Šiandienos popietę per kiek daugiau nei tris valandas rajono keliukais sukorėm 91 kilometrą – per Kruonį, Anglininkus, Darsūniškį, Vilūnus... „Kišenėje“ – trys piliakalniai, tiksliau sakant, tai, kas iš jų likę... Pirmas sustojimas – Kruonio katalikų kapinaitės. Akys užkliuvo už įspūdingo paminklo pašonėje – pasirodo, čia amžino poilsio atgulė žymūs prieškario Lietuvos dailininkai Vladas, Barbora Didžiokai ir jų sūnus Jurgis Didžiokas.
Po akimirkos – tolyn, čia prasidėjo pirmieji išbandymai Dabintos miško keliukais, visur matėsi vakarykštės audros pėdsakai – baisinio dydžio balos, nulaužytos šakos, išvartyti medžiai.
Dabintos piliakalnio likučiai prie bendravardžio upelio santakos su Nemunu pasirodė labiau panašūs į žolėmis apaugusį ir nebenaudojamą kolūkio žvyro karjerą, su istorija čia nieko bendro...
Pabraidžiojom Nemuno pakrante, pažarstėm akmenėlius, ir tiek... Visginų piliakalnį lankėm dar 2015-aisiais, prisimenu, ėjom visi auksiniu rugių lauku klegėdami... Dabar – per ražienas ir pupas, bene iki pažastų. Nemunas apačioje net žalias nuo žolių, net nepanašus į upę. Tiesa, keliukas iki piliakalnio – tik džipams... Pirmyn surizikavom, pavyko, o po ilgų svarstymų ir kito kelio paieškų teko ir grįžti... Va čia ir gavom gerą prakaito dozę, vos ne vos išsikapstėm kelintu bandymu, nuraminę dukras, kad viskas bus gerai... Nieko, iki 5cm purvas ant automobilio nesiskaito, o po penkių – pats nukrenta :)
Žodžiu, kol gerai nepradžius, ten lįst nepatariu. Atgavę kvapą ir pasitikėjimą, pasileidom pro Anglininkus žemyn, į Darsūniškį. Beje, Anglininkuose yra šaltinis, iš kurio išteka upelis tuo pačiu pavadinimu - Šaltinis. O šiaip matyti, kad kaimas vos gyvastim vaduojasi... Va, Darsūniškis – visai kitoks. Dar iš toli toli pasimato baltapūkė bažnyčia, kaskart nustebinanti mus atvertomis durimis, kviesdama užeiti. Viduje – tuščia, bet labai jauku, šilta, norisi būti. Keista – diena, šviesu, o bažnyčioje jau spindi sietynai... Net prie vargonų prisilietėm, nepatingėjom užsiropšti. Bažnyčia savo skaudžią istoriją skaičiuoja dar nuo Vytauto laikų, panaršykit, tikrai įdomu. Darsūniškis buvo įsikūręs prie didžiojo kryžiuočių kelio į Trakus ir Vilnių, pirmą sykį paminėtas 1372 m., šios vietos mena ir didžias lietuvių pergales prieš švedus XVIII a.
Kaime ir dabar jaučiasi gyvenimas – tai nuaidi juokas, tai atvilnija melodija ar upe praūžia kateris... Jauku, stipri bendruomenė, geru žodžiu prisimenam jos pirmininkę p. Rasą. Užsukom prie Nemuno – čia piliakalnio atmintį saugo tik atminimo akmuo, o jį patį pasiglemžė upė... Kadais čia stovėjusią pilį, kad neatitektų priešams, patys lietuviai sudegino net du kartus. Būna ir taip.
Kunigaikštis Darsūnas kadais turėjo dukrą Liutiką, jos vardu pavadintame šaltinyje kaimo pakraštyje paskanavom mineralinio vandens, dar ir namo parsivežėm.
