Šeštadienis. Kelias laukia...
Saulė, lyg prisibijodama savo vaiskumo,
keliasi. Pilka begalinė asfalto juosta rangosi po ratais, viliodama tolyn.
Paskendę mintyse, spėriai traukiam Ukmergės link...
Kiek atokiau nuo miesto apvažiavimo,
vos pariedėję šimtamečiais medžiais paramstyta alėja, surandame mažą taškelį
žemėlapyje – Mikailiškių dvarą. Dvaras pasitinka tyla, kuri atrodo net storesnė
už jo sienas... Į kiemą žengiu lėtai, tarsi nenorėdamas išgąsdinti blėstančios
šios vietos atminties. Saulės šviesa išryškina ir grožį, ir skausmą: čia vis
dar slypi kažkas gyva, nors paviršiuje – vien trupantys metai... Sunku įžvelgti
tvarką, bet lengva pamatyti laiko nubrėžtą ribą — ji neryški, bet
negailestinga. Likę keli pastatai glaudžiasi vienas prie kito, apsiraizgę krūmų
voratinkliais, įsirėmę į žemę, lyg bandydami išlikti. Langų akys prisimerkusios
ir tuščios, sienų tinkas pleišėja ne iš pykčio, o iš nuovargio. Durų rėmai
išsitampę kaip sena oda. Amteli prie pagrindinių durų pririštas šuo, lyg
saugotų nebe turtą, o tylą. Jo amsėjimas aidi tuščiame kieme, kur kadaise
skambėjo kitoks triukšmas – žingsniai, vežimų girgždesys, šventadienių
šurmulys... Šiandieną viskas atrodo taip, tarsi gyvenimas būtų stabtelėjęs,
apsidairęs... ir pasirinkęs eiti toliau, nė neatsigręždamas. Bet ir nūnai čia
gyvena žmonės – ant durų kabo spyna, kiurkso šiukšlių konteineris, kažkas
grįžta pasirūpinti šunimi...
Dvarais turtingame Ukmergės rajone
pirmu smuiku vis dėlto groja Taujėnų dvaras, kurio rūmus XVIII a. pastatė
grafas Benediktas Morikonis. Prieš du šimtus metų čia viešėjo ir Rusijos caras
Aleksandras I. Nors prabanga garsėjęs interjeras, per amžius kaupta biblioteka,
ginklų ir medžioklės trofėjų kolekcijos buvo sunaikintos ar išgrobstytos karų
ir pokario metais, nūnai dvaras išgyvena tikrą renesansą. Taujėnų dvaras
alsuoja gyvenimu - šviesus dvaro fasadas, tvarkingai sudalintas simetrijos,
atrodo lyg ką tik švariai taisyklingai sušukuotas. Visai nesunku įsivaizduoti
šimtmečių senumo pasivaikščiojimus, kai svarbiausi žodžiai būdavo pasakomi tarp
dviejų medžių - jie auga taip, lyg vis dar saugotų kažkieno paslaptis... Čia
nėra to kartaus nykimo prieskonio, būdingo daugeliui Lietuvos dvarų.
Priešingai, - rodos, jaučiasi nuoseklus rūpestis, tarsi kasdien kažkas uždėtų
ranką ant dvaro pečių, kad jis nesijaustų paliktas ir pamirštas. Taujėnai
primena žmogų, kuris patyrė daug išgyvenimų, bet vis dar laikosi tiesiai,
išsaugojęs savo orumą.
Taujėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo
bažnyčia, atrodo, turi tą retą savybę būti ne tik sakraliu pastatu, o nuotaika.
Ji nėra kažkokia itin pompastiška ar teatrališka — visas kuklus grožis kyla iš
santūrumo ir aiškumo, iš tos lietuviškos ramybės, kuri neįkyriai, bet tvirtai
laiko erdvę, tarsi būtų šviesos taškas
ramaus ir jaukaus miestelio žemėlapyje. Paminklai mūsų praeičiai stovi
prieš akis kaip šeimos albumo nuotraukos — tvarkingai, kukliai, su tylia juodai
balta pagarba. Akmenų grindinio likutis primena apie kitokį laiką, kai žmogaus
žingsniai buvo arčiau žemės, o miestelis gyveno paprastesniu ritmu. O šiek tiek
atokiau snaudžianti Mūša viską įrėmina — lyg lėtai tekanti pastaba, kad
gyvenimas juda, bet nebūtinai skuba...
