūs laiptai, sutvarkyta aikštelė, žodžiu, toks, koks ir turi būti. Na, informacijos trūksta, bet čia jau bendra mūsų piliakalnių „liga“. Anot istorikų, tyrinėjant piliakalnį, rastas storas kultūrinis sluoksnis su gausiais radiniais, reiškia, senovės žmonės čia buvo įsikūrę ilgam. O čia pat kitame krante – Darsūniškis, už medžių boluoja bažnyčios bokštas.
 |
| Bačkininkėlių piliakalnis |
Pakeliui namo – geltonšonė Margininkų bažnyčia. Mažutė, beveik apvali, šalia - labai savitos formos varpinė. Maloniai nustembam, kai varpai pradeda mušti „šeštą“, nes žmonių viduje nematyti, matyt, ir čia jau atėjo elektronikos amžius. Šalia – kapinaitės, o daugiau dairytis nelabai yra į ką, judam toliau.
 |
| Margininkų bažnyčia |
Vainatrakio piliakalnis, dar vadinamas Žydkapiu, anot Vikipedijos – apaugęs krūmais ir neprieinamas. Meluoja ta Vikipedija, viskas čia puiku! Ir piliakalnį, ir informacines lenteles pamatom iš tolo, telieka nukulniuoti keliolika metrų arimu ir nauju lieptu apžergti upeliūkštį, ir mes – ant piliakalnio. Šviežiai sugulusi, tarsi mums nušienauta dar kvepianti žolė, net kojų kilnot nereikia :) Iki 1921 metų apylinkių dvarininkai dar laidojo čia mirusiuosius, teberiogso keli antkapiniai akmenys. Aikštelė iškasinėta „juodųjų“ archeologų, matosi negilios duobės. Yra kaip yra, bet juk mes matėm ir daug liūdnesnių piliakalnių...
 |
| Vainatrakio piliakalnis |
Tokia tad diena – patiems netikėtai šiandien įveikti 6 piliakalniai, iš viso – jau 143. Net ir nepavargom, o emocijos – pačios geriausios, linkime visiems tokių potyrių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą