Taip, taip, šiandien mes įveikėm 100-ąjį šių metų Brazių šeimos piliakalnį!!! Na, o dabar – apie viską iš eilės. Šeštadienis, 8.00 val., ir mes dviem ekipažais pajudame Prienų link, paklajoti Nemuno kilpomis. Apylankos aplink Jiezną jau nėra, taigi, sutaupę laiko ir kilometrų, pasukame į Nemajūnus. Pirmas sustojimas - Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, pastatyta dar 1877 m.
 |
| Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia |
Nemajūnuose 1910 m. pastatytas vandens matavimo postas, vienas seniausių Lietuvoje. Beje, kaimo kapinių koplyčioje palaidotas Stanislovas Moravskis, Jundeliškių dvaro savininkas, gydytojas, etnografas, keliautojas, rašytojas, poetas, teisininkas, filantropas, mizantropas. O dvaro likučius mes pamatysim tik vakarop, baigdami kelionę... Šilėnų piliakalnį, nors ir ne jokių nuorodų, miško tankmėje randam lengvai, džiaugsmas ir energija iš visų net trykšta, pradžia puiki.
 |
| Šilėnų piliakalnis |
Toliau – visiškai nuarti Pelėšiškių piliakalnio likučiai, pagal navigaciją kažkur ganykloje, elektriniu piemeniu aptverti, papuošti karvių „tortais“. Deja, tokia istorija... Piemenį atsijungėm, nusifotografavom, atsidusom, ir – pirmyn.
 |
| Pelėšiškių piliakalnis |
Nepasidavę pagundai sutrumpinti kelią miškais ir vedini navigacijos, lengvai randam ir Šaltinėnų piliakalnį, vietiniai žmonės palydi per kiemus vos ne iki šlaito.
 |
| Šaltinėmų piliakalnis |
Dulkės ir karštis dar nekankina, lekiam toliau. Matiešonių piliakalnis, jei tikėti nurodytomis koordinatėmis, stovi plyname lauke. Matyt, kažkas kažkur įvėlė klaidą... Vadovaudamiesi sveiku protu ir nuojauta, mes pasirinkom stačiausią ir bene panašiausią į piliakalnį kalvą šalia to plyno lauko, gal gi neapsirikom. Aišku, tikėtis kokios nors nuorodos ar informacinės lentelės – neverta...
 |
| Senas avilys... |
 |
| Matiešonių piliakalnis |
Plentu prašokam posūkį į Birštoną (čia mes sugrįšim), ir mes – jau Prienuose, sename ir labai labai lietuviškame mieste. Puošnumu kadais garsėjusio dvaro nebelikę, vietoje jo 1925 metais pastatytas vandens malūnas, vėliau buvo viešbutis ir restoranas „Revuona“, dabar – tik prabangą menančios langų kiaurymės... Tiesa, turizmo centre mums paporino, kad verslas ruošiasi „Revuoną“ gaivinti, kažkas jau vyksta. O aš dar prisimenu restorano šurmulį, teko čia lankytis studijų laikais, bene prieš 30 metų...
 |
| Horizonte - Greimų tiltas |
 |
| "Revuona" |
Kažkada Prienuose veikė garsus Goldbergo bravoras, tiekdavęs alų Suvalkų, Vilniaus ir Kauno gubernijoms, deja, jo istorija nutrūko dar 1941 metais. Šalia tilto – įspūdingo dydžio paminklas LDK Kęstučiui. Datos ant jo – „1937-1954-1989“ mums primena epochą, kurioje paminklus statėme, griovėme ir vėl statėme... Lieka tikėtis, tie laikai negrįš... Užsukam ir į 1750 metais pastatytą Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčią. Tiesa, jos išorinį grožį dabar slepia pastoliai, bet vidus stebina subtilia puošyba.
 |
| Mačiūnų piliakalnis |
Šiandien - jau šeši piliakalniai, iš viso – 99. Judam toliau. Ir va čia prasidėjo stebuklai :) Sustojom šalia rudagalvės sodybos pasiteirauti Žarijų I piliakalnio, ir kieme mus pasitiko svetingi šeimininkai. Pasirodo, piliakalnis – už jų kiemo, kaip tik ryte – paties šeimininko šviežiai gražiai iki pat viršūnės nušienautas, kaip ant delno! Trūksta tik raudono kilimo :) Va toks jis – mūsų šimtasis!
 |
| Žarijų I piliakalnis |
Proginį torčiuko gabalą su užrašu „100“ užsinešėm į viršų, bet nusinešėm atgal, ir, šeimininkės ponios Jolantos pakviesti, susėdom terasoje. Puikūs tie žmonės Lietuvoje, sakykit, ką norit! Visų mūsų vardu tariam Jolantai AČIŪ, pas Jus taip smagu, atsigavom. Už šimtąjį – 100 balų.
O dėl Žarijų II-ojo teko pakovoti, ir su ašarom, ir su dilgėlėm. Vėjas net plėšė vėliavas iš rankų, neužtrukom, susigūžę spūdinom atgal.
Kažkur tolumoje dar pamatėm Prienų kontūrus, papėdėje pasirinkom gervuogių, o pakeliui sodyboj aptikom visą džipų kolekciją su senutėliu UAZ pakrūmėje. Va čia tai būtų automanų akims džiaugsmo...
Vėl tolyn, pro Justino Marcinkevičiaus tėviškę, pro Pociūnų aerodromą, ieškoti Pagaršvio piliakalnio. Nedidukas, smagiais rudųjų skruzdėlių saugomais laiptais, su... baisine duobe viršūnėje.
 |
| J. Marcinekvičiaus tėviškės akmuo |
 |
| Pociūnai |
 |
| Nuo Pagaršvio piliakalnio |
Kažką panašaus jau matėm prie Aukštadvario. Gaila. Sukam namo, tiesa, ne iš karto – kitoje Prienų pusėje, miškuose pasislėpęs Naravų piliakalnis, kaip paliksi. Visai šalia kaimo keliuko, pasipuošęs pušimi be viršūnės, jis vos neliko nepastebėtas, gerai, kad papėdėje laiku užmatėme akmenį su lentele. Užskaitom, dešimtas šiandien.
 |
| Pagaršvio piliakalnio akmuo |
Birštono kurortas savaitgalį primena Palangą ar prekybos centrą – sausakimšas. Tiesa, kažin, kaip jo istorija ir raida būtų susiklosčiusi, jei ne pražūtingi gaisrai Stakliškėse prieš pusantro šimto metų, kai gydyklos ten jau buvo... O šiandien net ant piliakalnio, vadinamo Vytauto kalnu, reikia dalintis taku, žmonių čia – kaip kokioje „Megoje“.
 |
| Vytauto kalnas |
Paskanavę visai neskanaus mineralinio vandens ir trumpai pasivaikščioję Nemuno pakrante, kelioms akimirkoms užsukom į Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, po kurios skliautais kažkada meldėsi ir vyskupai T. Matulionis bei V. Sladkevičius. Čia taip tylu, kad girdi pats save, o išeinant netikėtai suskambo varpai... Pakeliui link namų – jau anksčiau matytas paminklas litui, bet jis ne vienas – kartu su euru :) Tik va pirmąjį vis prisimenam su ilgesiu, o antrasis – per brangus...
Paverknių piliakalnio papėdėje susiruošiam pikniką, čia puikūs suolai, tvarkinga laužavietė, smagu pailsėti su kavos puodeliu rankoje. O šlaitai statūs, net baugoka žvelgti žemyn. Tiesa, pačioje viršūnėje kažkas kažkokiu tikslu įkasė bėgio gabalą... Keistas grožio suvokimas, ką besakysi...
 |
| Paverknių piliakalnis |
Paskutinis šiandien – Babronių piliakalnis, giliai miške, giliais grioviais apsijuosęs. Tiesa, rasti nesunku, prieiti, o pasistengus ir privažiuoti galima greitai. Čia linų prisiskynėm, bus puikios nekasdienės puokštės.
 |
| Sutvarkom, uždegam žvakutes ir nulenkiam galvas |
 |
| Lyg čigonai... :) |
 |
| Babronių piliakalnis |
Jundeliškės - Moravskiams priklausęs dvaras gali didžiuotis tik istorija ir informacine lenta, grožio ir didybės – nė ženklo. Tiesa, akmenimis grįsto kelio ir parko likučiai mena anuos laikus, bet tai ir viskas... Kita epocha, kiti žmonės, kitos vertybės...
Verknę prieš pusšimtį metų pažabojusi hidroelektrinė kažką džiugina byrančiais pinigais, kažkur ant kalniuko aidi saldus popsas, dobilų kvapą nuneša šašlykų aromatas... Gyvenimas tęsiasi...
 |
| Jundeliškių HE tebeveikia nuo 1958 metų |
Per 12 valandų įveikėm 219 kilometrų, aplankėm 13 piliakalnių, jau 106 šiemet. Šiandien sutikom daug gerų ir nuoširdžių žmonių. Buvo smagi diena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą