Sako,
jei gyvenime daryti tik protingus ir giliai pasvertus dalykus, tai senatvėje
nebus ką prisiminti… 😊 Taigi, trekštelim raktu spynoje ir vėl
pasileidžiam plaukus į Lietuvą – pažinti jos paminklus, paliesti istoriją ir
prisiminti, kas esame…
Kelias
iki Vilkenbergės beveik mintinai žinomas, neprailgsta, bet pačiame mieste tenka
pasukioti vairą – mums reikalingos gatvės užtvertos remontui. Jau gal
supratote, kur mes? 😊 Taip, - Ukmergėje, bet pirmą kartą beveik
prieš 700 metų Vartbergės kronikoje miestas buvo pavadintas būtent Vilkenberge.
Atlėkėm pažiūrėti Lietuvos 😊
Yra
Ukmergėj, A. Smetonos gatvėj, tokia unikali vieta, kur ateityje per kelias
valandas galėsime pamatyti
kiekvieną mūsų šalies savivaldybę reprezentuojančius simbolius. “Mini Lietuva” – kol kas tik vaizduotėje, mat
save pristatyti spėjo tik 5 savivaldybės. Bus gražu: upių kilpos, regionų
ribos, marios, miestai ir keliai – viskas sumanyta taip, lyg iš tiesų keliautum
po Lietuvą. Va, tik kodėl marios už metalinės tvoros – nesuprantam 😊 O
šiandien galite paliesti Skarulių bažnyčios kryžių, perbraukti delnu Katedros
varpinę ar pabandyti pažvelgti pro mažyčius Kauno rotušės langus… Smagiai
pasivaikštom, svarstydami, kaip ir kada parke prisistatys Kaišiadorys 😉
Sustojam pilies parko pakraštyj ir neskubiu
žingsniu einam džiaugtis senamiesčiu. Margaspalvis miestas su nepakartojamu
charakteriu – tiek čia visokių įdomybių 😉 Bene kiekvienas skersgatvis, kiemas ar net
siena saugo savo charizmą, nepakartojamą “sielos cinkelį”, ir net nejučia eini
arčiau… Pagaunu save – šypsausi be perstojo, tiek emocijų… Ir parduotuvės lange
perskaityta reklama “Keliaujantys daiktai”, rodos, nubloškia mus pusšimtį, o
gal ir daugiau metų atgalios, kai žmonės bendravo žodžiais, o pieną buteliuose
parduodavo be etikečių, nes tai buvo TIKRAS pienas… Garsai, spalvos, seni
daiktai, sutikti ir prakalbinti praeiviai – viskas taip ryšku, taip tikra,
rodos, - sustabdytum laiką ir būtum…Lyg kokie praeities kuždėjimai… Atsibūnam
iki valios…
 |
| Vandens bokštas (1932) |
 |
| Galerija "Broma" |
 |
| "Ragas" |
 |
| "Miesto šnabždesiai" |
 |
| Švč. Trejybės (Pijorų) bažnyčia |
 |
| Dukstynos akmuo |
 |
| Buvusi neturtingų žydų vaikų mokykla (nuo 1886) |
 |
| "Vilkmergė" |
 |
| Senasis gaisrinės bokštas |
 |
| Ukmergės piliakalnis |
 |
| Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia |
Ieškosim kavos 😊
Prisipažinsiu, - iš anksto turėjom du pasirinkimus, bet “Piliakalnio baras” mus
pasitiko užrakintų durų tyla. Sako, - jau seniai taip… Taigi, renkamės gastrobarą
“Aš būsiu čia” (Kauno g. 29). Tikrai nesu didelis barų interjero žinovas, bet
jau nuo pirmo žvilgsnio aplinka mane “veža”, čia tikrai tai, ko man reikia 😉
“Teisinga” muzika, “nesaldus” požiūris į klientą, netradicinis žvilgsnis į
daiktus - tiesiog laisvė būti savimi. Aišku, užsisakom juodos kavos ir du
skirtingus desertus – keptų ledų ir krembriulė, čia toks prancūziškas vanilės
kremo desertas, užlietas traškia, burnoje į mažus gabalėlius lūžinėjančia
cukraus plutele. Jaunutė simpatiška padavėja truputį pralieja kavą,
atsiprašinėdama čia pat valo lėkštutę, bet juk viskas ok, tai - tik jauki emocija
😊 Beje,
kavos puodelius kažkodėl gaunam skirtingus, gal poroms visuomet taip? 😉
Mėgaujamės kava, kiekvienu deserto šaukšteliu ir laiku… Galvoju, kad kada nors
vėliau “aš būsiu čia” 😊 Tylėdamas mintyse suku ir bandau prisiminti
tą niekaip neištariamą indėnų žodį, bet surandu tik grįžęs namo. „Mamihlapinatapai”
- „žvilgsnis tarp dviejų žmonių, kuriame slypi abiejų viltis, kad kitas imsis
iniciatyvos tam, ko abu nori, bet nė vienas nedrįsta būti pirmas“.
Tiek daug emocijų kavos puodelyje.
16 eurų ir arbatpinigiai – už baro dvasią,
skonius ir potyrius.
Mums patiko.
