Vėl šiapus ir anapus Neries, istorijos beieškant...

 Šiandieną nutarėme skirti dešiniajam Neries krantui, tačiau pirmas piliakalnis – dar kairiajame, miškuose tuoj už Kleboniškio. Naujasodžio piliakalnis atrastas tik 2009 metais, itin stačiais šlaitais, labai džiugu, kad tvarkomas. Užkopėm pūškuodami :) Smagi smulkmena – jis mums buvo 111-as, o didžiajame Lietuvos kelių atlase jis – 111-ame puslapyje.

Kleboniškio piliakalnis

Trumpam užsukam į Kauną, papildyti kuro atsargas, ir aplankom priešais gatvę plytinčias Eigulių kapines, čia yra Lietuvos cirko artistų panteonas. Domeikavos fortas – jau kitame Neries krante. Jis pradėtas statyti 1913 metais, bet taip ir liko nebaigtas, nors užmačių būta labai labai įspūdingų – planuota pastatyti šaldytuvą 500 tūkst. mėsos davinių, didelio našumo artezinį šulinį. Darbams atlikti net buvo nutiestas siaurukas, deja, karas visus planus sujaukė, tespėta pastatyti pora slėptuvių. Nuorodų nėra, ieškant tektų pasikliauti sveiku protu ir žemėlapiu. 

Domeikavos fortas

Bene įspūdingiausias šios dienos piliakalnis – Lantainių, išvaizda mums labai priminė Žemosios Panemunės piliakalnį. Piliakalnio viršūnė nukasta, statant kažkokiems tikslams tebenaudojamą bunkerį su įspūdinga spyna ant durų. O šiaip – 10 balų, tikrai verta pamatyti. 

Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčia. Prie bažnyčios įrengtas Lietuvos kankinių memorialas, kur žymūs tautodailininkai kuria Lietuvos kančių kelią, sudarytą iš 14 skulptūrų.

Dar toliau paneriu prieš srovę – Lapės. Tarpukariu Lapių dvaro savininku buvo Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys. Jam valdant pastatytas naujas dvaro pastatas, čia dažnai lankydavosi Prezidentas Antanas Smetona. Deja, viskas sudegė, vėliau čia buvo kolūkio kontora, LNK televizija. Dabar likę tik parkas ir užžėlęs tvenkinys. Kapinaitėse prie šv. Jono Krikštytojo bažnyčios (beje, kaip ir kitose, palankytose šiandien) nustebino lenkiškų pavardžių gausa. 

Pasirodo, šiuose kraštuose lenkų buvo itin daug, net XVII a. statytoje bažnyčioje lietuviškai pamaldos pradėtos laikyti tik prieš 90 metų. Va tau ir „Kaunas – Lietuvos širdis...“ Bažnyčios tvora, nuslinkusi šlaitu žemyn 2015 metais, jau atstatinėjama, bet, matyt, greičiau vėl nugrius, nei darbai bus baigti. Vėl trupučiuką asfaltu pirmyn, ir matosi puiki nuoroda – „Lepšiškių piliakalnis“, nuo jo labai smagu stebėti iš Karmėlavos kas kelios minutės kylančius lėktuvus.

 Beje, kiek tolėliau esančiose Lepšiškėse yra aukščiausias Kauno rajono taškas, net 127,5 metrai virš jūros lygio. Deja, tai jau ne gamtos, o mūsų visų „kūrinys“ - Kauno regiono buitinių atliekų sąvartyno pirmosios atliekų kaupimo aikštelės viršūnė. Bus džiaugsmo ateities archeologams :) 

Šančių piliakalnį (šalia yra kaimas tokiu pavadinimu) radom nesunkiai, tik privažiavom iš kitos pusės nei reikėtų, tad kelio teko klausti. Su juo viskas tvarkoje – yra nuorodos. Visai šalia piliakalnio kažkas iš vietinių įsirengė nemenką pramogų trasą, ir mes bandėm pabandėm pasikabaroti, tik kažkodėl apatinės kūno dalys per sunkios, traukia žemyn... :)

 Gaidelio akmuo – didžiausias Lietuvos upių akmuo (aukštis – 4,06, plotis – 4,71, ilgis – 4,76), deja, jokiomis nuorodomis neįvertintas. O kiek istorijų apie jį teko skaityti, ir velniai čia sukosi, ir gaidžiai gyveno! Matyt, tos istorijos akmenį ir išgelbėjo, mat tarpukariu tokie rieduliai buvo sprogdinami, kad netrukdytų laivybai. 

Gaidelis - didžiausias Lietuvos upių akmuo

Mažųjų Žinėnų piliakalnis irgi itin gražus. Įspūdingo dydžio pylimais ir grioviais apsupta šimtamečių ąžuolų aikštelė, aukuras, smagūs suolai prisėsti – klasika, ne kitaip. Tik Neries šlaitai visai visai apžėlę, gaila, nesimato net 33 metrų atodangos. Vaizdas turėtų būti „liuks“. 

Drąseikių atodanga tęsiasi palei dešiniąją Neries pakrantę daugiau kaip 200 m. Jos aukščiausioji dalis siekia 30,2 m ir tęsiasi apie 100 m.

Mažųjų Žinėnų piliakalnis atrastas 1990 m.

Užsukom į Mykoliškių dvarą, visai pakeliui. Jo liepų alėja – bene ilgiausia Lietuvoje. Tiesą sakant, tik ji ir apgriuvęs, bet tebenaudojamas svirnas ir liko, daugiau istorijos galima ir neieškoti. Kiek anksčiau man teko matyti milijoninį investicinį projektą dvarui gaivinti, matyt, jis ir liks tik popieriuose... Gaila.

Mykoliškių dvaro alėja

Svirno durys

Kiek tolėliau vieškeliu, už negyvenamos, bet dar visai nenugyventos sodybos šabakštynuose slepiasi naujai atrastas Batėgalos piliakalnis. Sustojom, pabaidėm snaudžiančią stirną, ir, pabūgę tankmės, nelindom, gal kada kitą kartą. Pirmas bandymas baigėsi piliakalnio naudai.

Smičkiai – jau Jonavos rajone. Čia, aukščiausioje rajono vietoje, pastatytas obeliskas vienam lietuvių raštijos pradininkų, lietuvių kultūros veikėjui, Karaliaučiaus universiteto graikų ir hebrajų kalbos profesoriui Abraomui Kulviečiui.

Obeliskas A. Kulviečiui

Kulvos dvaro alėja

Jis kilęs iš šių vietų, kiek tolėliau ant jo tėvonijos pamatų liepų alėjos gale boluoja Kulvos kultūros centras. Kulvos senoji bažnyčia sudegė per II-ąjį pasaulinį karą, naujoji su bažnytine architektūra neturi nieko bendro ir glaudžiasi kažkada klebonui statytame name. Sako, tokį keistą bažnyčios likimą lėmė aukščiausių mūsų dvasininkų sprendimai. Šventoriaus kampe – puikiai išlikusi vietos dvarininkų Daunoravičių šeimos koplyčia.

 Kulvoje mes pakeitėm suplanuotą maršrutą ir, įvertinę laiką bei atstumus, pasileidom dar toliau, į Žeimius. Patikėkit – tikrai vertėjo! Neįmanoma patikėti, kad nė 1000 gyventojų neturinčiame miestelyje – du veikiantys (!!!) fontanai, skveras su paminklais Konstantinui Bogdanui, Vaclovui Michnevičiui (Žeimių bažnyčios architektui) ir Lietuvos partizanams atminti, gėlynai... O Žeimių dvaro grožis! Tegu laiko pagraužtais pamatais, tegu trupančiom sienom – bet ten puiku! Tik piliakalnis, Skaistakalniu vadinamas, čia mažytis mažuliukas, ariama viršūne, užtat puikiu mediniu obelisku papuoštas.

Skaistakalnis

Žeimių bažnyčia

Žeimių dvaras

Viskas, Žeimiai – tolimiausias šiandienos kelionės taškas. Dar buvo nedrąsių minčių leistis toliau, bet sveikas protas nugalėjo, grįžtam. Tiesiai per Jonavą, palikę šalia plento Šveicarijos, Paryžiaus, Londono kaimus, nusukam link Stašėnų piliakalnio, atrasto 2015-aisiais. Ūpas dingsta, kai net vietiniai gyventojai nubaido – „nelyskit į krūmus, tako nėra, užtat erkių – į valias“. Nelindom, ką jau dabar, nesinori... Nauju asfaltu prašvilpę Karmėlavą, pakeliui pamatę visai rimtą avariją, akimirkai dar sustojam Ramučiuose, prie paminklo Karmėlavos valsčiaus Vyties kryžiaus kavalieriams. 

Ramučiai anksčiau buvo vadinami Davalgonimis, pagal vietos dvarininkų pavardę, o prieškariu Lietuvos vyriausybė dvarą padovanojo pirmajam Lietuvos kariuomenės vadui - generolui S. Žukauskui. Viskas. Nuvažiavom 193 kilometrus, šiandien – šeši iš aštuonių, tikrai pavargom, jaučiam visi... Dabar mes jau įveikę 116 piliakalnių...

Trys sekmadienio piliakalniai

 Šiandienos popietę per kiek daugiau nei tris valandas rajono keliukais sukorėm 91 kilometrą – per Kruonį, Anglininkus, Darsūniškį, Vilūnus... „Kišenėje“ – trys piliakalniai, tiksliau sakant, tai, kas iš jų likę... Pirmas sustojimas – Kruonio katalikų kapinaitės. Akys užkliuvo už įspūdingo paminklo pašonėje – pasirodo, čia amžino poilsio atgulė žymūs prieškario Lietuvos dailininkai Vladas, Barbora Didžiokai ir jų sūnus Jurgis Didžiokas. 

Po akimirkos – tolyn, čia prasidėjo pirmieji išbandymai Dabintos miško keliukais, visur matėsi vakarykštės audros pėdsakai – baisinio dydžio balos, nulaužytos šakos, išvartyti medžiai. 

Dabintos piliakalnio likučiai prie bendravardžio upelio santakos su Nemunu pasirodė labiau panašūs į žolėmis apaugusį ir nebenaudojamą kolūkio žvyro karjerą, su istorija čia nieko bendro... 

Dabintos piliakalnis

Pabraidžiojom Nemuno pakrante, pažarstėm akmenėlius, ir tiek... Visginų piliakalnį lankėm dar 2015-aisiais, prisimenu, ėjom visi auksiniu rugių lauku klegėdami... Dabar – per ražienas ir pupas, bene iki pažastų. Nemunas apačioje net žalias nuo žolių, net nepanašus į upę. Tiesa, keliukas iki piliakalnio – tik džipams... Pirmyn surizikavom, pavyko, o po ilgų svarstymų ir kito kelio paieškų teko ir grįžti... Va čia ir gavom gerą prakaito dozę, vos ne vos išsikapstėm kelintu bandymu, nuraminę dukras, kad viskas bus gerai... Nieko, iki 5cm purvas ant automobilio nesiskaito, o po penkių – pats nukrenta :) 

Eina pupos per pupas

Visginų piliakalnis

Žodžiu, kol gerai nepradžius, ten lįst nepatariu. Atgavę kvapą ir pasitikėjimą, pasileidom pro Anglininkus žemyn, į Darsūniškį. Beje, Anglininkuose yra šaltinis, iš kurio išteka upelis tuo pačiu pavadinimu - Šaltinis. O šiaip matyti, kad kaimas vos gyvastim vaduojasi... Va, Darsūniškis – visai kitoks. Dar iš toli toli pasimato baltapūkė bažnyčia, kaskart nustebinanti mus atvertomis durimis, kviesdama užeiti. Viduje – tuščia, bet labai jauku, šilta, norisi būti. Keista – diena, šviesu, o bažnyčioje jau spindi sietynai... Net prie vargonų prisilietėm, nepatingėjom užsiropšti. Bažnyčia savo skaudžią istoriją skaičiuoja dar nuo Vytauto laikų, panaršykit, tikrai įdomu. Darsūniškis buvo įsikūręs prie didžiojo kryžiuočių kelio į Trakus ir Vilnių, pirmą sykį paminėtas 1372 m., šios vietos mena ir didžias lietuvių pergales prieš švedus XVIII a. 

Kaime ir dabar jaučiasi gyvenimas – tai nuaidi juokas, tai atvilnija melodija ar upe praūžia kateris... Jauku, stipri bendruomenė, geru žodžiu prisimenam jos pirmininkę p. Rasą. Užsukom prie Nemuno – čia piliakalnio atmintį saugo tik atminimo akmuo, o jį patį pasiglemžė upė... Kadais čia stovėjusią pilį, kad neatitektų priešams, patys lietuviai sudegino net du kartus. Būna ir taip. 
Kunigaikštis Darsūnas kadais turėjo dukrą Liutiką, jos vardu pavadintame šaltinyje kaimo pakraštyje paskanavom mineralinio vandens, dar ir namo parsivežėm.
Čia pat link Užgirėlio – tyloje skendinčios senosios žydų kapinės. Mes – tolyn. Pravažiavom pro naujai, tik šiemet, surasto Gegužinių piliakalnio apylinkes, bet dabar jis neprieinamas, teks grįžti. Aptikom koplytėlę, kryžių šalikelėje (miglotai menu, kad jis susijęs su kažkuriuo iš garsiųjų mūsų dvasininkų), matėm zuikį puikį, žvairys dar palydėjo mus sustojęs pievoje. 
Kelias tuščias, mes beveik vieniši, ir tik iššokę į asfaltą, pasijaučiam smagiau. Čia pat – Vilūnai. Iš visai visai arti pasiklausom ir pačiupinėjam vėjo malūną prie bendruomenės poilsiavietės, akimirkai sustojam prie koplytėlės kaimo pakraštyj, ir – kalnais kalniukais namo, ilsėtis. Jau 110. Jei ką, ryt – vėl :)