Tuoj už Taujėnų plyname lauke dar iš
tolo pamatom liūdesio ženklus – Pamūšio dvaro fragmentus. Pamūšio dvaras dabar
atrodo taip, lyg jį būtų puolę du priešai vienu metu – laikas ir žmogus, ir nė
vienas jų nesigailėjo... Plytos, sukrautos pardavimui, primena keistą mūsų
archeologijos farsą – viskas, kas kadaise buvo kultūros pamatu, nūnai sudėta į
krūvas lyg beveidė niekam nereikalinga prekė, jau niekuomet nevirsianti
paslaptimi. Stoviu tylėdamas ir galvoju - tai nėra tiesiog sugriautas pastatas.
Tai – sugriautas praeities liudininkas. Pamūšio dvaras šiandieną tyli tarsi
paskutinis perspėjimas - jei pamiršime savo istoriją, ji pamirš mus. Jei
nebežinome, kas čia vyko, abejinga tuštuma užpildys viską, pavogdama plytą po
plytos. Tačiau keisčiausia tai, kad net ir tokioje griuvėsių krūvoje galima
įžvelgti vertę. Ne grožį, ne, - tik vertę, nes, kai matai, kas liko, imi
suprasti, kiek daug kadaise iš tiesų buvo...
Jau beveik artėdami atgal prie
Ukmergės, pasukam prie Kadrėnų tvenkinio. Mažutė hidroelektrinė ant pylimo -
vienas iš tų nedidelių, bet reikšmingų ženklų, kurie primena, kad žmogus ir upė
gali sugyventi ne tik jėga. Aukščiau, kur ir mes, ir pušys, atrodo, pakyla tais
pačiais mediniais laiptais, prasideda Mūšios miško parkas, skirtas Didžiosios
kovos apygardos partizanams atminti. Tyla ir atmintis čia tikresnės už bet
kokius žodžius. Eidami nuo kryžiaus prie kryžiaus, praeitį, atrodo, jaučiame
geriau nei bet kada anksčiau. Žemė, dangus, kvapai susipina į paprastą,
žmogišką buvimą ir amžinybėje išlikusius žingsnius tų, kurie čia slapstėsi,
kovojo, žuvo. Ir kai stovime kalvos viršūnėje, suprantu, kad niekaip kitaip ir
negalėtų būti: vanduo lyg laikas teka į priekį, o miškas saugo tai, kas neteka
niekur – mūsų atmintį.
Už kelių kilometrų kaimo keliuku tarp
krūmokšnių rymo Bernotiškių koplyčia - paskutinis Šalkavos dvaro pėdsakas
žemėje. Tylu. Laikui pasidavusios sienos nebyliu priekaištu žvelgia į praeities
šešėlius anapus suirusios šventoriaus tvoros. Mažyčiai langai dar leidžia
prasiblaškyti saulės spinduliams, o medines vėjo nublukintas duris paskutinių
dienų kelionėje prilaiko tik spyna... Žemė aplink koplyčią, atrodo, švelniai
saugo istoriją, kurios čia niekas nebeatsimena... Toks trumpas tylus širdies
sustojimas – tik pabūti...
Namo sukam pro Deltuvą, kur medinė
bažnyčia vis dar tyliai gerbia savo amžių, lyg prisimindama kiekvieną maldą,
kiekvieną šviesos spindulį, kuris jau beveik tris šimtmečius skrieja pro jos
langus. Įkišu savo nepamaldžią nosį vidun kaip tik šv. mišių metu, tai nuotraukos – tik šiokios anokios...
😊 1919-aisiais
Deltuvoje pirmą sykį savo savo griausmingą šūvį bolševikų pusėn bumptelėjo
Lietuvos kariuomenės patranka – istorijos momentas, įrašytas į žemę ir dūmus,
kurie, rodos, dar sklando ore kaip priminimas apie praeities drąsą. O kitame
miestelio liūdnai rymo evangelikų liuteronų bažnyčios griuvėsiai – išblukusios
plytos, kiekvienas griuvėsių fragmentas, kiekviena senų sienų įtrūkimo žymė
liudija apie laiką, kuris nuneša viską, bet palieka tylų liudijimą apie žmonių
tikėjimą, troškimą gyventi ir kurti...
Namo parsivežam kažkokį tylų, subtilų
ir jautrų grožį su liūdesio prieskoniu, tarsi pavargusį lapkričio saulės
spindulį ant senų plytų... Šiandien - penkios valandos kelyje ir beveik du
šimtai kilometrų po nematytos istorijos puslapius...