Čia pat link Užgirėlio – tyloje skendinčios senosios žydų kapinės. Mes – tolyn. Pravažiavom pro naujai, tik šiemet, surasto Gegužinių piliakalnio apylinkes, bet dabar jis neprieinamas, teks grįžti. Aptikom koplytėlę, kryžių šalikelėje (miglotai menu, kad jis susijęs su kažkuriuo iš garsiųjų mūsų dvasininkų), matėm zuikį puikį, žvairys dar palydėjo mus sustojęs pievoje.
Kelias tuščias, mes beveik vieniši, ir tik iššokę į asfaltą, pasijaučiam smagiau. Čia pat – Vilūnai. Iš visai visai arti pasiklausom ir pačiupinėjam vėjo malūną prie bendruomenės poilsiavietės, akimirkai sustojam prie koplytėlės kaimo pakraštyj, ir – kalnais kalniukais namo, ilsėtis. Jau 110. Jei ką, ryt – vėl :)
Dabintos piliakalnio likučiai prie bendravardžio upelio santakos su Nemunu pasirodė labiau panašūs į žolėmis apaugusį ir nebenaudojamą kolūkio žvyro karjerą, su istorija čia nieko bendro...
 |
| Dabintos piliakalnis |
 |
| Eina pupos per pupas |
 |
| Visginų piliakalnis |
Žodžiu, kol gerai nepradžius, ten lįst nepatariu. Atgavę kvapą ir pasitikėjimą, pasileidom pro Anglininkus žemyn, į Darsūniškį. Beje, Anglininkuose yra šaltinis, iš kurio išteka upelis tuo pačiu pavadinimu - Šaltinis. O šiaip matyti, kad kaimas vos gyvastim vaduojasi... Va, Darsūniškis – visai kitoks. Dar iš toli toli pasimato baltapūkė bažnyčia, kaskart nustebinanti mus atvertomis durimis, kviesdama užeiti. Viduje – tuščia, bet labai jauku, šilta, norisi būti. Keista – diena, šviesu, o bažnyčioje jau spindi sietynai... Net prie vargonų prisilietėm, nepatingėjom užsiropšti. Bažnyčia savo skaudžią istoriją skaičiuoja dar nuo Vytauto laikų, panaršykit, tikrai įdomu. Darsūniškis buvo įsikūręs prie didžiojo kryžiuočių kelio į Trakus ir Vilnių, pirmą sykį paminėtas 1372 m., šios vietos mena ir didžias lietuvių pergales prieš švedus XVIII a.
Kaime ir dabar jaučiasi gyvenimas – tai nuaidi juokas, tai atvilnija melodija ar upe praūžia kateris... Jauku, stipri bendruomenė, geru žodžiu prisimenam jos pirmininkę p. Rasą. Užsukom prie Nemuno – čia piliakalnio atmintį saugo tik atminimo akmuo, o jį patį pasiglemžė upė... Kadais čia stovėjusią pilį, kad neatitektų priešams, patys lietuviai sudegino net du kartus. Būna ir taip.
Kunigaikštis Darsūnas kadais turėjo dukrą Liutiką, jos vardu pavadintame šaltinyje kaimo pakraštyje paskanavom mineralinio vandens, dar ir namo parsivežėm.
Čia pat link Užgirėlio – tyloje skendinčios senosios žydų kapinės. Mes – tolyn. Pravažiavom pro naujai, tik šiemet, surasto Gegužinių piliakalnio apylinkes, bet dabar jis neprieinamas, teks grįžti. Aptikom koplytėlę, kryžių šalikelėje (miglotai menu, kad jis susijęs su kažkuriuo iš garsiųjų mūsų dvasininkų), matėm zuikį puikį, žvairys dar palydėjo mus sustojęs pievoje.
Kelias tuščias, mes beveik vieniši, ir tik iššokę į asfaltą, pasijaučiam smagiau. Čia pat – Vilūnai. Iš visai visai arti pasiklausom ir pačiupinėjam vėjo malūną prie bendruomenės poilsiavietės, akimirkai sustojam prie koplytėlės kaimo pakraštyj, ir – kalnais kalniukais namo, ilsėtis. Jau 110. Jei ką, ryt – vėl :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą